Niekada neužmiršk Jehovos

VIENAS KITAS jau yra perėjęs vandens telkinį dugnu nė nesušlapęs kojų, bet dauguma dar tik pereis — pirmą ir vienintelį kartą savo gyvenime. Jehova ką tik sulaikė Jordano vandenis ir štai milijonai izraelitų ilga plačia virtine žengia per išsausėjusią upės vagą į Pažadėtąją žemę. Kaip kadaise, prieš keturiasdešimt metų, jų protėviai prie Raudonosios jūros, taip dabar žingsniuodami per Jordaną ne vienas tikriausiai galvoja: „Niekada nepamiršiu, ką Jehova čia padarė“ (Joz 3:13-17).

Vis dėlto Jehova žinojo, kad daugelis izraelitų ‘greitai užmirš, ką jis padaręs’ (Ps 106:13). Todėl Izraelio vadovui Jozuei paliepė iš upės dugno paimti dvylika akmenų ir padėti juos kaip atminimą pirmosios stovyklavietės vietoje. Pats Jozuė sakė: „Šie akmenys bus amžinas paminklas izraelitams“ (Joz 4:1-8). Suneštieji akmenys turėjo byloti Izraelio tautai apie didžius Jehovos darbus ir priminti, kodėl būtina visad ištikimai jam tarnauti.

Gal šis pasakojimas ko nors pamoko ir mus? Taip. Mums irgi nevalia pamiršti Jehovos. Privalome tarnauti jam ištikimai. Kiti perspėjimai, duoti Izraelio tautai, taip pat yra aktualūs, taikytini Jehovos garbintojams šiandieną. Štai Mozė kalbėjo: „Žiūrėk, kad neužmirštum Viešpaties, savo Dievo, ir laikykis jo įsakymų, įsakų ir įstatų“ (Įst 8:11). Šitie žodžiai byloja, jog užmiršti Dievą ir jam nebepaklusti — labai tarpusavyje susiję dalykai. To paties saugotis reikia ir mums. Apaštalas Paulius perspėja krikščionis, kad ‘sekdami neklusniųjų pavyzdžiu’ nesielgtų kaip izraelitai dykumoje (Hbr 4:8-11).

Atverskime kai kuriuos Izraelio istorijos puslapius — matysime, kaip svarbu nepamiršti Jehovos. Be to, pakalbėkime apie sektiną dviejų izraelitų pavyzdį. Tai tikrai įkvėps mus tarnauti Dievui ištvermingai, dėkingumo kupina širdimi.

Kodėl būtina prisiminti Jehovą

Visus tuos metus, kai izraelitai buvo Egipte, Jehova jų nepamiršo. Jis „atsiminė savo Sandorą, sudarytą su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu“ (Iš 2:23, 24). Galiausiai ėmė ir išvadavo juos iš vergijos, — šis įvykis tikrai turėjo likti atmintyje.

Jehova ištinka Egiptą devyniomis bausmėmis, prieš kurias paties faraono kerėtojai bejėgiai. Vis dėlto faraonas Jehovos valios nepaiso ir žydų tautos neišleidžia (Iš 7:14—10:29). Tik dešimtoji bausmė priverčia išdidųjį valdovą paklusti Dievui (Iš 11:1-10; 12:12). Su Moze priešakyje izraelitai ir nemažai kitų žmonių, iš viso kokie trys milijonai, palieka Egiptą (Iš 12:37, 38). Netoli jie spėja nueiti, kai faraonas ima ir persigalvoja. Su kovos vežimais ir raiteliais — pačia galingiausia to meto kariuomene žemėje — skuba susigrąžinti buvusių vergų. O Jehova tuo tarpu liepia Mozei vesti izraelitus į vietovę, įsiterpusią lyg pleištas tarp Raudonosios jūros ir kalnų virtinės, į Pi Hahirotus, iš kur izraelitai, kaip atrodytų, nesugebės ištrūkti (Iš 14:1-9).

