„Viešpaties angelas stovyklauja aplink“

Papasakojo Kristabel Konel

Mudvi atsakinėjome iš Biblijos į Kristoferio klausimus ir buvome tiek įsijautusios į pokalbį, jog nepastebėjome, kaip atėjo vėlyvas vakaras. Neužkliuvo nė tai, kad Kristoferis vis dirsčioja pro langą. Galiausiai, grįžtelėjęs į mus, jis tarė: „Jau nebepavojinga išeiti.“ Su tais žodžiais palydėjo abi iki dviračių ir palinkėjo labos nakties. Kokią grėsmę jis įžvelgė?

AŠ, Kristabelė Erl, gimiau 1927-aisiais Anglijoje, Šefilde. Per Antrąjį pasaulinį karą mūsų namą subombardavo, tad mane, kol baigsiu mokslus, išvežė pas močiutę. Ten lankiau katalikišką mokyklą ir nuolat klausinėdavau vienuolių, kodėl pasaulyje tiek blogybių, prievartos. Tačiau nei jos, nei kiti religingi žmonės nieko įtikinamo negalėjo man pasakyti.

Po karo ėmiau mokytis ligonių slaugos. Paskui išvažiavau į Londoną ir pradėjau dirbti Padingtono ligoninėje. Mieste mačiau dar daugiau smurto. Sykį, kai mano vyresnysis brolis išvyko į karą Korėjoje, prie pat ligoninės išvydau žiaurų susidorojimą — žmogų negailestingai mušė, bet niekas nepuolė gelbėti ir jis net apako. Tuo laiku kartu su mama eidavome į spiritizmo seansus. Vis dėlto niekur negavau paaiškinimo, kodėl tiek blogio.

Mane paskatina studijuoti Bibliją

Kartą į svečius atvažiavo Džonas, vienas iš mano vyresniųjų brolių. Jis buvo Jehovos liudytojas. „Ar žinai, iš kur visos negerovės?“ — paklausė. „Ne“, — atsakiau. Džonas atvertė Bibliją ir perskaitė žodžius iš Apreiškimo 12:7-12. Tada supratau, kas čia labiausiai kaltas, — Šėtonas su savo demonais. Kaip Džonas ir patarė, nieko nelaukdama ėmiau studijuoti Bibliją. Tačiau kurį laiką mane kaustė žmonių baimė, todėl krikštytis nesiryžau (Pat 29:25).

Mano sesuo Dorotė irgi jau buvo Jehovos liudytoja. Kartu su savo sužadėtiniu Bilu Robertsu 1953-iaisiais dalyvavo Niujorko tarptautiniame kongrese. Kai grįžo, pasakiau jiems, kad studijavau Bibliją. Bilas tuoj pat pasiteiravo: „Ar esi perskaičiusi visas Biblijos eilutes, kurios nurodytos knygelėje? Ar pasibraukei atsakymus?“ Išgirdęs, kad ne, jis padarė išvadą: „Vadinasi, nieko neišstudijavai. Susirask tą sesę ir pradėkit iš naujo.“ Čia dar ir demonai ėmė mane varginti. Prisimenu, kaip maldaudavau Jehovą apsaugos, prašydavau vaduoti iš jų gniaužtų.

 Tarnauju pioniere Škotijoje ir Airijoje

1954 metais sausio 16-ąją pasikrikštijau. Gegužę baigėsi mano sutartis su ligonine, kurioje dirbau, tad jau birželį stojau į pionierišką tarnybą. Po aštuonių mėnesių buvau paskirta specialiąja pioniere į Greindžmutą Škotijoje. Šičia, tolimame užkampyje, Jehova irgi mane rėmė — jaučiau, kad jo angelai „stovyklauja aplink“ (Ps 34:7, Brb).

1956-aisiais man pasiūlė persikelti į Airiją. Kartu su dar dviem sesėmis pasiuntė tarnauti Golvėjuje. Pačią pirmą dieną pataikėme pas kunigą. Nespėjome nė susivokti, kai prisistatė policininkas ir abi su partnere išsivežė į nuovadą. Iškvotęs mūsų vardus ir adresus, jis pasuko tiesiai prie telefono. Girdėjome, kaip pasakė: „Taip, dvasiškas tėve, aš žinau, kur jos gyvena.“ Jį buvo iškvietęs pats kunigas! Buto, kurį nuomojomės, savininkui liepė mus iškeldinti. Po šito filialas patarė iš ten išvažiuoti. Į geležinkelio stotį atvykome dešimčia minučių vėliau nei reikėjo, bet traukinys tebestovėjo ir kažkoks vyras žiūrėjo, ar tikrai mes įsėsime. Taigi Golvėjuje išbuvome vos tris savaites!

