Tegul Jėzaus pamokymai formuoja tavo vidinę nuostatą
Tegul Jėzaus pamokymai formuoja tavo vidinę nuostatą
„Ką yra Dievas atsiuntęs, tas kalba Dievo žodžius“ (JN 3:34).
1, 2. Kam galima prilyginti Jėzaus pamokymus, išsakytus Kalno pamoksle, ir kodėl tvirtiname, kad ta kalba buvo pagrįsta „Dievo žodžiais“?
VIENAS iš didžiausių deimantų šiuo metu yra 530 karatų brangakmenis „Afrikos žvaigždė“. Jo vertė pasakiška! Vis dėlto kur kas vertingesni tie dvasiniai brangakmeniai, kuriuos Jėzus pažėrė sakydamas Kalno pamokslą. Ir nenuostabu — juk Kristaus pamokymai yra nuo paties Jehovos! Apie Jėzų Biblijoje sakoma: „Ką yra Dievas atsiuntęs, tas kalba Dievo žodžius“ (Jn 3:34-36).
2 Nors Kalno pamokslas galbūt netruko nė pusvalandžio, jame yra dvidešimt viena citata iš aštuonių Biblijos hebrajiškosios dalies knygų. Taigi ta kalba buvo tvirtai pagrįsta „Dievo žodžiais“. Pažiūrėkime, kaip galėtume taikyti daugybę vertingų pamokymų iš įtaigios kalbos, kurią pasakė Dievo mylimas Sūnus.
„Eik pirmiau susitaikinti su broliu“
3. Ką Jėzus, perspėjęs apie piktumo padarinius, savo mokiniams patarė?
3 Mes, krikščionys, esame laimingi ir taikūs, nes turime šventosios dvasios. Jos vaisius juk yra džiaugsmas, taip pat ramybė (Gal 5:22, 23). Jėzus nenorėjo, kad jo mokiniai prarastų santarvę ir laimę, todėl juos perspėjo, kad ilgalaikis pyktis veda į mirtį. (Perskaityk Mato 5:21, 22.) Paskui patarė: „Jei neši dovaną prie aukuro ir ten prisimeni, jog tavo brolis turi šį tą prieš tave, palik savo atnašą tenai prie aukuro, eik pirmiau susitaikinti su broliu ir tik tada sugrįžęs aukok savo dovaną“ (Mt 5:23, 24).
4, 5. a) Apie kokią dovaną, kaip rašoma Mato 5:23, 24, kalbėjo Jėzus? b) Kodėl svarbu susitaikyti su įžeistu broliu?
4 Jėzaus paminėta „dovana“ buvo kokia nors atnaša, aukojama Jeruzalės šventykloje. Pavyzdžiui, gyvulių atnašavimas buvo tautoje vienos iš svarbių Jehovos garbinimo apeigų. Bet Jėzus pabrėžė kai ką dar svarbesnio — būtinybę susitaikyti su įžeistu broliu prieš atnašaujant auką Dievui.
5 Kokią išvadą galime daryti iš šio Jėzaus nurodymo? Visiškai aišku, kad nuo to, kaip elgiamės su kitais, tiesiogiai priklauso, kokie bus mūsų santykiai su pačiu Jehova (1 Jn 4:20). Juk jau senovės laikais atnašos, aukojamos Dievui, buvo bevertės, jeigu atnašautojas elgėsi su artimu nederamai. (Perskaityk Michėjo 6:6-8.)
Privalu būti nuolankiems
6, 7. Kodėl būtina parodyti nuolankumą, jei norime atkurti taikius santykius su broliu, kurį įžeidėme?
6 Kad susitaikytume su įžeistu broliu, reikia parodyti nuolankumą, o tai gali būti nelengva. Nuolankus žmogus nesileis į ginčus su bendratikiais, nekovos su jais manydamas turįs apginti savo teises. Antraip susiklostytų nemaloni situacija — panašiai kaip atsitiko senovės Korinto krikščionių bendruomenėje. Apie tai apaštalas Paulius pasakė įsidėmėtinus žodžius: „Jums didelis pažeminimas, kad tarpusavyje bylinėjatės. Kodėl jums verčiau nenukęsti neteisybės? Argi ne verčiau pakęsti nuostolį?“ (1 Kor 6:7).
