Savo akimis mačiau, kaip auga Dievo kaimenė Korėjoje

Papasakojo Miltonas Hamiltonas

„Deja, turime pranešti, jog Korėjos Respublikos valdžia jums, misionieriams, nebeišduoda vizų. Šalyje esate nepageidaujami. [...] Todėl dabar jūsų laikino paskyrimo vieta — Japonija.“

TOKIĄ žinią iš Bruklino, Niujorko, mudu su žmona gavome 1954-ųjų pabaigoje. Kiek anksčiau tais metais šiauriniame Niujorko valstijos pakraštyje baigėme 23-iąjį Gileado mokyklos kursą. Minėtas laiškas mus pasiekė laikinai apsistojusius Indianapolyje, Indianos valstijoje.

Vidurinėje mokykloje mes su Liza buvome bendraklasiai. Paskui 1948-aisiais susituokėme. Liza visalaikę tarnybą labai brangino, bet palikti Jungtinių Valstijų ir važiuoti tarnauti į užsienį nenorėjo. Kodėl vėliau apsigalvojo?

Ji ryžosi drauge su manimi nueiti į sueigą, kur buvo kviečiami visi norintieji mokytis Gileado mokykloje. Sueiga vyko per tarptautinį kongresą 1953-iųjų vasarą Niujorke, Jankių stadione. Ten atėję ir išklausę padrąsinančių žodžių, užpildėme paraiškas. Ir kaip nustebome, kai mus pakvietė jau į kitą kursą, organizuojamą 1954-ųjų vasarį!

Paskyrė mus į Korėją, nors tik visai neseniai, 1953-iųjų vasarą, ten buvo pasibaigęs trejų metų karas, ir kraštas plytėjo nusiaubtas. Kaip mums ir buvo pasakyta laiške, kurį straipsnio pradžioje citavome, pirmiausia nuvykome į Japoniją. Dvidešimt dienų plaukę per vandenyną, tą šalį išvydome 1955-ųjų sausį. Drauge su mumis buvo dar kiti šeši misionieriai, pirmiau irgi gavę paskyrimą į Korėją. Šeštą valandą ryto prieplaukoje mus pasitiko tuometinis Japonijos filialo prižiūrėtojas Loidas Beris. Netrukus pasukome į misionierių namus Jokohamoje. Ir dar tą pačią dieną išėjome į tarnybą.

Pagaliau mes Korėjoje

Vėliau vis dėlto gavome Korėjos Respublikos vizas. 1955-ųjų kovo 7 dieną mūsų lėktuvas iš Hanedos tarptautinio oro uosto Tokijuje pakilo trijų valandų skrydžiui į Joido oro uostą Seule. Pasitiko mus daugiau nei du šimtai Korėjos liudytojų, liejosi džiaugsmo ašaros. Tuo metu Korėjoje tebuvo tūkstantis Jehovos liudytojų. Kaip ir daugelis vakariečių, mes manėme, jog visose Rytų šalyse žmonės yra panašūs ir elgiasi vienodai. Bet tuoj supratome, kad taip nėra. Korėjiečiai turi ne tik savo kalbą ir raidyną, bet ir savitą virtuvę. Kitokia ir jų išvaizda, kitokie  tautiniai drabužiai, kitokia architektūra ir dar daug kas yra kitaip.

Pirmutinis uždavinys mums buvo išmokti korėjiečių kalbą. Bet knygų, iš kurių galėtume mokytis, nebuvo. Netrukus pajutome, kad ir pati korėjiečių kalbos garsinė sandara yra kitokia negu anglų. Tiksliai tarti korėjietiškus žodžius galima tik išmokus jų abėcėlę.

Darėme klaidų. Štai sykį Liza paklausė šeimininkės, ar ši turi Bibliją. Ji keistai pažiūrėjo į Lizą ir nuėjusi grįžo su degtukų dėžute. Liza pasakė sungnjang (degtukai), o ne sungkjung (Biblija).

