Jobas aukštino Jehovos vardą

„Tebūna pašlovintas Viešpaties [„Jehovos“, NW] vardas!“ (JOB 1:21).

1. Kas ir kada galėjo parašyti Jobo knygą?

MOZEI buvo apie keturiasdešimt, kai jis, gelbėdamasis nuo faraono rūstybės, pabėgo iš Egipto į Midjaną (Apd 7:23, 29). Čia, matyt, ir sužinojo, kokie išmėginimai teko Jobui, gyvenančiam netoliese, Uco krašte. Vėliau, izraelitų klajonėms po dykumą baigiantis, Mozė, būdamas arti Uco, tikriausiai išgirdo, kaip Jobas nugyveno savo paskesnius metus. Pasak žydų tradicijos, Jobo knygą Mozė ir parašė kažkuriuo laikotarpiu jau po patriarcho mirties.

2. Kaip Jobo knyga stiprina Jehovos tarnų tikėjimą šiais laikais?

² Jobo knyga ir dabar stiprina Dievo tarnų tikėjimą. Kaip? Skaitydami ją, sužinome, kas vyko kadaise danguje ir kodėl tai svarbu iki šiol, taip pat suvokiame, koks yra iškeltas esminis klausimas, — Dievo aukščiausiosios valdžios teisėtumas. Pasakojimas apie Jobą padeda geriau suprasti, ką reiškia būti nepriekaištingam, ir kodėl Jehova kartais leidžia savo tarnams kentėti. Ta knyga akivaizdžiai byloja, kad didžiausias Jehovos ir žmonijos priešas yra Šėtonas. Taip pat matome, jog žmogus, netobulas kaip ir Jobas, net per sunkiausius išmėginimus gali likti ištikimas Jehovai. Pasigilinkime į kai kuriuos knygoje aprašytus įvykius.

Šėtonas mėgina Jobą

3. Ką žinome apie Jobą ir kodėl šis žmogus tapo Šėtono taikiniu?

³ Jobas, turtingas ir įtakingas vyras, buvo pavyzdingas šeimos galva. Regis, jį laikė geru patarėju ir labai gerbė už paramą vargšams. Bet svarbiausia, Jobas bijojo Dievo. Parašyta, kad jis buvo „be priekaištų ir doras, dievobaimingas ir besišalinantis pikta“. Būtent dėl savo atsidavimo Dievui — ne dėl turto ar įtakingumo — Jobas tapo Šėtono taikiniu (Job 1:1; 29:7-16; 31:1).

4. Kas yra nepriekaištingumas?

⁴ Jobo knygos pradžioje pasakojama apie vieną angelų sambūrį danguje, priešais Jehovos sostą. Atėjo ir Šėtonas ir ėmė kaltinti Jobą. (Perskaityk Jobo 1:6-11.) Nors užsiminė apie šio vyro turtus, labiausiai stengėsi sukirsti jo nepriekaištingą reputaciją. „Nepriekaištingas“ reiškia doras, nekaltas, teisus, be dėmės. Biblijos kalboje nepriekaištingas žmogus yra tas, kuris visa širdimi atsidavęs Jehovai.

5. Kuo Šėtonas kaltino Jobą?

⁵ Šėtonas teigė, esą Jobas garbina Dievą ir yra jam atsidavęs iš savanaudiškumo. Netgi sakė, kad šis vyras liks ištikimas tik tol, kol Jehova bus dosnus ir jį saugos. Kad visi kaltinimai būtų atremti, Jehova leido Šėtonui mėginti tą ištikimą žmogų. Taip vieną ir tą pačią dieną Jobas išgirdo, kad jo gyvuliai pavogti, kiti sunaikinti, dauguma tarnų išžudyti, dešimt jo vaikų nebegyvi (Job 1:13-19). Ar toks Šėtono antpuolis palaužė Jobo ištikimybę? Štai šventosios dvasios įkvėpimu užrašyti Jobo, sužinojusio apie nelaimes, žodžiai: „Viešpats davė, Viešpats ir atėmė! Tebūna pašlovintas Viešpaties vardas!“ (Job 1:21).

6. a) Kas vyko per kitą sambūrį danguje? b) Ką Šėtonas, ginčydamas Jobo nepriekaištingumą, turėjo omenyje?