7 Jėzus neliepė eiti pas brolį, kad įtikintume, jog teisūs mes, ne jis. Mūsų tikslas — atkurti taikius santykius. Tad reikia nuoširdžiai išsakyti, kaip patys jaučiamės. Be to, būtina pripažinti, jog kito asmens jausmai yra užgauti. Jeigu pasielgėme negerai, be abejo, turime nuolankiai atsiprašyti.
„Jeigu tavo dešinioji akis skatina tave nusidėti“
8. Trumpai persakyk Jėzaus žodžius, užrašytus Mato 5:29, 30.
8 Kalno pamoksle Jėzus davė rimtą moralinį priesaką. Jis žinojo, jog mūsų netobulas kūnas gali būti linkęs į tai, kas nederama. Todėl Jėzus pasakė: „Jeigu tavo dešinioji akis skatina tave nusidėti, išlupk ją ir mesk šalin. Verčiau tau netekti vieno nario, negu kad visas kūnas būtų įmestas į pragarą [„Geheną“, NW]. Ir jeigu tavo dešinioji ranka gundo tave nusidėti, nukirsk ją ir mesk šalin. Verčiau tau netekti vieno nario, negu kad visas kūnas patektų į pragarą [„Geheną“, NW]“ (Mt 5:29, 30).
9. Kaip gali „akis“ arba „ranka“ mus ‘skatinti nusidėti’?
9 „Akis“, apie kurią kalbėjo Jėzus, simbolizuoja mūsų gebėjimą sutelkti į ką nors dėmesį, o „ranka“ — mūsų veiksmus. Jeigu esame neatsargūs, šie kūno nariai gali ‘skatinti nusidėti’ ir nustoti ‘ėjus su Dievu’ (Pr 5:22; 6:9). Todėl gundymus nepaklusti Jehovai turime atremti taip tvirtai, tarsi tam reikėtų išsilupti akį arba nusikirsti ranką.
10, 11. Kas padės nepasiduoti palaidumui?
10 Kaip saugotis, kad nesutelktume dėmesio į amoralius dalykus? Dievobaimingasis Jobas pasakė: „Sudariau sandorą su savo akimis, kad gašliai nežvelgsiu į mergelę“ (Job 31:1). Jis, vedęs vyras, buvo pasiryžęs nelaužyti Dievo moralinių įstatymų. Tokia turi būti ir mūsų — susituokusiųjų ir viengungių — nuostata. Kad nepasiduotume palaidumui, leiskimės vadovaujami Dievo šventosios dvasios, padedančios visiems, mylintiems Aukščiausiąjį, ugdytis savidrausmę (Gal 5:22-25).
11 Saugodamiesi ištvirkimo, patikrinkime save: ar nedraudžiu akims žadinti geidulį ir domėtis amoralaus turinio skaitiniais bei reginiais knygose, televizijoje, internete? Nepamirškime ir Jokūbo žodžių: „Kiekvienas yra gundomas, savo geismo pagrobtas ir suviliotas. Paskui įsiliepsnojęs geismas pagimdo nuodėmę, o subrandinta nuodėmė gimdo mirtį“ (Jok 1:14, 15). Tas Dievui pasiaukojęs asmuo, kuris „vis žiūri“ (NW) su nedoru geismu į kitos lyties žmogų, privalo griežtai save sudrausminti — tarytum išsilupti akį ir sviesti ją šalin. (Perskaityk Mato 5:27, 28.)
12. Koks Pauliaus pamokymas gali padėti kovoti su kūno geiduliais?
12 Žinome, kad leisdami rankoms daryti, kas nederama, galime peržengti Jehovos moralines normas ir sunkiai nusidėti, todėl kuo tvirčiausiai nusiteikime likti tyri. Įsiklausykime į Pauliaus pamokymą: „Numarinkite, kas jūsų nariuose žemiška: ištvirkavimą, netyrumą, aistringumą, piktą pageidimą, taip pat godumą, kuris yra stabmeldystė“ (Kol 3:5). Žodžiu „numarinkite“ pabrėžiama, kokiomis griežtomis priemonėmis privalome kovoti su kūno geiduliais.
13, 14. Kodėl būtina užkirsti kelią nedoroms mintims ir veiksmams?