Faraonas yra įsitikinęs, kad izraelitai pateko į spąstus, ir su savo kariuomene jau ruošiasi pulti. Bet Jehova egiptiečių neprileidžia: tarp jų ir izraelitų pastato debesies ir ugnies stulpą. Paskui Dievas perskiria Raudonąją  jūrą, atveria savo tautai kelią dugnu. Iš abiejų pusių stūkso gal kokių penkiolikos metrų aukščio vandens sienos. Izraelitai žygiuoja per jūrą nesušlapdami kojų. Netrukus pajūry jau būriuojasi egiptiečiai — mato, kaip izraelitai traukia į priešingą krantą (Iš 13:21; 14:10-22).

Nors kiek protingesnis vadas būtų nustojęs vytis, bet tik ne faraonas. Visiškai savimi pasitikėdamas įsako kariuomenei leistis jūros dugnu. Egiptiečiai veržiasi pirmyn. Izraelitų pavyti jie dar nespėjo, tačiau beprotiškos gaudynės netikėtai baigiasi. Vežimai klimpsta, neberieda. Jehova numovė jiems ratus! (Iš 14:23-25; 15:9)

Kol egiptiečiai plūkiasi prie savo byrančių kovos vežimų, visa Izraelio tauta pasiekia rytinę pakrantę. Dabar, Mozei ištiesus ranką virš Raudonosios jūros, Jehova paleidžia vandens sienas. Riaumodami ir kliokdami vandenys visu smarkumu virsta ant faraono ir jo karių. Neišsigelbėja nė vienas. Izraelitai laisvi! (Iš 14:26-28; Ps 136:13-15)

Žinia apie šį įvykį pasklido po aplinkinius kraštus ir žmones dar ilgai kaustė baimė (Iš 15:14-16). Štai praėjus net keturiasdešimčiai metų Rahaba, gyvenanti Jeriche, dviem izraelitams kalbėjo: „Visi krašto gyventojai dėl jūsų dreba! [...]. Mes girdėjome, kaip Viešpats nusekino Nendrių jūros vandenį, kai ėjote iš Egipto“ (Joz 2:9, 10). Jeigu net pagonys nepamiršo, ką Jehova padarė dėl savo tautos, tai juo labiau patys izraelitai neturėjo šito užmiršti.

„Saugojo kaip savo akies vyzdį“

Perėję Raudonąją jūrą izraelitai įžengė į „plačią ir baisią“ Sinajaus dykumą. Nors visa ši minia keliavo per „išdegusią ir be jokio vandens žemę“, kur neįmanoma rasti maisto, Jehovos ranka nebuvo per trumpa. Štai ką vėliau pasakė Mozė: „[Jehova] rado [Izraelį] dykumoje — tyruose vaitojančios dykumos. Priglobė jį, rūpinosi, saugojo kaip savo akies vyzdį“ (Įst 8:15; 32:10). Kaip Dievas jais rūpinosi?

 Jehova maitino juos „duona iš dangaus“, vadinamąja mana, kuri stebuklingai atsirasdavo „dykumos paviršiuje“ (Iš 16:4, 14, 15, 35). Taip pat davė vandens „iš titnago uolos“. Tuos keturiasdešimt metų dykumoje Dievas juos visokeriopai laimino. Net jų drabužiai nesusidėvėjo ir kojos nesutino (Įst 8:4). Ko tad Jehova galėjo pagrįstai iš jų tikėtis? Mozė pasakė Izraeliui: „Būk atidus ir nuoširdžiai saugokis, kad neužmirštum dalykų, kuriuos matei savo akimis, ir kad neleistum jiems išslysti iš savo širdies per visas gyvenimo dienas“ (Įst 4:9). Jei žmonės prisimins, kaip Jehova juos išgelbėjo, ir bus dėkingi, tai visada jam tarnaus ir stengsis laikytis jo įsakymų. Ar Izraelis taip ir darys?

Užmiršę tapo nedėkingi

Mozė tiesiai pasakė: „Nepaisei Uolos, kuri tave pradėjo, užmiršai Dievą, kuris tave pagimdė“ (Įst 32:18). Jehovos darbai prie Raudonosios jūros, rūpinimasis tauta dykumoje ir kiti geri dalykai greitai pasimiršo. Izraelitai persiėmė maištingos dvasios.