⁶ Paskui danguje vėl vyko sambūris. Šėtonas iš naujo kaltino Jobą: „Oda už odą  [...]. Visa, ką žmogus turi, jis atiduos už savo gyvybę. Bet ištiesk ranką, paliesk jo kaulus bei kūną, ir jis tikrai iškeiks tave į akis.“ Atkreipk dėmesį: piktasis metė platesnį kaltinimą. Sakydamas „visa, ką žmogus turi, jis atiduos už savo gyvybę“, Šėtonas ginčijo ne tik Jobo, bet kiekvieno Jehovos garbintojo nepriekaištingumą. Tada Dievas leido Šėtonui susargdinti Jobą skausminga liga (Job 2:1-8). Tačiau tuo viskas nesibaigė.

Ko pasimokome iš Jobo nuostatos

7. Kaip žmona ir atvykę vyrai slėgė Jobui širdį?

⁷ Jobo žmonai iš pradžių kliuvo tos pačios kančios kaip ir vyrui. Vaikų netektis, šeimos turto praradimas ją, aišku, sugniuždė. O kaip turėjo gelti širdį matant sutuoktinį, kenčiantį skaudžią negalę! Iš jos lūpų prasiveržė šūksnis vyrui: „Ar dar laikaisi savo dorumo? Keik Dievą ir mirk!“ Po to atvyko trys — Elifazas, Bildadas ir Cofaras, — nusiteikę paguosti Jobą. Bet savo klaidingais samprotavimas jie pasirodė esą „apgailėtini guodėjai“. Štai vienas jų, Bildadas, pareiškė, kad Jobo vaikai turbūt darė nedorybes, todėl ir pelnė pražūtį. Elifazas leido suprasti, neva Jobas kenčia už praeities nuodėmes. Netgi iškėlė abejonę, ar Dievui bent kiek svarbu nepriekaištingas žmogaus elgesys! (Job 2:9, 11; 4:8; 8:4; 16:2; 22:2, 3) Bet Jobas, net ir spaudžiamas iš visų pusių, išliko nepriekaištingas. Jam buvo galima prikišti nebent tai, kad „laikė teisiu save, o ne Dievą“ (Job 32:2). Tačiau savo ištikimybės šis žmogus nesulaužė.

8. Kokį pavyzdį paliko Elihuvas tiems, kurie duoda patarimą kitam?

⁸ Toliau rašoma apie dar vieną vyrą, atkeliavusį pas Jobą, — Elihuvą. Jis pirmiausia dėmėjosi, ką kalba Jobas ir trys jo svečiai. Nors buvo jaunesnis už kitus keturis, visus pranoko išmintimi. Į Jobą kreipėsi maloniai ir, kitaip nei anie trys, vadino jį vardu. Pagyrė žmogų už teisumą. Sykiu paminėjo, kad Jobas pernelyg įsijautęs įrodinėja savo nekaltumą. Paskui patikino, jog tikrai verta visada ištikimai tarnauti Dievui. (Perskaityk Jobo 36:1, 11.) Koks geras jo pavyzdys tiems, kurie šiandien yra įpareigoti padėti, patarti! Elihuvas buvo kantrus, dėmesingai išklausė pašnekovą, įžvelgė, už ką pagirti, savo pamokymais pakėlė jo dvasią (Job 32:6; 33:32).

9. Kaip Jehova padėjo Jobui?

⁹ Galiausiai Jobas išgirdo balsą, kuris išties kelia pagarbią baimę! Šventajame Rašte skaitome: „Tada Viešpats kreipėsi į Jobą  iš audros.“ Iškeldamas Jobui daug klausimų, Jehova maloniai ir sykiu tvirtai padėjo jam pataisyti savo mąstymą. Šis žmogus noriai leidosi pataisomas, netgi pripažino: „Esu menkutis! [...] Atgailauju dulkėse ir pelenuose.“ Baigęs kalbėti Jobui, Jehova pasakė aniems trims vyrams esąs ant jų užsirūstinęs, nes šie savo žodžiais iškraipė teisybę. Jobas turėjo melstis už savo tariamus guodėjus. Paskui „Viešpats pakreipė Jobo dalią, kai jis pasimeldė už savo bičiulius. Viešpats davė Jobui dvigubai daugiau negu jis buvo anksčiau turėjęs“ (Job 38:1; 40:4; 42:6-10).

Kiek mes mylime Jehovą?