13 Žmogus sutinka amputuoti galūnę, kai to reikia gyvybei išsaugoti. Tad simboline prasme ‘mesti šalin’ akį arba ranką irgi būtina, jei norime užkirsti kelią nedoroms mintims ir veiksmams, vedantiems į dvasinį žlugimą. Tik jeigu saugosime savo protą nesuterštą ir būsime tyri moraliniu bei dvasiniu požiūriu, simbolinės Gehenos, amžinosios pražūties, išvengsime.
14 Dėl paveldėtos nuodėmės ir netobulumo išsaugoti moralinį tyrumą nelengva ir tam reikia mūsų pastangų. „Tramdau savo kūną ir darau jį klusnų, kad, kitus mokydamas, pats nepasidaryčiau atmestinas“, — sakė Paulius (1 Kor 9:27). Taigi nusistatykime laikytis Jėzaus moralinio priesako ir niekada neleiskime sau daryti nieko, kas bylotų apie mūsų nedėkingumą už jo paaukotą gyvybę (Mt 20:28; Hbr 6:4-6).
„Duokite“
15, 16. a) Kokį dosnaus asmens pavyzdį paliko Jėzus? b) Ką reiškia Luko 6:38 užrašyti Jėzaus žodžiai?
15 Jėzus savo pamokymais ir nepranokstamu pavyzdžiu skatino puoselėti davimo dvasią. Kokį didžiulį dosnumą jis pats parodė ateidamas į žemę netobulos žmonijos labui! (Perskaityk 2 Korintiečiams 8:9.) Jėzus noriai atsisakė dangiškosios šlovės, tapo žmogumi ir paaukojo savo gyvybę už nuodėmingus žmones. Kai kurie jų net įgis turtą danguje — drauge su Kristumi bus Karalystės valdžioje (Rom 8:16, 17). Būti dosnius Jėzus skatino tokiais žodžiais:
16 „Duokite, ir jums bus duota; saikas geras, prikimštas, sukratytas ir su kaupu bus atiduotas jums į užantį [„sterblę“, Jr]. Kokiu saiku seikite, tokiu jums bus atseikėta“ (Lk 6:38). Žodžiai ‘atiduoti į sterblę’ primena Rytų turguje buvusį paprotį supilti tai, kas parduodama, į pirkėjo plataus viršutinio drabužio klostę — perrišus ją diržu pasidarydavo parankus maišas. Jeigu be jokių svarstymų būsime dosnūs kitiems, mes irgi galime tikėtis gero saiko, galbūt tada, kai patys ko nors pritrūksime (Mok 11:2).
17. Kaip Jehova parodė paties dosniausio Davėjo pavyzdį ir ką duodami mes jaučiame džiaugsmą?
17 Tuos, kurie duoda džiugia širdimi, Jehova myli ir jiems atlygina. Jis pats parodė dosniausio Davėjo pavyzdį: paaukojo savo viengimį Sūnų, „kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3:16). Paulius rašė: „Kas dosniai sėja, dosniai ir pjaus. Kiekvienas tegul aukoja, kaip yra širdyje nutaręs, ne gailėdamas ar tarsi verčiamas, nes Dievas myli linksmą davėją“ (2 Kor 9:6, 7). Aukodami savo laiką, jėgas ir materialinius išteklius teisingo garbinimo labui, tikrai jaučiame džiaugsmą ir sulaukiame didelio atlygio. (Perskaityk Patarlių 19:17; Luko 16:9.)
„Netrimituok“
18. Kokiu atveju iš savo dangiškojo Tėvo ‘užmokesčio negautume’?
18 „Venkite daryti savo teisumo darbus žmonių akyse, kad būtumėte jų matomi, antraip negausite užmokesčio iš savo Tėvo danguje“ (Mt 6:1). Sakydamas „teisumo darbai“, Jėzus turėjo omenyje tokį elgesį, koks patinka Dievui. Jo žodžių nereikėtų suprasti taip, neva geri darbai darytini tik slapčiomis, kitiems nematant. Juk prieš tai pats paragino mokinius skleisti savo „šviesą žmonių akivaizdoje“ (Mt 5:14-16). Tačiau iš savo dangiškojo Tėvo ‘užmokesčio negautume’, jeigu darytume ką nors tik tam, kad ‘būtume matomi’ ir giriami tarsi scenoje vaidinantys aktoriai. Grįsdami savo darbus tokiais motyvais, negalėtume turėti artimų santykių su Dievu, nė džiaugtis amžina Karalystės palaima.
