Nepailskime skelbti gerosios naujienos

GAL kada nors jauteisi taip prislėgtas, jog nebenorėjai daugiau eiti į skelbimo tarnybą? Aršus kieno nors priešiškumas, rūpesčiai, silpna sveikata, aplinkinių spaudimas, mintys, kad darbas tarsi be apčiuopiamų rezultatų, — visa tai gali palaužti mūsų ištvermę. Bet pagalvok apie Jėzų. „Dėl jam skirto džiaugsmo“ Dievo Sūnus iškentė sunkiausius mėginimus (Hbr 12:2, NW). Jis įrodė, kad Jehovai metami kaltinimai yra nepagrįsti, — žinojo, jog šitaip džiugina dangiškojo Tėvo širdį (Pat 27:11).

Tu irgi gali džiuginti Jehovą ištvermingai, nepaliaujamai jam tarnaudamas. Tačiau ką daryti, jeigu atrodo, kad tam tikros kliūtys visai pakirto tavo dvasines jėgas? Štai Kristina, jau pagyvenusi ir menkos sveikatos, sako: „Nuovargis ir nusiminimas man ne naujiena. Senatvė su tokiais vargais kaip prasta sveikata bei nerimas dėl kasdienių reikalų kartais mano uolumą truputį prislopina.“ Kaip, nepaisant įvairių trikdžių, valingai tarnauti toliau?

Sek pranašų pavyzdžiu

Atsidavę Karalystės skelbėjai, norėdami, kad jų evangelizacijos veikla nesustotų, turi ugdytis tokį kaip senovės pranašų požiūrį. Vienas pavyzdys — Jeremijas. Pašauktas tarnauti pranašu, jis iš pradžių nedrįso imtis užduoties. Bet paskui šis žmogus išmoko visiškai pasitikėti Dievu ir nepritrūko ryžto daugiau kaip keturiasdešimt metų eiti nelengvas savo pareigas (Jer 1:6; 20:7-11).

Iš Jeremijo pavyzdžio semiasi stiprybės mūsų bendratikis Henrikas. Jis pasakoja: „Daugiau kaip 70 metų tarnauju skelbėju ir kartais, kai matau priešiškus ar abejingus veidus, nuliūstu. Tada primenu sau, koks buvo Jeremijas — dvasingas, liepsnojantis meile Jehovai. Tai įgalino jį nenustoti pranašavus“ (Jer 1:17). Kitas liudytojas, Rafaelis, irgi seka Jeremijo pavyzdžiu. Štai brolio žodžiai: „Jeremijas nesutelkė viso dėmesio į save, į asmeninius išgyvenimus. Jis rėmėsi Dievu. Nepristigo drąsos ir be baimės tęsė tarnystę, nors buvo aplinkinių nekenčiamas. Stengiuosi viso to neišleisti iš akių.“

Kitas pranašas, kurio atsidavimas įkvepia daugelį neapleisti tarnybos, yra Izaijas. Dievas šį vyrą įspėjo, kad tėvynainiai jo neklausys. „Sukietink širdį šitos tautos, apkurtink jos ausis“, — pasakė Jehova. Ar tai reiškia, kad Izaijo darbas buvo bergždžias? Dievo požiūriu, ne! Įpareigotas tarnauti pranašu jis tarė: „Štai aš, siųsk mane!“ (Iz 6:8; 6:9-10, Brb). Izaijas vykdė savo užduotį. Ar tavo atsakymas į kvietimą skelbti gerąją naujieną irgi toks pat?

Kad valios nepalaužtų kitų abejingumas, mes, kaip ir Izaijas, daug negalvokime apie tarnyboje išgirstus nepalankius atsiliepimus. Tokiais atvejais minėtas Rafaelis nesiduoda slogių jausmų užvaldomas: „Į užgaulias pastabas aš nesusikoncentruoju. Juk neatimsi žmonėms teisės kalbėti, ką jie nori.“ Panašiai sako ir Ana: „Neleidžiu mintims suktis apie tai, kas nemalonu, gadina nuotaiką. Kaip tai pavyksta? Prieš eidama į lauko tarnybą, pasimeldžiu ir apmąstau, kas sakoma tai dienai skirtoje Biblijos citatoje ir komentaruose. Niūrios mintys bemat išsisklaido.“

 Pranašas Ezechielis savo žinią skelbė neklusniems žydų tremtiniams Babilone (Ez 2:6). Jei būtų slėpęs Dievo žodžius ir jei kuris nors nusidėjėlis būtų miręs taip ir neišgirdęs jų, pats Ezechielis būtų likęs kaltas. Jehova įspėjo pranašą: „Tavo ranka bus atsakinga už jo kraują“ (Ez 3:17, 18).

Henrikas stengiasi ugdytis tokį kaip Ezechielio požiūrį: „Nenoriu būti kaltas dėl žmonių kraujo. Juk brangiai jų gyvybei gresia pavojus“ (Apd 20:26, 27). Jam pritaria Zbignevas: „Ezechielis, nepaisydamas, ką mano kiti, privalėjo nepaliauti pranašavęs. Tai moko mane žiūrėti į evangelizacijos darbą mūsų Kūrėjo akimis.“

Tu ne vienas

Gerąją naujieną tu skelbi ne vienas. Kaip ir apaštalas Paulius, galime tarti: „Mes juk esame Dievo bendradarbiai“ (1 Kor 3:9). Kristina, neslepianti, jog kartais užvaldo nesmagus ūpas, sako: „Todėl ir maldauju Jehovą stiprybės. Jis niekada neleidžia man pulti į neviltį.“ Tikrai, tarnyboje mums būtina remtis Dievo dvasia! (Zch 4:6)

Be to, veikiami šventosios dvasios, mes gebame lauko tarnyboje rodyti savybes, iš kurių susideda „dvasios vaisius“ (Gal 5:22, 23). Tos savybės įgalina, kad ir kas kliudytų, atsidėti evangelizacijos darbui. Henriko išvada tokia: „Skelbimo veikla palanki saviugdai. Išmokau būti kantrus, dėmesingas kitiems, nenuleisti rankų.“ Be paliovos triūsdamas tarnyboje ir nepasiduodamas sunkumams, dar sėkmingiau ugdaisi dvasios vaisių.