10. Kodėl Šėtono iššūkio Jehova nenuleido negirdomis arba kodėl jo iškart nesunaikino?

¹⁰ Jehova — visatos Kūrėjas ir Aukščiausiasis Valdovas. Kodėl jis nenuleido negirdomis Šėtono iššūkio? Dievas žinojo, kad piktojo mestų kaltinimų nepaisyti arba iškart jį sunaikinti nebūtų deramas atsakymas į iškeltą klausimą. Šėtonas kaltino Jobą, atsidavusį Jehovos tarną, esą šis, žlugus jo materialinei gerovei, neliks ištikimas. Tą išbandymą Jobas tvirtai atlaikė. Tada nelabasis tikino, jog kiekvienas žmogus, kuriam tektų kentėti kūno skausmą, nusisuks nuo Dievo. Tačiau net ir negalios veriamas Jobas nepalūžo, buvo nepriekaištingas. Taip šis netobulas, bet Dievui atsidavęs vyras įrodė, kad Šėtonas meluoja. O kaip kiti Jehovos garbintojai?

11. Kaip Jėzus tvirtai atrėmė Šėtono mestą iššūkį?

¹¹ Tiesą sakant, kiekvienas Dievo tarnas, kuris, nors ir labai Šėtono puolamas, savo ištikimybę išsaugo, įrodo, kad to negailestingo priešo kaltinimai jo atžvilgiu yra netiesa. Štai Jėzus, atėjęs į žemę, aiškių aiškiausiai atsakė į Šėtono mestą iššūkį. Kaip ir mūsų pirmasis protėvis Adomas, Jėzus buvo tobulas. Likdamas ištikimas iki mirties, jis galutinai patvirtino, kad Šėtonas yra melagis ir jo kaltinimai pramanyti (Apr 12:10).

12. Kokia galimybė ir pareiga duota kiekvienam Jehovos tarnui?

¹² Vis dėlto Šėtonas ir toliau mėgina Jehovos garbintojus. Kiekvienam iš mūsų duota galimybė ir pareiga savo ištikimybe parodyti, jog tarnaujame Jehovai ne iš savanaudiškų paskatų, o iš meilės. Kaip žiūrime į tokią priedermę? Mums garbė būti ištikimiems Jehovai. Be to, paguoda žinoti, kad Dievas mums, kaip kadaise Jobui, suteikia stiprybės visa ištverti ir neleidžia mėginti mūsų virš jėgų (1 Kor 10:13).

Šėtonas — įžūlus priešas ir atskalūnas

13. Ką apie Šėtoną aiškiausiai pasako Jobo knyga?

¹³ Apie Šėtono priešiškumą Jehovai daug kalbama Šventojo Rašto graikiškosiose knygose. Štai iš Apreiškimo knygos sužinome, kad aukščiausioji Dievo valdžia bus apginta, o Šėtonas sunaikintas. Biblijos hebrajiškosiose knygose pasakyta, kaip piktasis, nėmaž nesigėdydamas, metė iššūkį Jehovai ir paklaidino žmoniją. Jobo knygoje aiškiausiai atsiskleidžia Šėtono maištingumas. Jis dangiškųjų esybių  sambūryje pasirodė anaiptol ne šlovinti Jehovos. Atėjo pagiežingai nusiteikęs, vejamas nelemtų kėslų. Apkaltinęs Jobą ir gavęs leidimą jį mėginti, „Šėtonas pasišalino iš Viešpaties akivaizdos“ (Job 1:12; 2:7)

14. Kaip Šėtonas žiūrėjo į Jobą?

¹⁴ Jobo knyga liudija Šėtoną esant negailestingą žmonijos priešą. Per mums nežinomą laiko tarpsnį tarp dviejų sambūrių danguje, paminėtų Jobo 1:6 ir Jobo 2:1, patriarchas buvo žiauriai puolamas. Dėl jo parodytos ištikimybės Jehova galėjo Šėtonui pasakyti: „[Jobas] vis laikosi savo dorumo. Vadinasi, be reikalo sukurstei mane jį sunaikinti.“ Bet ir čia piktasis nėmaž nesutiko, kad jo kaltinimai Jobui iš piršto laužti. Jis pareikalavo dar kiečiau mėginti šį vyrą. Taip Šėtonas išbandė jį tebesantį turtingą ir jau nuskurdusį. Akivaizdu, kad tas maištininkas nejaučia nė kruopelės gailesčio vargšams ar nukentėjusiems nuo nelaimių. Nepriekaištingo žmogaus jis nekenčia (Job 2:3-5). Tačiau Jobas savo nepriekaištinga pozicija įrodė, koks melagis yra Šėtonas.