19, 20. a) Ką Jėzus turėjo mintyje liepdamas netrimituoti apie dalijamą išmaldą? b) Kaip galime neleisti savo kairiajai žinoti, ką daro dešinė?
19 Jei mūsų požiūris deramas, įsiklausysime į Jėzaus perspėjimą: „Todėl, dalydamas išmaldą, netrimituok sinagogose ir gatvėse, kaip daro veidmainiai, kad būtų žmonių giriami. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė užmokestį“ (Mt 6:2). Išmalda būdavo aukojama skurstantiems. (Perskaityk Izaijo 58:6, 7.) Jėzus su apaštalais turėjo bendrą iždą vargšams remti (Jn 12:5-8; 13:29). Kadangi išmaldos niekas nedalydavo trimituodamas, čia Jėzus tą žodį tikriausiai pavartojo perkeltine prasme. Duodami mes nesireklamuojame kaip anuomet žydai fariziejai. Jėzus pavadino juos veidmainiais, nes šie apie savo labdarą garsinosi „sinagogose ir gatvėse“. Jie „jau atsiėmė užmokestį“. Žmonių liaupsės ir prestižinė vieta, galbūt šalia žinomų religininkų sinagogoje, buvo visas užmokestis; Jehova niekuo jiems neatlygindavo (Mt 23:6). O kaip mes, Kristaus mokiniai, privalome elgtis? Savo sekėjams, taigi ir mums, Jėzus prisakė:
20 „Kai tu daliji išmaldą, tenežino tavo kairė, ką daro dešinė, kad tavo išmalda liktų slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins“ (Mt 6:3, 4). Mūsų rankos paprastai darbuojasi išvien. Tad neleisti kairiajai žinoti, ką daro dešinė, reiškia savo geradarystėmis nesigirti niekam, net tiems, su kuriais esame susieti artimu ryšiu, tartum kairė su dešine.
21. Koks yra atlygis nuo Jehovos, „reginčio slaptoje“?
21 Jeigu nesigiriame savo labdarystėmis, jos lieka paslaptyje. Tada aukštybių Tėvas, „regintis slaptoje“, mums ir atlygins. Jis žmogaus akiai nematomas, nes yra danguje, arba „slaptoje“ (Jn 1:18). Atlygis nuo Jehovos, „reginčio slaptoje“, — tai ir artimi santykiai su juo, nuodėmių atleidimas, amžinojo gyvenimo dovana (Pat 3:32; Jn 17:3; Ef 1:7). Visa tai kur kas geriau nei žmonių liaupsės.
Vertingi, brangintini pamokymai
22, 23. Kodėl Jėzaus pamokymus turime branginti?
22 Kalno pamoksle išsakytus pamokymus tikrai galima pavadinti dvasiniais brangakmeniais, turinčiais daug švytinčių briaunų. Jie neįkainojami ir, be abejo, teikia mums džiaugsmo net šiame neramiame pasaulyje. Branginkime tuos Jėzaus žodžius, leiskime jiems formuoti mūsų vidinę nuostatą, vadovaukimės jais gyvenime. Tada būsime išties laimingi.
23 Kiekvienas, kas klausosi Jėzaus žodžių ir juos vykdo, bus palaimintas. (Perskaityk Mato 7:24, 25.) Tad pasiryžkime laikytis Jėzaus priesakų. Dar daugiau apie jo pamokymus, išsakytus Kalno pamoksle, pakalbėsime paskutiniame šios serijos straipsnyje.
Kaip atsakysi?
• Kodėl svarbu susitaikyti su įžeistu broliu?
• Kaip apsisaugoti, kad „dešinioji akis“ nesugundytų mūsų nusidėti?
• Kaip turime žiūrėti į davimą?
[Studijų klausimai]
[Iliustracija 11 puslapyje]
Kaip gera susitaikyti su įžeistu bendratikiu!
[Iliustracijos 12, 13 puslapiuose]
Jehova laimina linksmą davėją
