Krikščioniškos laidotuvės — kilnios, kuklios, tokios, kokios pridera Dievo tarnams

APLINKUI vien aimanos ir dejonės. Juodais gedulo rūbais apsirengę raudotojai sielvartauja, isteriškai puola ant žemės. Į muzikos taktą linguoja šokėjai. O kiti yra nusiteikę šventiškai, vaišinasi, garsiai juokiasi. Liete liejasi palmių vynas ir alus, keli nusigėrę jau guli pasliki. Kas čia vyksta? Toks yra įprastas laidotuvių vaizdas kai kuriose pasaulio šalyse, kada šimtai žmonių susirenka atsisveikinti su mirusiuoju.

Tose šalyse gyvena daug Jehovos liudytojų. Jų kaimynai ir giminaičiai labai prietaringi ir bijo mirusiųjų. Milijonai žmonių mano, kad mirusysis tampa protėvių dvasia ir gali padėti arba pakenkti gyviesiems. Apie tokį įsitikinimą byloja gausybė laidotuvių papročių. Gedėti mirusiojo, aišku, natūralu. Štai Jėzus ir jo mokiniai irgi sielvartaudavo mirus brangiam žmogui (Jn 11:33-35, 38; Apd 8:2; 9:39). Bet jie, skirtingai nei buvo įprasta anais laikais, gedėdami nesileisdavo į kraštutinumus (Lk 23:27, 28; 1 Tes 4:13). Kodėl jie elgėsi kitaip? Iš dalies todėl, kad žinojo tiesą apie mirusiuosius.

Biblijoje aiškiai pasakyta: „Gyvieji žino, kad turės mirti, o mirusieji nebežino nieko. [...] Jų meilė, neapykanta, pavydas jau seniai pradingo. [...] Jokios veiklos, jokių sumanymų, jokio išmanymo, jokios išminties nebebus Šeole, į kurį esi pakeliui“ (Mok 9:5, 6, 10). Šie įkvėpti Biblijos žodžiai liudija, kad žmogui mirus jo sąmonė užgęsta ir nebelieka galimybės mąstyti, bendrauti, suvokti. Kaip mes, suprasdami šią svarbią Biblijos tiesą, turėtume organizuoti krikščioniškas laidotuves?

„Nelieskite netyrų daiktų“

Jehovos liudytojai, kad ir kokia būtų jų etninė bei kultūrinė aplinka, ryžtingai atmeta tuos papročius, kurie neatsiejami nuo tikėjimo, jog mirusieji turi sąmonę ir gali kištis į gyvųjų reikalus. Tokie papročiai kaip budėjimas per naktį prie numirėlio, laidotuvių vaišės su muzika ir šokiais, mirties dienõs, praėjus kelioms savaitėms ar metams, paminėjimas, aukojimas mirusiesiems ir našlių apeigos yra netyri ir Dievui nepatinka, nes, priešingai Biblijos tiesai, palaiko demonų mokymą apie nemirtingą sielą (Ez 18:4, Brb). Tikrieji krikščionys negali būti „Viešpaties vaišių dalyviai ir demonų vaišių dalyviai“, todėl šiems papročiams nepritaria (1 Kor 10:21). Jie paklūsta priesakui: „Atsiskirkite, [...] ir nelieskite netyrų daiktų. Tuomet aš jus priimsiu“ (2 Kor 6:17). Laikytis tokios nuostatos anaiptol ne visada lengva.

Pavyzdžiui, Afrikoje ir daug kur kitur plačiai paplitęs įsitikinimas, kad jei tam tikrų papročių nepaisoma, protėvių dvasios gali supykti. Papročių laužymas laikomas dideliu įžeidimu ir manoma, jog tai gali užtraukti prakeiksmą ir nelaimes visiems aplinkiniams. Ne vienas Jehovos liudytojas, atsisakantis dalyvauti nekrikščioniškose laidotuvių ceremonijose, yra išpeikiamas, užgauliojamas, giminių bei kaimynų  atstumiamas. Kai kurie mūsų bendratikiai kaltinami esą priešiški visuomenei, nepagarbūs mirusiems. Kartais netikintieji neleidžia rengti krikščioniškų laidotuvių ir savavališkai perima iniciatyvą. Kaip galėtume išvengti nesutarimų su tais, kurie primygtinai reikalauja, kad laidotuvės vyktų pagal papročius, žeidžiančius Dievą? Svarbiausia, kaip patiems nesusitepti apeigomis bei tradicijomis, kurios pakenktų mūsų santykiams su Jehova?

Paaiškink, kokia tavo nuostata

Kai kuriuose kraštuose genties vadas ir giminaičiai pareiškia savo nuomonę dėl laidotuvių. Tuomet ištikimas krikščionis privalo paaiškinti, jog Jehovos liudytojai viską organizuos taip, kad nebūtų pažeisti Biblijos principai (2 Kor 6:14-16). Tai, kas vyksta krikščioniškose laidotuvėse, neturi užgauti bendratikių sąžinės ir tapti suklupimo akmeniu kiekvienam, žinančiam, kuo mes tikime ir ko mokome apie mirusiuosius.

