Ar tavo asmeninės teisės ir norai užvis svarbiausi?

KARTU žaidžia du vaikai. Vienas stveria mėgstamiausią žaislą draugui iš rankų ir šaukia: „Mano!“ Netobulas žmogus jau nuo mažų dienų yra linkęs pirmiausia žiūrėti savo naudos (Pr 8:21; Rom 3:23). Asmens egoistinius polinkius dar sustiprina šio pasaulio sistema. Jeigu nenorime tapti egoistais, tvirtai nusistatykime nepataikauti sau. Antraip galime greit ką nors papiktinti ar užgauti ir mūsų pačių ryšys su Jehova nebebus toks glaudus (Rom 7:21-23).

Štai ir apaštalas Paulius ragino bendratikius pagalvoti, kaip vienoks ar kitoks jų poelgis paveiks aplinkinius. Jis rašė: „‘Viskas valia!’ Bet ne viskas naudinga! ‘Viskas valia!’ Bet ne viskas ugdo! [...] Nepiktinkite [kitų]“ (1 Kor 10:23, 32). Jei tavo ir kitų žmonių interesai kur nors kertasi, imk ir pamąstyk. Ar aš pasiruošęs atsisakyti kai kurių savo teisių, kad tik bendruomenėje vyrautų santarvė? Ar laikysiuosi Biblijos principų net ir tada, kai pačiam tai nebus paranku?

Kai reikia apsispręsti dėl darbo

Kokį darbą pasirinksi, — daugelis mano, jog tai grynai asmeniškas reikalas ir kitiems dėl to nei šilta, nei šalta. Bet štai ką byloja vieno Pietų Amerikos verslininko patirtis. Savo miestelyje jis buvo pagarsėjęs kaip lošėjas ir alkoholikas. Pradėjęs su Jehovos liudytojais studijuoti Bibliją, vyriškis darė dvasinę pažangą, pakeitė gyvenimo būdą (2 Kor 7:1). Kada pareiškė norą eiti į evangelizacijos tarnybą kartu su bendruomene, vyresnysis jam taktiškai patarė pagalvoti apie darbą. Šis žmogus  miestelyje jau kurį laiką buvo pagrindinis cukranendrių spirito tiekėjas. Šiaip spiritas naudojamas daug kam, bet anuose kraštuose žmonės neretai jį skiedžia vaisvandeniais ir geria, kol pasigeria.

Šis vyras suvokė, kad jeigu ims viešai skelbti gerąją naujieną, bet ir toliau pardavinės spiritą, bendruomenei garbės tai neteiks, ir jo paties santykiai su Dievu nebus geri. Nors turėjo aprūpinti didelę šeimą, žmogus nusprendė spiritu nebeprekiauti. Dabar duoną jis pelno pardavinėdamas popieriaus gaminius. Jis pats su žmona ir du iš penkių vaikų jau yra pasikrikštiję. Gerąją naujieną jie skelbia drąsiai, neturėdami ko gėdytis.

Kai renkiesi, su kuo leisti laisvalaikį

O kaip dėl laisvalaikio? Ką pasakytume apie bičiuliavimąsi su pasaulio žmonėmis, ne bendratikiais? Ar tai nėra kiekvieno krikščionio asmeninis reikalas? O gal ir čia reikia atsižvelgti į tam tikrus Biblijos principus? Štai viena mūsų sesė užsinorėjo eiti į vakarėlį su vaikinu, kuris nėra Jehovos liudytojas. Nors buvo perspėta, į kokį pavojų save stato, manė turinti teisę daryti, kaip pačiai norisi, tad nepaklausė ir nuėjo. Greitai jai pasiūlė gėrimą, kuriame buvo įmaišyta stiprių migdomųjų. Po kelių valandų atsibudusi ji suprato, kad tariamas draugas ją išprievartavo. (Palygink Pradžios 34:2.)

Bendrystė su netikinčiaisiais ne visada baigiasi tokia nelaime. Bet Biblijoje yra užrašytas perspėjimas: „Bendrauk su išmintingu ir tapsi išmintingas, o kvailųjų bičiulis pateks į bėdą“ (Pat 13:20). Savaime aišku: jei krikščionis rinktųsi blogus draugus, labai rizikuotų. „Gudrus žmogus nuvokia pavojų ir vengia jo, o neišmanėliai eina priekin ir nukenčia“, — rašoma Patarlių 22:3. Draugai mums daro didelę įtaką. Nuo to, kokius bičiulius renkamės, priklauso net mūsų santykiai su Dievu (1 Kor 15:33; Jok 4:4).