Kartą žmonės užsipuolė Mozę, esą nėra net vandens atsigerti (Sk 20:2-5). O dėl manos, kuria ir tebuvo gyvi, skundėsi: „Mes bjaurimės tuo niekam tikusiu maistu“ (Sk 21:5). Jie ėmė nebepasitikėti Jehovos sprendimais ir nebenorėjo savo vadovu pripažinti Mozės. Izraelitai sakė: „Verčiau būtume mirę Egipto žemėje! [...] Arba verčiau mirtume šioje dykumoje! [...] Pasiskirkime vadą ir grįžkime į Egiptą“ (Sk 14:2-4).

Kaip, matydamas šitokį tautos nepaklusnumą, jautėsi Jehova? Vienas psalmininkas, turėdamas omenyje anuos įvykius, vėliau rašė: „Kiek daug kartų jie maištavo prieš jį tyruose ir liūdino jį dykumoje! Jie vis gundė ir gundė Dievą, Izraelio Šventajam skaudino širdį. Jie užmiršo jo didžią galybę ir tą dieną, kurią jis atpirko juos nuo engėjo, kai parodė savo ženklus Egipte“ (Ps 78:40-43). Tautos užmaršumas išties labai žeidė Jehovą.

Du vyrai, kurie Jehovos neužmiršo

Bet ne visi izraelitai užmiršo Jehovą. Štai kad ir Jozuė su Kalebu. Jie buvo tarp tų dvylikos žvalgų, kuriuos iš Kadeš Barnėjos pasiuntė išžvalgyti Pažadėtosios žemės. Kiti dešimt parnešė blogų žinių, tačiau Jozuė ir Kalebas į tautą prabilo štai kaip: „Kraštas, kurį mes perėjome ir išžvalgėme, yra nepaprastai gera šalis. Jei Viešpats bus mums malonus, jis mus nuves į tą kraštą ir duos mums  žemę, tekančią pienu ir medumi. Tik nemaištaukite prieš Viešpatį!“ Liaudis išgirdusi šiuos žodžius ėmė šaukti, kad Jozuę su Kalebu reikia užmėtyti akmenimis. Bet jiedu laikėsi tvirtai, nes pasitikėjo Jehova (Sk 14:6-10).

Po daugelio metų Kalebas pasakė Jozuei: „Viešpaties tarnas Mozė siuntė mane iš Kadeš Barnėjos išžvalgyti krašto ir daviau jam sąžiningą ataskaitą. Bet mano bendrininkai, ėję su manimi, prislėgė žmonių širdis. O aš likau ištikimas Viešpačiui, savo Dievui“ (Joz 14:6-8). Pasikliaudami Dievu, Jozuė ir Kalebas ištvėrė įvairiausius sunkumus. Jie buvo nusiteikę turėti Jehovą mintyse visas savo gyvenimo dienas.

Jozuė su Kalebu buvo dėkingi Jehovai ir už tai, kad jis išpildė savo pažadą nuvesti tautą į derlingą kraštą. Juk iš tikrųjų Jehova izraelitus viskuo aprūpino, visokeriopai juos palaikė. Jozuė rašė: „Viešpats davė Izraeliui visą kraštą, kurį duoti buvo prisiekęs jų protėviams. [...]. Nė vienas iš gerųjų pažadų, kuriuos Viešpats buvo davęs Izraelio namams, neliko tuščias. Visa buvo įvykdyta“ (Joz 21:43, 45). O kaip mes galėtume parodyti tokį kaip Jozuės ir Kalebo dėkingumą?

Būk dėkingas

Vienas dievobaimingas vyras kartą pasakė: „Kuo galiu atsilyginti Viešpačiui už visa, ko jis dosniai man davė?“ (Ps 116:12). Už materialines dovanas, už tai, kad veda mus teisingu keliu, ir už būsimą išgelbėjimą mes Dievui esame tiek skolingi, kad ir amžinybės neužteks jam atsidėkoti. Mes niekada už viską jam neatsilyginsime. Bet viena, ką galime, — tai būti dėkingi.