Kai laidotuves organizuoti paprašoma vieno iš bendruomenės brolių, paskirti vyresnieji gali duoti vertingų patarimų ir priminti Biblijos principus, kurių čia privalu paisyti. Jeigu kai kurie neliudytojai nori, kad laidotuvėse būtų nederamų ritualų, nevalia sutikti, — reikia tvirtai ir sykiu maloniai bei pagarbiai paaiškinti savo krikščionišką nuostatą (1 Pt 3:15). O jeigu giminaičiai neliudytojai vis tiek reikalauja laikytis netyrų papročių? Tuomet krikščionių šeima galbūt nuspręs viską atiduoti į jų rankas (1 Kor 10:20). Šiuo atveju tuos, kurie liūdi dėl brangaus žmogaus netekties, galima sukviesti į Karalystės salę arba į kitą tinkamą vietą ir suteikti „raštų paguodą“: pasakyti laidotuvių kalbą (Rom 15:4). Tokia paguoda, net jeigu ten ir nėra mirusiojo palaikų, kilni ir visiškai derama (Įst 34:5, 6, 8). Kai netikintys giminaičiai be jokio takto reguliuoja laidotuvių eigą, mūsų sielvartas ir įtampa dar labiau padidėja. Bet galime guostis žinodami, jog Dievas mato savo tarnų ryžtą daryti, kas teisinga, ir suteikia „visa viršijančios jėgos apstybės“ (2 Kor 4:7, Brb).

Savo paties valią išdėstyk raštu

Kai asmuo raštiškai išdėsto, kaip norėtų būti palaidotas, daug lengviau paskui tartis su giminaičiais neliudytojais, nes šie mirusiojo valią paprastai gerbia. Svarbius dalykus — kaip ir kur laidotuvės turėtų vykti, kas už viską atsakingas — reikia surašyti (Pr 50:5). Dar geriau, jei šis dokumentas pasirašomas ir užtvirtinamas liudininkų parašais. Kas apie ateitį galvoja su įžvalga ir vadovaudamasis Biblijos išmintimi,  žino, jog išdėstyti tokią savo valią raštu verta nelaukiant nei žilos senatvės, nei kol atsėlins mirtina liga (Pat 22:3; Mok 9:12).

Kai kam lyg ir nepatogu parašyti tokį dokumentą. Bet šis žingsnis kaip tik liudija apie mūsų krikščionišką brandumą ir meilę kitiems (Fil 2:4). Juk tokiu reikalu kur kas parankiau rūpintis pačiam nei užkrauti naštą šeimos nariams. Jie, jeigu tektų gedėti artimojo, gal dar būtų spaudžiami laikytis netyrų papročių, kurių tas žmogus būdamas gyvas iš tolo vengė.

Tegu laidotuvės būna kuklios

Daugelyje Afrikos kraštų įprasta manyti, jog norint, kad protėvių dvasios nepasipiktintų, pakasynos turi būti didelės ir įspūdingos. Kitiems laidotuvės — proga ‘pasididžiuoti’ savo socialine bei materialine padėtimi (1 Jn 2:16, Jr). Negailima laiko, pastangų ir lėšų vadinamosioms padorioms laidotuvėms. O kad apie jas žinotų ir susirinktų kuo daugiau žmonių, įvairiose viešose vietose iškabinėjami didžiuliai skelbimai su mirusiojo nuotrauka. Pagaminami ir išdalijami marškinėliai su mirusiojo portretu ir juos apsivilkti gali raudotojai. Įspūdžiui sudaryti nuperkamas prašmatnus, brangus karstas. Vienoje Afrikos šalyje karstai net daromi panašūs į automobilį, lėktuvą, laivą arba kitus daiktus, bylojančius apie turtą, puikybę bei prabangą. Mirusįjį kartais iškelia iš karsto ir paguldo į specialiai tam išpuoštą lovą. Pavyzdžiui, moterį pašarvoja balta vestuvine suknele, nugrimuoja ir apkarsto gausybe papuošalų, karolių. Ar kuris nors iš šių papročių tiktų Dievo tarnui?

