Ar meldiesi taip, kaip mokė Jėzus?
Ar meldiesi taip, kaip mokė Jėzus?
„Kai Jėzus baigė tas kalbas, minios stebėjosi jo mokslu“ (MT 7:28).
1, 2. Kodėl minios stebėjosi Jėzaus mokymais?
MES privalome paisyti Dievo viengimio Sūnaus, Jėzaus Kristaus, pamokymų ir taikyti juos gyvenime. Joks kitas žmogus nekalbėjo taip kaip jis. Todėl minia ir stebėjosi jo žodžiais, pasakytais Kalno pamoksle. (Perskaityk Mato 7:28, 29.)
2 Jehovos Sūnus mokė ne taip kaip Rašto aiškintojai, grindžiantys savo žodingus patarimus netobulų žmonių nuomone. Kristus mokė „kaip turintis galią“, nes jo žodžiai buvo nuo Dievo (Jn 12:50). Dabar atkreipkime dėmesį į Kalno pamoksle išsakytus Jėzaus pamokymus, bylojančius, kaip turėtume melstis.
Niekada nesimelskime kaip anie veidmainiai
3. Glaustai apibendrink Jėzaus žodžius, užrašytus Mato 6:5.
3 Jehovos, tikrojo Dievo, garbinimas neatsiejamas nuo maldos, todėl niekada nepamirškime jam pasimelsti. Čia būtina atsižvelgti į tai, ko mokė Jėzus sakydamas Kalno pamokslą. Jis kalbėjo: „Kai meldžiatės, nebūkite tokie kaip veidmainiai, kurie mėgsta melstis, stovėdami sinagogose ir aikštėse, kad būtų žmonių matomi. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė užmokestį“ (Mt 6:5).
4—6. a) Kodėl fariziejai mėgdavo melstis „stovėdami sinagogose ir aikštėse“? b) Kokia prasme anie veidmainiai „atsiėmė užmokestį“?
4 Melsdamiesi Jėzaus mokiniai neturėjo mėgdžioti tokių veidmainių kaip fariziejai, kurie manė esą teisuoliai ir viešai demonstruodavo savo dievotumą (Mt 23:13-32). Jie mėgo melstis „stovėdami sinagogose ir aikštėse“. Kodėl? Kad „būtų žmonių matomi“. Pirmajame amžiuje žydai buvo įpratę apie devintą ryto ir trečią popiet, tai yra tuo laiku, kai šventykloje būdavo atnašaujamos deginamosios aukos, susirinkti ir kartu melstis. Prie šventyklos drauge su garbintojų minia melsdavosi ir daugelis Jeruzalės gyventojų. Kitur dievobaimingi žydai dukart per dieną melsdavosi dažniausiai „stovėdami sinagogose“. (Palygink Luko 18:11, 13.)
5 Kadangi dauguma žmonių nei šventyklos, nei sinagogos greit pasiekti negalėjo, minėtas maldas jie sakydavo ten, kur pasitaikydavo tuo laiku būti. Kai kurie tomis valandomis mėgdavo atsirasti „aikštėse“, nes norėjo būti praeinančių „žmonių matomi“. Šie savo dievotumą rodantys dviveidžiai dangstėsi „ilgomis maldomis“ trokšdami, kad kiti jais gėrėtųsi (Lk 20:47). Mums tokių apsimetėlių požiūris nepriimtinas.
6 Jėzus pasakė, kad anie veidmainiai „atsiėmė užmokestį“. Jie, labai norėdami būti tautiečių pastebėti ir giriami, visa tai ir gaudavo. Toks buvo jų atlygis, nes Jehova neatsakydavo į jų nenuoširdžias maldas. Bet iš tolesnių Kristaus žodžių šia tema aišku, kad ištikimų jo sekėjų maldas Dievas išklauso.
7. Ką reiškia patarimas melstis „savo kambarėlyje“?
7 „Kai tu panorėsi melstis, eik į savo kambarėlį ir užsirakinęs melskis savo Tėvui, esančiam slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins“ (Mt 6:6). Jėzaus patarimas melstis užsirakinus savo patalpoje nereiškia, kad negalima viešai sakyti maldos bendruomenės vardu. Bet iš patarimo aišku, kad vieša malda neturėtų būti tokia, kuria sakytojas stengtųsi pelnyti kitų dėmesį, kad būtų jų giriamas. Nepamirškime šito, kai mums Dievo tarnų būryje suteikiama garbė pasakyti maldą. Laikykimės ir dar vieno Jėzaus patarimo dėl maldos.