Koordinuoti skelbėjų pastangas šiame nepaprastame darbe Jehova siunčia savo angelus (Apr 14:6). Biblijoje rašoma, kad tokių dvasinių esybių yra „miriadų miriadai ir tūkstančių tūkstančiai“ (Apr 5:11). Jėzaus vadovaujami angelai padeda žemiškiesiems Dievo tarnams. Ar apie tai vis pagalvoji būdamas tarnyboje?

„Tikras padrąsinimas žinoti, kad greta mūsų, skelbėjų, yra angelai, — sako Ana. — Jų, prižiūrimų Jehovos ir Jėzaus, paramą labai vertinu.“ Kokia garbė darbuotis sykiu su ištikimais angelais!

O kiek mūsų ištvermę stiprina kitų Karalystės skelbėjų atsidavimas savo pareigai? Džiugu, kad pažįstame daugybę ištikimų liudytojų. Be abejo, patys esame patyrę, kokia teisinga Biblijos patarlė: „Kaip geležis paaštrina geležį, taip žmogus paaštrina savo artimo nuovoką“ (Pat 27:17).

Tarnyba su partneriu yra gera proga stebėti jo naudojamus veiksmingus metodus, kurie galbūt mums nauji. „Darbuotis su įvairiais skelbėjais — tai galimybė parodyti meilę ir jiems, ir lankomiems žmonėms“, — tokia sesės Elžbietos nuomonė. Stenkis kviesti į tarnybą vis kitus bendratikius. Šitaip tau pačiam, kaip skelbėjui, bus įdomiau.

Tinkamai rūpinkis savo poreikiais

Kad visada būtum entuziastingas skelbėjas, gerai planuok savo veiklą, išsiugdyk gerą įprotį asmeniškai studijuoti Bibliją, skirk pakankamai laiko poilsiui. Kitaip tariant, tinkamai rūpinkis savo dvasiniais ir fiziniais poreikiais.

Biblijoje sakoma: „Stropiojo sumanymai veda į apstybę“ (Pat 21:5, Brb). Zigmuntas, jau einantis 88-uosius, sako: „Mano sistemingos pastangos duoda vaisių. Kruopščiai planuoju savo laiką, kad kuo daugiau galėčiau liudyti žmonėms.“

Visapusiškos Šventojo Rašto žinios stiprina mus pačius ir yra tvirtas ramstis tarnyboje. Kaip valgis teikia fizinių jėgų, taip reguliariai gaunamas dvasinis maistas įgalina mus tęsti evangelizacijos darbą. Kasdien sotindamiesi Dievo Žodžiu ir ‘deramu laiku maitindamiesi’, energijos darbe nepristigsime (Mt 24:45-47).

 Elžbietai, norėjusiai pagerinti savo krikščionišką veiklą, teko iš pagrindų keisti įpročius. Sesė pasakoja: „Kad turėčiau daugiau laiko ruoštis lauko tarnybai, televizorių bežiūriu tik trumpai. Kasvakar skaitydama Bibliją, vis pagalvoju apie sutiktus žmones. Stengiuosi rasti tokių Šventojo Rašto eilučių ir straipsnių, kurie jiems būtų ypač naudingi.“

Gerai išilsėdamas, jausiesi žvalus ir galėsi kuo daugiau atsidėti tarnybai. Aišku, besaikis poilsiavimas gali smukdyti darbo kokybę. Štai ką pastebėjo uolus evangelizuotojas Andžejus: „Jeigu neužtenka poilsio, būni pervargęs, o tada visai nedaug trūksta, kad apleistum tarnybą. Labai rūpinuosi, kad taip neatsitiktų“ (Mok 4:6).

Nors ir itin uoliai darbuojamės, gerąją naujieną priima palyginti nedaug žmonių. Tačiau Jehova niekada neužmirš tavo triūso (Hbr 6:10). Net jeigu dauguma šnekėtis su mumis nenori, galimas dalykas, vėliau, kai nueiname nuo durų, jie tarpusavyje pasikalba apie skelbėjų apsilankymą. Juk gali būti taip, kaip rašoma apie Ezechielį: žmonės sužinos, „kad tarp jų buvo pranašas“ (Ez 2:5). Šis darbas, žinia, nelengvas, bet jis teikia naudos ir mums, ir žmonėms, kurie klausosi.

„Tarnyba padeda mums apsivilkti nauju žmogumi, ugdytis meilę Dievui ir artimui“, — pabrėžia Zigmuntas. „Tikra garbė dirbti gyvybes gelbstintį darbą. Tokia apimtimi ir tokiomis sąlygomis jis niekad nebesikartos“, — priduria Andžejus. Ryžtingai tęsdamas savo tarnybą, tu irgi būsi didžiai palaimintas (2 Kor 4:1, 2).

[Iliustracijos 31 puslapyje]

Rūpindamiesi savo dvasiniais bei fiziniais poreikiais, skelbti gerosios naujienos nepailsime