Po kelių mėnesių mums pavedė įkurti misionierių namus Pusano uostamiestyje, šalies pietuose. Sau ir dar dviem su mumis tarnaujančioms sesutėms išsinuomojome tris mažus kambarėlius. Nebuvo ten nei vandentiekio, nei tualeto su unitazu. Tik naktį būdavo įmanoma mums antrame aukšte prisileisti vandens per žarną. Todėl pakaitomis keldavomės dar prieš švintant ir prisipildavome sklidinus indus. O kad galėtume tokį vandenį gerti, turėdavome jį užvirinti arba dezinfekuoti chloru.

Patyrėme ir kitokių sunkumų. Elektros energijos tiekimas nebuvo pakankamas, kad naudotumės skalbimo mašina ar lygintuvu. Mūsų virtuvė buvo koridoriuje, o vienintelis prietaisas joje — žibalinė viryklė. Bet greitai mes visi išmokome gaminti valgį tokiomis sąlygomis, kiekvienas pagal savo eilę. Trejus metus čia pragyvenę mudu su Liza susirgome hepatitu. Anuomet šia liga užsikrėsdavo dauguma misionierių. Praėjo ne vienas mėnuo, kol atsigavom. Buvo dar ir kitų negalių.

Padrąsinimas vietiniams broliams

Pastaruosius penkiasdešimt penkerius metus Korėjos pusiasalis yra vienas karščiausių politinio nestabilumo židinių Azijoje. Pusiasalį dalija demilitarizuota zona (sutrumpintai — DMZ). Nuo Seulo, Korėjos Respublikos sostinės, įsikūrusios piečiau, iki šios zonos tėra 55 kilometrai. 1971-aisiais čia apsilankė Frederikas Frencas iš Vadovaujančiosios tarybos Brukline. Palydėjau jį iki DMZ, akyliausiai saugomos valstybinės sienos pasaulyje. Ten jau daug metų su abiejų vyriausybių atstovais dažnai susitinka Jungtinių Tautų pareigūnai.

Aišku, mes nesikišame į pasaulio politinius reikalus, taigi ir dėl Korėjos pusiasalio  laikomės neutralios pozicijos (Jn 17:14). Daugiau nei 13000 Jehovos liudytojų Korėjoje už tai, kad atsisakė imti ginklą į rankas, bendrai skaičiuojant, išsėdėjo kalėjime 26000 metų (2 Kor 10:3, 4). Visi jauni mūsų broliai čionai žino, kad ir jiems teks šitas išbandymas, tačiau nesibijo. „Nusikaltėlių“ etiketę valdžia — kad ir kaip būtų gaila — klijuoja krikščionims, kurie „nusikalsta“ tik tuo, kad nenori pažeisti krikščioniško neutralumo.

Per antrąjį pasaulinį karą, 1944-aisiais, aš irgi atsisakiau eiti į karinę tarnybą ir todėl dvejus su puse metų praleidau sunkiųjų darbų kalėjime Luisberge, Pensilvanijos valstijoje. Taigi nors kalėjimo bausmę bendratikiai Korėjoje atlieka sunkesnėmis sąlygomis, aš žinau, ką šiems jauniems liudytojams tenka išgyventi. Daugelis pasidrąsina mintimi, jog ir kai kurie čia tarnaujantys misionieriai yra patyrę panašių išmėginimų (Iz 2:4).

Nelengvas laikotarpis

1977-aisiais net ir mums patiems dėl krikščioniško neutralumo buvo paskirti kai kokie suvaržymai. Pareigūnai įsivaizdavo, kad būtent mes įkalbėjome jaunus korėjiečius atsisakyti nuo tarnybos armijoje ir neimti ginklo į rankas. Todėl valdžia nutarė nebeišduoti misionieriams leidimo vėl įvažiuoti į šalį, jei kuriam tektų dėl vienos ar kitos priežasties išvykti. Šis apribojimas galiojo nuo 1977-ųjų iki 1987-ųjų. Jei tuo laikotarpiu būtume iš Korėjos išvykę, nebūtume galėję čia sugrįžti. Taigi per visus tuos metus nė sykio neaplankėme artimųjų.