15. Kas bendra tarp šių laikų atskalūnų ir Šėtono?

¹⁵ Šėtonas pats pirmas pasuko atskalūnybės keliu. Šių laikų atskalūnai savo nusistatymu yra į jį panašūs. Jų protą gali būti apnuodijęs kritiškas požiūris į bendruomenės narius, krikščionių vyresniuosius, Vadovaujančiąją tarybą. Kai kurie nepritaria mums, kad Dievą vadiname vardu — Jehova. Jie nenori semtis žinių apie Jehovą, nei jam tarnauti. Atsimetėliai, kaip ir jų tėvas Šėtonas, savo strėles taiko į Dievui ištikimus žmones (Jn 8:44). Todėl Jehovos tarnai traukiasi nuo jų kuo toliau (2 Jn 10, 11).

Jobas aukštino Jehovos vardą

16. Koks buvo Jobo požiūris į Jehovą?

¹⁶ Jobas vadino Dievą vardu ir šlovino tą vardą. Net išgirdęs apie savo vaikų žūtį, jis Dievui neprikaišiojo. Šis vyras, kad ir klaidingai manydamas, neva viską atėmė Jehova, jo vardą aukštino. Štai vienas iš paskesnių patriarcho pamokymų: „Tikėk manimi, pagarbi Viešpaties baimė yra išmintis, o vengimas pikta — protas“ (Job 28:28).

17. Kaip Jobui pavyko likti nepriekaištingam?

¹⁷ Kaip Jobui pavyko likti nepriekaištingam? Aišku viena: dar prieš visas nelaimes šis vyras jau palaikė glaudų ryšį su Jehova. Nepasakyta, kad Jobas būtų žinojęs apie Šėtono mestą iššūkį Dievui, bet patriarcho ryžtas likti iki galo ištikimam nekelia abejonių.  Jis pasakė: „Kol mirsiu, neatsisakysiu savo nekaltumo“ (Job 27:5). Kas lėmė tokį artimą Jobo ryšį su Dievu? Jis, aišku, dėjosi širdin visa, ką buvo girdėjęs apie savo tolimų giminaičių, Abraomo, Izaoko ir Jokūbo, santykius su Jehova. Taip pat ir stebėdamas kūriniją galėjo įžvelgti daugelį Dievo savybių. (Perskaityk Jobo 12:7-9, 13, 16.)

18. a) Kaip Jobas rodė savo atsidavimą Jehovai? b) Kaip mes sekame gražiu Jobo pavyzdžiu?

¹⁸ Visos tos žinios žadino Jobui troškimą patikti Jehovai. Patriarchas, turėdamas omenyje, kad šeimyniškiai galėjo padaryti ką nors, Jehovos požiūriu, nemalonaus arba ‘piktžodžiauti Dievui’, nuolat atnašaudavo aukas (Job 1:5). Net sunkiai mėginamas, Jobas kalbėjo apie Jehovą girtinus žodžius (Job 10:12). Koks gražus pavyzdys! Mes irgi turime nuolat stengtis kuo geriau pažinti Jehovą, suprasti, kokie yra jo tikslai. Laikykimės sveiko įpročio skirti laiko dvasinei veiklai: asmeninėms Šventojo Rašto studijoms, sueigoms, maldai, gerosios naujienos skelbimui. Kiek leidžia jėgos, garsinkime Jehovos vardą. Kaip anuomet Jehova gėrėjosi nepriekaištinga Jobo pozicija, taip šiandien džiaugiasi savo tarnų ištikimybe. Apie tai tęsime kalbą kitame straipsnyje.

Ar atsimeni?

• Kodėl Šėtonas savo taikiniu pasirinko Jobą?

• Kokių išmėginimų kliuvo Jobui ir kaip jis laikėsi?

• Kas mums, kaip kadaise Jobui, padės likti nepriekaištingiems?

• Ką sužinome iš Jobo knygos apie Šėtoną?

[Studijų klausimai]

[Iliustracija 4 puslapyje]

Pasakojimas apie Jobą primena mums, koks klausimas yra esminis, — Dievo aukščiausiosios valdžios teisėtumas

[Iliustracija 6 puslapyje]

Kokiomis aplinkybėmis gali būti išmėginamas mūsų nepriekaištingumas?