8. Ko, remiantis Mato 6:7, turime vengti sakydami maldą?
8 „Melsdamiesi nedaugiažodžiaukite kaip pagonys: jie tariasi būsią išklausyti dėl žodžių gausumo“ (Mt 6:7). Čia Jėzus pasakė, kas dar netinka meldžiantis, — vis berti tuos pačius žodžius. Aišku, nereikėtų daryti išvados, jog pakartoti nuoširdžius prašymus bei padėką yra negerai. Getsemanės sode naktį prieš savo mirtį Jėzus meldėsi iš naujo „tais pačiais žodžiais“ (Mk 14:32-39).
9, 10. Kaip reikėtų suprasti perspėjimą, jog maldoje nedera kartoti vieną ir tą patį?
9 Klaidinga būtų melstis kaip tie, kurie ‘daugiažodžiauja’ atmintinai kartodami frazes su aibe bereikalingų žodžių. Taip kadaise darė Baalo garbintojai. Jie veltui šaukėsi šio netikro dievo „nuo ryto iki vidudienio“: „Baalai, išklausyk mus!“ (1 Kar 18:26). Šiandien milijonai žmonių maldoje atmintinai kalba tą patį per tą patį ir tuščiai viliasi „būsią išklausyti“. Bet iš Jėzaus pamokymų aišku, kad ‘daugiažodžiavimas’ — ilgos besikartojančios maldos Jehovai yra bevertės. Jėzus toliau tęsė:
10 „Nedarykite taip kaip jie. Jums dar neprašius, jūsų Tėvas žino, ko jums reikia“ (Mt 6:8). Daugelis žydų religinių vadovų savo pernelyg žodingomis maldomis tapo panašūs į kitų tautų žmones. Nuoširdus meldimasis, kai išsakomas gyrius Dievui, padėka ir prašymai, yra vienas iš svarbių teisingo garbinimo veiksmų (Fil 4:6). Tikrai nederėtų kartoti vieną ir tą patį ir manyti, jog tik taip galime atkreipti Dievo dėmesį į savo poreikius. Nepamirškime, jog Tas, kuriam meldžiamės, ‘dar neprašius žino, ko mums reikia’.
11. Ko reikėtų nepamiršti, kai mums yra suteikiama garbė viešai sakyti maldą?
11 Jėzaus įspėjimas apie nepriimtinas maldas primena mums, kad pompastiškais žodžiais arba jų aibe Dievo nepatrauksime. Taip pat žinome, jog viešai sakoma malda nėra proga padaryti įspūdį klausytojams ir ji neturi būti ištęsta, antraip visi pradės nekantrauti, kada gi galės tarti „amen“. Be to, maldoje netinka sakyti pranešimų arba patarimų susirinkusiesiems, nes tai nesiderintų su Kalno pamoksle Jėzaus duotų pamokymų dvasia.
Jėzus mus moko, kaip melstis
12. Kaip paaiškintum, ką reiškia prašymas „teesie šventas tavo vardas“?
12 Jėzus ne vien įspėjo, kaip nederėtų naudotis didžia maldos dovana, bet ir mokė savo sekėjus, kaip melstis. (Perskaityk Mato 6:9-13.) Jo pavyzdinė malda pasakyta ne tam, kad išmokę atmintinai ją kartotume. Ne, ji rodo, koks turi būti mūsų maldų pobūdis. Štai jau pačioje pradžioje Jėzus pamini Dievą: „Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas tavo vardas“ (Mt 6:9). Visiškai dera kreiptis į Jehovą žodžiais „Tėve mūsų“, nes jis — mūsų Kūrėjas, esantis danguje, neįsivaizduojamose aukštybėse (Įst 32:6; 2 Met 6:21; Apd 17:24, 28). Daugiskaita pavartotas įvardis „mūsų“ primena, jog bendratikiai irgi turi glaudų ryšį su Dievu. Žodžiais „teesie šventas tavo vardas“ Jehova prašomas imtis veiksmų, kad apgintų savo vardą nuo visų priekaištų, pasipylusių dar Edeno laikais, ir parodytų, koks yra šventas. Atsakydamas į tokį meldimą, Jehova sunaikins visą blogį žemėje ir šitaip apsireikš didžiu savo šventumu (Ez 36:23).