Tada mus paskyrė į Limeriką, miestą, kuriame irgi viešpatavo Katalikų bažnyčia. Nuolat tekdavo kęsti minios patyčias. Daug kas net bijodavo atidaryti mums duris. Vieną mūsų brolį kaimyniniame Klunlaros miestelyje prieš metus net buvo sumušę. Štai kodėl taip džiaugėmės susipažinusios su pačioje pradžioje minėtu Kristoferiu. Jis paprašė vėl užsukti ir padiskutuoti biblinėmis temomis. Kai atėjome, į namus įsiveržė kunigas ir pareikalavo mus išvaryti. Tačiau Kristoferis nesutriko ir kunigui pareiškė: „Šios moterys atėjo pas mane kviestos ir prieš atidarydamos duris pasibeldė. Aš jūsų nekviečiau ir įėjot net nepabarbenęs.“ Dvasininkui, kad ir kaip buvo pikta, teko išeiti.

Mudviem nieko nenujaučiant, kunigas sušaukė nemažą vyrų būrį ir visi laukė, kada abi išeisime iš Kristoferio namų. Bet šis, numanydamas piktus susirinkusiųjų kėslus, mus, kaip sakiau pirma, užlaikė tol, kol anie išsiskirstė. Vėliau, jau gyvendamos kitur, sužinojome, kad netrukus po šito atsitikimo Kristoferis su šeima buvo priverstas išsikelti. Jie įsikūrė Anglijoje.

Gaunu kvietimą į Gileadą

Tuo metu, kai jau buvau suplanavusi dalyvauti 1958 metais Niujorko tarptautiniame kongrese „Dievo valia“, gavau kvietimą į 33-ią Gileado mokyklos kursą. Pasibaigus kongresui pasukau nebe namo, o į Kanados provinciją Ontariją ir čia, Kolingvude, pasilikau tarnauti iki 1959-ųjų, kol prasidėjo užsiėmimai Gileado mokykloje. O per kongresą susipažinau su vienu broliu, Eriku Koneliu. Tiesą jis pažino 1957-aisiais ir jau kitais metais stojo į pionierių gretas. Kai po kongreso išsiskyrėme, Erikas kasdien siųsdavo man laiškus į Kanadą, paskui į Gileado mokyklą. Pagalvodavau, kaip viskas mums susiklostys, kai baigsiu mokslus.

Gileado mokykla buvo vienas iš svarbiausių gyvenimo etapų. Tame pačiame kurse mokėsi ir mano sesė Dorotė su vyru. Kai mokyklą baigėme ir buvo pranešama, kur esame siunčiami, išgirdau, kad Dorotė su vyru tarnaus Portugalijoje. Aš, savo nuostabai, gavau paskyrimą į Airiją! Kaip nusiminiau, kad darbuosiuos ne ten, kur mano sesuo! Net paklausiau vieno dėstytojo, gal ką ne taip padariau. „Ne, — pasakė jis. — Tiesiog judvi su Ailin Mahoni buvote pasiryžusios vykti į bet kurį pasaulio kraštą, o Airija ir yra vienas iš jų.“

Atgal į Airiją

Taigi 1959-ųjų rugpjūtį parvažiavau į Airiją ir buvau paskirta tarnauti Dan Lerės bendruomenėje. Erikas darbavosi Anglijoje ir labai apsidžiaugė, kad būsim nebetoli vienas nuo kito. Jis irgi svajojo apie misionieriaus  kelią. Pats sau svarstė: jeigu Airija yra vieta, kur siunčiami misionieriai, kodėl jam ten nekeliauti. Taip Erikas persikėlė į Dan Lerę. 1961 metais mudu susituokėme.

Po pusmečio Erikas, važiuodamas motociklu, pateko į rimtą avariją. Skilo kaukolė, ir gydytojai net abejojo, ar bepavyks jį išgelbėti. Tris savaites mano vyras praleido ligoninėje, paskui penkis mėnesius slaugiau jį namuose. Tomis aplinkybėmis irgi stengiausi, kiek tik pajėgiau, skelbti gerąją naujieną.