Apranga ir išvaizda

Stilius ir mada keičiasi kiekvieną sezoną. O Biblijos principai dėl aprangos ir išvaizdos lieka tie patys. Paulius krikščiones ragino, kad „vilkėtų padoriai, puoštųsi droviai ir santūriai“ (1 Tim 2:9). Tas pats principas taikytinas vyrams. Paulius nesakė, jog privalome rengtis kaip asketai ar visi turėti vienodą skonį. Jis tiesiog patarė  rengtis kukliai, nesivaikyti tuštybės, nesipuikuoti.

Kiekvienas pamąstykime štai apie ką. Ar būčiau kuklus sakydamas, jog ką noriu, tą dėviu, nors mano apranga rėžtų kitiems akį? Gal pažvelgę į mane žmonės susidaro klaidingą įspūdį, gal net suabejoja mano morale? Jeigu ‘žiūrėsime ne tiktai savo naudos, bet ir kitų’, tai ‘niekam jokiu atžvilgiu neduosime akstino nupulti’ (2 Kor 6:3; Fil 2:4, Vl).

Finansiniai reikalai

Kada Korinto bendruomenėje vienas krikščionis su kitu pasielgė neteisingai ar net nesąžiningai, Paulius dėl šios didelės negerovės jiems rašė: „Kodėl jums verčiau nenukęsti neteisybės? Argi ne verčiau pakęsti nuostolį?“ Paulius patarė krikščionims nesibylinėti su bendratikiu teisme — verčiau nusileisti (1 Kor 6:1-7). Į šį pamokymą įsiklausė ir vienas mūsų brolis, gyvenantis Jungtinėse Valstijose. Jo darbdavys buvo Jehovos liudytojas. Bet atsitiko taip, kad vieną dieną jiedu nebesutarė dėl atlygio už padarytą darbą. Vadovaudamiesi Šventojo Rašto gairėmis, šie du broliai ne kartą mėgino viską tarpusavyje išsiaiškinti. Deja, išeities taip ir nerado. Galiausiai jiedu išdėstė savo reikalą bendruomenės atstovams — vyresniesiems (Mt 18:15-17).

Bet ir tada problemos išspręsti nepavyko. Anas brolis, daug meldęsis, galiausiai nusprendė nebereikalauti didžiosios dalies pinigų, kuriuos manė uždirbęs. Vėliau jis paaiškino, kodėl nusileido: „Konfliktas temdė man gyvenimo džiaugsmą ir atėmė nemažai brangaus laiko, kurį galėjau skirti krikščioniškai veiklai.“ Šitaip apsisprendęs jis vėl nestokojo džiaugsmo, matė, kad Jehova jo tarnybą laimina.

Tai, kas atrodo nelabai reikšminga

Jeigu savo norų ir asmeninių teisių pernelyg nesureikšminame, tai net smulkmenose išeina į gera. Štai kaip sykį buvo vienai pionierių porai. Į kongresą pačią pirmą dieną jiedu atvyko kiek ankstėliau ir užsiėmė norimas vietas. Programai prasidėjus, į pilnut pilnutėlę auditoriją dar įskubėjo didelė šeima — tėvai su pulkeliu atžalų. Pionieriai pastebėjo, kad šeima ieško tinkamų vietų, ir užleido savąsias. Čionai visi galėjo susėsti vienas šalia kito. Paskui, praėjus kelioms dienoms po kongreso, pionieriai gavo padėkos laiškelį. Ana šeima rašė, kokie sutrikę buvo, kai vėlavo, ir kaip apsidžiaugė, kad juodu geranoriškai užleido savo vietas.

Taigi užuot reikalavę savo teisių ir žiūrėję, kaip patiems būtų patogiau, nepraleiskime progos daryti artimui gera. Jei rodysime meilę, kuri „neieško sau naudos“, mes puoselėsime santarvę krikščionių bendruomenėje, taikiai sugyvensime su visais (1 Kor 13:5). Svarbiausia — palaikysime glaudų ryšį su Jehova Dievu.

[Iliustracija 20 puslapyje]

Kokį drabužį pasirinksi? Ar, užuot pataikavęs savo norams, pagalvosi apie kitus?

[Iliustracija 20, 21 puslapiuose]

Ar noriai užleidi vietą bendratikiui?