13. a) Kaip bus išpildytas prašymas „teateinie tavo karalystė“? b) Kaip Dievo valia bus įgyvendinta žemėje?
13 „Teateinie tavo karalystė, teesie tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje“ (Mt 6:10). Šis pavyzdinės maldos prašymas rodo, jog turime neišleisti iš akių, kad „karalystė“ yra danguje įkurta Mesijiškoji — Kristaus drauge su prikeltais „šventaisiais“ — valdžia (Dan 7:13, 14, 18; Iz 9:5, 6 [9:6, 7, Brb]). Melsdami „teateinie“, prašome, kad Dievo Karalystė imtų ir pašalintų visus Jehovos viešpatavimo priešus. Kai netrukus tai ir įvyks, bus atvertas kelias į pasaulinį rojų, kuriame klestės teisumas, taika, gerovė (Ps 72:1-15; Dan 2:44; 2 Pt 3:13). Danguje yra Jehovos valia, todėl, melsdami to paties žemei, prašome, kad ir čia Dievas įgyvendintų savo tikslus, taigi ir pašalintų savo priešus, kaip padarė senovės laikais. (Perskaityk Psalmyno 83:2, 3, 14-19 [83:1, 2, 13-18, Brb].)
14. Kodėl dera melsti „duonos duok mums šiandien“?
14 „Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien“ (Mt 6:11; Lk 11:3). Tai maldavimas aprūpinti mus būtiniausiu maistu „šiandien“. Šitaip parodome tikį Jehovos galia patenkinti mūsų reikmes diena po dienos. Neprašome duoti su pertekliumi. Meldimas to, kas būtina šiai dienai, primena mums, ką Dievas senovėje prisakė izraelitams: prisirinkti manos „vienai dienai“ (Iš 16:4).
15. Ką patys turime daryti prašydami „atleisk mums mūsų kaltes“?
15 Kitas prašymas pavyzdinėje maldoje byloja, ką patys turėtume daryti. Jėzus sakė: „Atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“ (Mt 6:12). Tik tada, jeigu „mes atleidžiame“ savo kaltininkams, galime tikėtis, jog ir mums Jehova dovanos. (Perskaityk Mato 6:14, 15.) Privalome noriai atleisti (Ef 4:32; Kol 3:13).
16. Kaip reikia suprasti prašymus nevesti mūsų į pagundą ir gelbėti nuo piktojo?
16 „Nevesk mūsų į pagundą, bet gelbėk mus nuo piktojo“ (Mt 6:13, Jr, išnaša). Kaip reikėtų suprasti šiuos du tarpusavyje susijusius prašymus, Jėzaus išsakytus pavyzdinėje maldoje? Viena aišku: Jehova negundo mūsų nusidėti. (Perskaityk Jokūbo 1:13.) Tikrasis gundytojas yra Šėtonas, arba „piktasis“ (Mt 4:3). Bet Biblijoje neretai apie Dievą kalbama, tarsi jis darytų tai, kam tik leidžia atsitikti (Rūt 1:20, 21; Mok 11:5, Jr). Todėl žodžiais „nevesk mūsų į pagundą“ maldaujama Jehovos neleisti mums suklupti, kai esame gundomi jo neklausyti. „Gelbėk mus nuo piktojo“ yra paskutinis Jehovai siunčiamas prašymas — meldžiame užkirsti kelią Šėtonui, kad mūsų neįveiktų. Galime būti tikri, jog Dievas ‘neleis mūsų mėginti virš jėgų’. (Perskaityk 1 Korintiečiams 10:13.)
‘Prašykite, belskite’
17, 18. Ką reiškia ‘prašyti, ieškoti, belsti’?