Ar nėra buvę, kad vadovaudamasis Jehovos patarimais išvengei tam tikrų problemų? O gal pats asmeniškai patyrei, koks didis jo atlaidumas, ir todėl tavo sąžinė dabar yra švari? Visa, ką gera iš Dievo gauni, tau labai daug reiškia, ir ne tik akimirką, — džiaugiesi tuo ir vėliau. Tad visados būk Dievui dėkingas. Štai keturiolikmetė Sandra turėjo nemažai bėdų, bet su Jehovos  pagalba reikalai išsisprendė. Mergaitė pasakoja: „Meldžiau Jehovą pagalbos, tačiau neįsivaizdavau, kad jis šitaip puikiai viską sutvarkys. Dabar suprantu, kodėl tėtis dažnai primindavo man žodžius iš Patarlių 3:5, 6: „Visa širdimi pasitikėk Viešpačiu ir nesiremk vien savo įžvalga. Pripažink jį visur, kad ir ką darytum, ir jis ištiesins tavo kelius.“ Jehova padėjo man iki šiol, todėl nė kiek neabejoju, kad padės ir toliau.“

Kad neužmirštum Jehovos, ugdykis ištvermę

Iš Biblijos sužinome ir dar apie vieną dorybę, kurią būtina puoselėti, jei norime neužmiršti Jehovos. Štai pasakyta: „Ištvermė teatlieka savo darbą iki galo, kad būtumėte iki galo subrendę, visais atžvilgiais nepriekaištingi, nieko nestokojantys“ (Jok 1:4, NW). Ką reiškia būti ‘iki galo subrendusiam, visais atžvilgiais nepriekaištingam’? Tai reiškia ir ugdytis savybes, kurios, užklupus išmėginimams, padės kliautis Jehova ir viltingai žvelgti į rytojų, nepasiduoti. Tokia ištvermė teikia didžiulį pasitenkinimą, kai tikėjimo mėginimai baigiasi. O jie tikrai baigiasi (1 Kor 10:13).

Vienas ilgametis Jehovos tarnas, kenčiantis sunkias negales, pasakoja, kas jam padeda nepalūžti: „Stengiuosi mąstyti apie tai, ką daro Jehova, ne apie tai, ką norėčiau daryti aš pats. Ištikimybę parodau galvodamas ne apie savo norus, bet apie Dievo sumanymus. Sunkią akimirką neklausiu: „Jehova, kodėl taip atsitiko būtent man?“ Tiesiog nepaliauju tarnauti Dievui ir prie jo glaudžiuosi netgi tada, kai netikėtai užklumpa bėda.“

Šiais laikais tikrieji krikščionys garbina Jehovą „dvasia ir tiesa“ (Jn 4:23, 24). Krikščionių brolija, priešingai negu Izraelio tauta, savo Dievo niekada nepamirš. Vis dėlto tai, kad priklausome krikščionių bendruomenei, dar nėra garantija, jog kiekvienas liksime Jehovai ištikimas. Kaip Jozuė ir Kalebas, privalome rodyti Jehovai dėkingumą ir ištvermingai jam tarnauti. Tik pagalvokime: šiais sunkiais laikais Jehova ir toliau mus veda, kiekvienu labai rūpinasi.

Istorija, menanti, kaip Dievas gelbėjo savo tautą senovėje, — tarsi anie akmenys, kuriuos Jozuė pasirūpino sunešti, — mums byloja, kad Aukščiausiasis savo garbintojų neapleis. Tegul tavo širdis pritaria psalmininko žodžiams: „Mąstau apie Viešpaties darbus; taip, atsimenu ankstesnius tavo stebuklus. Apmąstau visus tavo darbus ir apsvarstau tavo veiksmus“ (Ps 77:12, 13 [77:11, 12, Brb]).

[Iliustracija 7 puslapyje]

Visai tautai teko keliauti per ‘išdegusią žemę’

[Šaltinio nuoroda]

Pictorial Archive (Near Eastern History) Est.

[Iliustracija 8 puslapyje]

Izraeliui stovyklaujant Kadeš Barnėjoje, į Pažadėtąją žemę buvo pasiųsti žvalgai

[Šaltinio nuoroda]

Pictorial Archive (Near Eastern History) Est.

[Iliustracija 9 puslapyje]

Daugel metų klaidžioję dykumoje, izraelitai turėjo būti dėkingi Dievui, kad atvedė į derlingą Pažadėtąją žemę

[Šaltinio nuoroda]

Pictorial Archive (Near Eastern History) Est.

[Iliustracija 10 puslapyje]

Jei mūsų mintyse bus Jehova ir jo sumanymai, ištversime bet kokį išbandymą