Dvasiškai brandūs krikščionys supranta, kaip išmintinga vengti kraštutinumų, į kuriuos leidžiasi tie, kurie nei žino Dievo nustatytų principų, nei jų paiso. Mums visiškai aišku, kad nekuklūs, Biblijos tiesai priešingi papročiai bei tradicijos ‘nėra iš Tėvo, bet iš pasaulio, kuris praeina’ (1 Jn 2:15-17). Turime labai saugotis ir nepersiimti nekrikščioniškos lenktyniavimo dvasios, kai stengiamasi būti pranašesniam už kitus (Gal 5:26). Iš patirties žinoma, kad ten,  kur visuomenę ir jos kultūrą yra užvaldžiusi mirusiųjų baimė, laidotuvės neretai būna tokios didelės, jog sunku sekti jų eigą ir visko sužiūrėti nebeįmanoma. Netikintieji gali įsijausti ir mirusiųjų garbei imti elgtis, kaip diktuoja netyri papročiai. Tokiose laidotuvėse garsiai ir be perstojo rypuojama, mirusysis glėbesčiuojamas, jam tarsi gyvam tariami žodžiai, dedami pinigai ir kitokie daiktai. Jei tokie dalykai dėtųsi krikščioniškose laidotuvėse, Jehovai ir jo garbintojams būtų užtraukta didžiulė negarbė (1 Pt 1:14-16).

Gerai žinodami, kas atsitinka žmogui mirus, nepritrūksime ryžto laidotuves organizuoti taip, kad pasaulio dvasios jose nesijaustų nė kvapo (Ef 4:17-19). Jėzaus, didžiausio visų laikų žmogaus, laidotuvės buvo paprastos, kuklios (Jn 19:40-42). Tiems, kurie turi „Kristaus išmonę“, tokios laidotuvės nedaro gėdos (1 Kor 2:16). Išties visų geriausia organizuoti krikščioniškas laidotuves paprastai, kukliai, nes taip nesusiteršime niekuo, ką Biblija rodo esant netyra, ir išsaugosime ramią atmosferą, kupiną kilnumo, rimties, tinkamą kiekvienam, kas myli Dievą.

Po laidotuvių

Kai kur, pasibaigus pačiai laidotuvių ceremonijai, giminės, kaimynai ir daugelis kitų susirenka puotauti ir šokti skambant trankiai muzikai. Dažnas pobūvio dalyvis nusigeria, pasielgia amoraliai. Vienų požiūriu, toks puotavimas padeda išblaškyti liūdesį dėl artimojo netekties. Kiti mano, jog šis paprotys tiesiog yra jų kultūros elementas. Daugelio akimis, taip linksmintis būtina, nes tai neatsiejama nuo ritualo, kuriuo pagerbiamas ir išaukštinamas mirusysis ir pagelbstima jo sielai susijungti su protėviais.

Tikrieji krikščionys įsiklauso į išmintingus Biblijos žodžius: „Geriau yra liūdėti negu juoktis, nes liūdnas veidas daro širdį geresnę“ (Mok 7:3, Brb). Jie supranta, kaip naudinga tylomis pamąstyti apie trumpą gyvenimo trukmę ir prikėlimo viltį. Tiems, kurių ryšys su Jehova tvirtas, išties „mirties diena vertesnė už gimimo dieną“ (Mok 7:1). Laidotuvių linksmybių dėl jų spiritistinio pobūdžio ir amoralių veiksmų tikriesiems krikščionims visiškai nedera nei organizuoti, nei patiems prie jų prisidėti. Būdami tarp tokių besismaginančių žmonių parodytume nepagarbą Jehovai ir sudrumstume bendratikių sąžinę.

Tegul visi mato skirtumą

Kokie mes dėkingi, kad esame išlaisvinti nuo liguistos mirusiųjų baimės, kamuojančios daugelį tų, kurie skendi dvasinėje tamsoje! (Jn 8:32) Kad esame „šviesos vaikai“, turi būti matoma ir tada, kai sielvartaujame ir gedime: kuklumas, kilnumas ir guodimasis tvirta prikėlimo viltimi liudys, jog gyvename dvasinėje šviesoje (Ef 5:8; Jn 5:28, 29). Prikėlimo viltis saugos mus nuo nevaldomo sielvarto, kokį rodo tie, kurie „neturi vilties“ (1 Tes 4:13). Ši viltis suteiks nepalaužiamo ryžto nepasiduoti žmonių baimei ir elgtis, kaip dera Dievo garbintojui (1 Pt 3:13, 14).

Kai ištikimai laikomės Šventojo Rašto principų, žmonės mato skirtumą „tarp tarnaujančiojo Dievui ir jam netarnaujančiojo“ (Mal 3:18). Išauš diena, kai mirties nebebus (Apr 21:4). Laukdami šio didingo pažado išsipildymo, gyvenkime taip, kad Jehovos akivaizdoje būtume be dėmės, nepriekaištingi, nėmaž nesusitapatinę su šiuo blogu pasauliu, nesusitepę jo bedieviškais darbais (2 Pt 3:14).

[Iliustracija 30 puslapyje]

Savo valią dėl laidotuvių išmintinga išdėstyti raštu

[Iliustracija 31 puslapyje]

Krikščioniškos laidotuvės turi būti kuklios ir kilnios