17 Apaštalas Paulius bendratikius skatino: „Nepaliaujamai melskitės“ (Rom 12:12, Brb). Jėzaus raginimas irgi įsakmus: „Prašykite, ir jums bus duota, ieškokite, ir rasite, belskite, ir bus jums atidaryta. Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma“ (Mt 7:7, 8). To, kas derinasi su Dievo valia, išties verta prašyti be paliovos. Pritardamas Jėzaus žodžiams, apaštalas Jonas rašė: „Mes tvirtai pasitikime [Dievu], nes ko tik prašome pagal jo valią, jis mūsų išklauso“ (1 Jn 5:14).
18 Jėzaus patarimas ‘prašyti ir ieškoti’ reiškia, jog turime rimtai atsidėti maldai ir jos neapleisti. Taip pat būtina ‘belsti’, kad patektume į Karalystę ir džiaugtumės jos palaima, gerove ir dovanomis. Tačiau ar tikrai Dievas mūsų maldas išklausys? Tikrai, jei tik esame jam ištikimi. Juk pats Kristus pasakė: „Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma.“ Daug atsitikimų Jehovos tarnų gyvenime liudija, kad jis išties yra „maldos klausytojas“ (Ps 65:2, Jr).
19, 20. Kodėl, remdamiesi Jėzaus žodžiais, užrašytais Mato 7:9-11, galime tvirtinti, kad Jehova yra kaip meilingas tėvas?
19 Jėzus palygino Dievą su meilingu tėvu, duodančiu vaikui gerų daiktų. Įsivaizduok esąs tarp tų, kurie klausosi Kalno pamokslo. Štai girdi, kaip Jėzus sako: „Argi atsiras iš jūsų žmogus, kuris savo vaikui, prašančiam duonos, duotų akmenį?! Arba jeigu jis prašytų žuvies, nejaugi paduotų jam gyvatę? Tad jei jūs, būdami nelabi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų dangiškasis Tėvas duos gera tiems, kurie jį prašo“ (Mt 7:9-11).
20 Žmogus, kad ir būdamas dėl paveldėtos nuodėmės, taip sakant, ‘nelabas’, savo vaiką myli. Jo neapgaudinėja, bet stengiasi aprūpinti „gerais daiktais“. Dangiškasis Tėvas į mus žiūri su tėviška meile ir duoda visa, kas gera, pavyzdžiui, savo šventosios dvasios (Lk 11:13). Ji gali mus sustiprinti, kad deramai tarnautume Jehovai, „kiekvieno gero davinio ir tobulos dovanos“ Davėjui (Jok 1:17).
Ir toliau remkis Jėzaus pamokymais
21, 22. Kuo žymus Kalno pamokslas ir kaip tu žiūri į tuos Jėzaus pamokymus?
21 Žymiausia iš visų kalbų, kurias bylojo žmogaus lūpos, yra Kalno pamokslas, nepranokstamas savo dvasiniu turiniu ir aiškumu. Čia išsakyti pamokymai, kaip supratome iš šios straipsnių serijos, gali mus labai praturtinti, jei tik juos taikysime. Paisydami Jėzaus patarimų, pagerinsime savo gyvenimą jau dabar ir puoselėsime laimingos ateities viltį.
22 Straipsniuose atkreipėme dėmesį tik į keletą dvasinių brangakmenių, Jėzaus pažertų Kalno pamoksle. Matome, jog ne veltui klausytojai anuomet „stebėjosi jo mokslu“ (Mt 7:28). Jei mes pripildysime savo protą ir širdį šių bei kitų itin vertingų pamokymų, kuriuos davė Didysis Mokytojas, Jėzus Kristus, irgi negalėsime atsistebėti, kokie jie išmintingi.
Kaip atsakysi?
• Ką Jėzus pasakė apie nenuoširdžias maldas?
• Kodėl meldžiantis nedera vis kartoti tą patį?
• Kokie prašymai išsakyti Jėzaus pavyzdinėje maldoje?
• Kaip galime ‘prašyti, ieškoti ir belsti’?
[Studijų klausimai]
[Iliustracija 15 puslapyje]
Veidmainius, besimeldžiančius tik tam, kad būtų kitų matomi ir girdimi, Jėzus pasmerkė
[Iliustracija 17 puslapyje]
Ar žinai, kodėl dera melsti duonos šiandien?