Daug kartų teko susitikti su valdžios pareigūnais ir aiškinti jiems apie savo neutralią krikščionišką poziciją. Galiausiai jie suprato, jog mūsų neįbaugins, todėl anas apribojimas, galiojęs dešimt metų, buvo panaikintas. Pasitaikė, kad vienas kitas misionierius dėl sušlubavusios sveikatos ar kitų svarbių priežasčių turėjo iš šalies išvykti, bet daugelis pasilikome ir labai dėl to džiaugiamės.

Devintojo dešimtmečio viduryje asmenys, nepritariantys mūsų veiklai, melagingai apkaltino atsakingus brolius, teisiškai įregistruotos bendrijos vadovus, esą moko jaunuolius, kaip išsisukti nuo karo prievolės. Ir tada kiekvieną iš mūsų išsikvietė pokalbio. 1987-ųjų sausio 22 dieną prokuratūra kaltinimus atmetė kaip nepagrįstus. Tai padėjo išvengti nesusipratimų ateityje.

Dievas mūsų darbą laimina

Dėl to, kad esame neutralūs, priešiškumas mūsų evangelizacijos veiklai Korėjoje su metais vis stiprėjo. Todėl darėsi vis sunkiau rasti tinkamas patalpas dideliems sambūriams. Bet mūsų broliai nesėdėjo rankų sudėję: patys pastatė Asamblėjų salę Pusane, pirmą tokią Rytuose. 1976-ųjų balandžio 5 dieną man teko garbė 1300 žmonių auditorijai pasakyti dedikacijos kalbą.

Nuo 1950-ųjų tarnauti Korėjoje buvo paskirti dešimtys tūkstančių Jungtinių Valstijų kariškių.  Grįžę namo nemažai jų tapo uoliais Jehovos liudytojais. Jie dažnai mums parašo. Kaip džiaugiamės, kad galime padėti ir tokiems žmonėms pažinti Jehovą! Tai mums tikra palaima.

Širdį dabar man skauda netekus savo mylimos Lizos: 2006-ųjų rugsėjo 26 dieną ji mirė. Nepaprastai jos ilgiuosi. Per tuos 51-erius tarnybos metus čia ji noriai priėmė kiekvieną paskyrimą ir niekada nesiskundė. Grįžti į Jungtines Valstijas, šalį, iš kurios kadaise taip nenorėjo išvažiuoti, ji ne tik kad nesiūlė, bet niekada apie tai nė neužsiminė.

Dabar Korėjoje esu Betelio šeimos narys. Seniau čia darbavosi tik saujelė, o šiandieną mūsų šeima susideda jau iš 250 narių. Man garbė tarnauti filialo komitete. Mūsų yra septynetas brolių, prižiūrinčių šioje šalyje visą veiklą.

Kadaise, kai atvykome, Korėja buvo skurdus kraštas, o dabar ji tapo viena pažangiausių šalių. Čia yra daugiau nei 95000 liudytojų ir beveik 40 procentų jų tarnauja reguliariaisiais ar pagalbiniais pionieriais. Taigi džiaugiuosi tarnaudamas Dievui čionai ir savo akimis matydamas, kaip auga jo kaimenė.

[Iliustracija 24 puslapyje]

Su kitais misionieriais ką tik atvykę į Korėją

[Iliustracija 24, 25 puslapiuose]

Tarnaujame Pusane

[Iliustracija 25 puslapyje]

1971 metais su broliu Frencu prie DMZ

[Iliustracija 26 puslapyje]

Kai dar buvome kartu su Liza

[Iliustracija 26 puslapyje]

Korėjos filialas. Čia tarnauju drauge su visa Betelio šeima