1965-aisiais mus paskyrė į Slaigo, uostamiestį šiaurvakarinėje pakrantėje. Tenai bendruomenėje tebuvo aštuoni skelbėjai. Po trejų metų persikėlėme dar šiauriau, į Londonderį, kur taip pat veikė labai maža bendruomenė. Kartą grįžę po tarnybos išvydome skersai kelio, šalia kurio gyvenome, spygliuotos vielos užtvarą. Šiaurės Airijoje prasidėjo neramumai. Jaunuolių gaujos degindavo mašinas. Miestas pasidalijo į protestantų ir katalikų stovyklas. Buvo pavojinga net pereiti iš vienos miesto dalies į kitą.

Gyvenimas ir skelbimo veikla neramiu laiku

Kad ir neramus buvo metas, tiesą skelbdavome visokiose vietose. Kaip ir anksčiau, neretai pasijusdavome, tarsi angelai gaubtų mus savo sparnais. Pakliuvę ten, kur kildavo riaušės, skubiai pasišalindavome ir grįždavome tik tada, kai viskas nurimdavo. Sykį šalia mūsų namo, dažų parduotuvėje, įsiplieskė gaisras. Degančios nuolaužos krito ant mūsų palangės. Visą naktį nesudėjome akių — žiūrėjome, ar neužsiliepsnos mūsų pačių pastatas. 1970-aisiais persikėlėme į Belfastą; tenai sužinojome, kad anas mūsų būstas sudegė, kai savadarbiu užtaisu buvo susprogdinta minėta parduotuvė.

Buvo ir toks nutikimas. Besidarbuodamos su sese teritorijoje, ant vieno namo palangės pastebėjome keistą vamzdigalį. Paėjėjome toliau ir po kelių minučių driokstelėjo sprogimas. Žmonės, išbėgę į lauką, pamanė, kad sprogmenį padėjome mes! Laimė, kaip tik tuo momentu čia pat gyvenanti sesuo pakvietė mus vidun ir jos kaimynai susivokė, kad mes niekuo dėtos.

1971-aisiais nuvykome į Londonderį aplankyti vienos bendratikės. Sužinojusi, kuriuo keliu važiavome ir kokią užtvarą kirtome, ji paklausė: „Negi prie užkardos nieko nebuvo?“ Atsakėme, kad vyrų buvo, bet jie nekreipė į mus dėmesio. Ji labai nustebo. Pasirodo, prieš kelias dienas tenai užgrobė ir sudegino du — vieną gydytojo, kitą policininko — automobilius.

1972-aisiais persikėlėme į Korką. Vėliau dar tarnavome Neise, paskui Arklou. Galiausiai 1987 metais mus paskyrė į Kaslbarą, kur ir tebetarnaujame. Čia pasitaikė maloni proga patalkinti Karalystės salės statyboje. 1999-aisiais sunkiai susirgo Erikas. Bet Jehova mūsų neapleido, taip pat meilingai rėmė bendruomenė, todėl ištvėriau sunkumus ir padėjau vyrui atsigauti.

Mes su Eriku du kartus lankėme pionierių mokyklą. Jis iki šiol tarnauja bendruomenės vyresniuoju. Sergu sunkios formos artritu; man pakeisti abu klubo ir kelio sąnariai. Ko tik neteko ištverti — aršų religinį priešiškumą, rimtų politinių bei socialinių neramumų laikotarpį, — tačiau vienas iš didžiausių nemalonumų tas, kad nebegaliu vairuoti. Ta kliūtis trukdo man būti savarankiška. Bet mums didžiulę pagalbą teikia tikėjimo broliai ir seserys. Vaikščioju pasiremdama lazdele, ilgesnius atstumus įveikiu baterijomis varomu triračiu.

Mudviejų su Eriku tarnybą sudėjus kartu gautųsi daugiau nei 100 metų, iš kurių 98-eri praleisti būtent čia, Airijoje. Bet ir dabar nė nemanome ilsėtis ir palikti savo darbą. Stebuklų nesitikime, tačiau esame tikri, kad galingi Jehovos angelai „stovyklauja aplink“ tuos, kurie jo bijo ir ištikimai jam tarnauja.