Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Būk toks ištikimas kaip Itajas

Būk toks ištikimas kaip Itajas

Būk toks ištikimas kaip Itajas

„DIDINGI ir nuostabūs tavo darbai, Jehova Dieve, Visagali. Teisūs ir tikri tavieji keliai, amžinybės Karaliau. Kas gi nesibijos tavęs, Jehova, ir nešlovins tavojo vardo? Juk tu vienas ištikimas.“ Šią giesmę danguje gieda tie, „kurie nugali žvėrį [ir] jo statulą“. Kaip matome, jie liaupsina Dievo ištikimybę (Apr 15:2-4, NW). Jehova, visad ištikimas, nori, kad šitą pasigėrėtiną dorybę puoselėtų ir jo garbintojai (Ef 4:24).

O Šėtonas, priešingai, daro viską, kad tik atitrauktų Dievo tarnus nuo jo meilės. Nors ir kaip sunku būtų, daugelis lieka Dievui ištikimi. Širdį glosto žinia, jog tokį atsidavimą Jehova labai vertina. Štai pasakyta: „Viešpats myli, kas teisinga, ir nepalieka savo ištikimųjų“ (Ps 37:28). Kad mūsų atsidavimas neišblėstų, Dievas per savo rašytinį Žodį stiprina mus pavyzdžiais iš senovės: supažindina su daugeliu ištikimų tarnų. Vienas jų — gatietis Itajas.

‘Svetimšalis ir tremtinys’

Itajas tikriausiai buvo kilęs iš garsaus filistinų miesto Gato, kur gyventa milžino Galijoto ir kitų grėsmingų Izraelio priešų. Šis prityręs karys Biblijos pasakojime paminimas visai netikėtai, — galima sakyti, dygte išdygsta tokiu momentu, kai Abšalomas kelia maištą prieš karalių Dovydą. Itajas ir 600 jo bendražygių filistinų, pasirodo, glaudžiasi kaip ateiviai Jeruzalės apylinkėse.

Dovydas, matydamas Itają ir jo būrį, galbūt prisimena, ką panašaus yra patyręs: kadaise juk pats buvo bėglys ir sykiu su 600 izraelitų karių pasitraukė į filistinų kraštą, Gato karaliaus Achišo valdas (1 Sam 27:2, 3). O ką dabar, prieš Dovydą maištaujant sūnui Abšalomui, Itajas ir jo vyrai darys? Prisidės prie Abšalomo? Nepalaikys nei vienos, nei kitos pusės? Ar vis dėlto papildys Dovydo šalininkų gretas?

Įsivaizduok: Dovydas bėga iš Jeruzalės ir sustoja „prie paskutinių namų“. Šie namai, einant Alyvų kalno link, dar šiapus Kidrono slėnio, ko gero, yra patys kraštiniai Jeruzalėje (2 Sam 15:17). Čionai Dovydas apžvelgia savo pajėgas. Ir štai su juo yra ne tik ištikimieji izraelitai, bet ir visi keretai bei visi peletai. Ir dar jo pusėje stovi visi gatiečiai — Itajas su 600 kovotojų (2 Sam 15:18).

Dovydas kuo nuoširdžiausiai sako Itajui: „Kam gi tau eiti su mumis? Eik atgal ir pabūk su naujuoju karaliumi, nes tu juk svetimšalis ir tremtinys iš savo namų. Tik vakar atkeliavai, nejau šiandien aš galiu versti tave klajoti su mumis, kai pats turiu eiti tik ten, kur galiu? Eik atgal ir pasiimk savuosius. Teparodo tau Viešpats tikrai ištikimą meilę“ (2 Sam 15:19, 20).

Bet Itajas prisiekia žūtbūt laikytis šalia: „Kaip gyvas Viešpats ir kaip gyvas mano viešpats karalius, kur tik bus mano viešpats karalius, ten bus ir tavo tarnas — ar mirti, ar gyventi“ (2 Sam 15:21). Dovydui tai tikriausiai primena, ką jo prosenelė Rūta kadaise yra pasakiusi (Rūt 1:16, 17). Labai sujaudintas Itajo žodžių, Dovydas jam taria: „Tad eik ir žygiuok!“ Šis prisideda prie Dovydo palydos ir traukia per Kidrono slėnį „drauge su visais savo vyrais ir visais vaikais“ (2 Sam 15:22).

„Mums pamokyti“

„Visa, kas kitados parašyta, mums pamokyti parašyta“, — teigiama Romiečiams 15:4. Todėl verta pasvarstyti ir ko galėtume pasimokyti iš Itajo pavyzdžio. Pagalvokime, kas paskatino jį rodyti Dovydui tokią ištikimybę. Net būdamas svetimšalis, ateivis iš Filistijos, Itajas pripažino Jehovą gyvuoju Dievu ir Dovydą — jo pateptuoju. Nesantaika tarp izraelitų ir filistinų Itajo įžvalgos neaptemdė. Dovydas jam buvo daugiau negu karžygys, nužudęs filistinų stipruolį Galijotą bei kitus kraštiečius (1 Sam 18:6, 7). Itajo akyse Dovydas buvo žmogus, mylintis Jehovą, turintis kilnių, brangintinų savybių. Ir pats Dovydas labai gerbė Itają. Lemtingoje kovoje su Abšalomu patikėjo jam net trečdalį savo kariuomenės! (2 Sam 18:2)

Tegul mūsų nesulaiko jokie kultūriniai, rasiniai, etniniai barjerai — apskritai joks įsisenėjęs priešiškumas ar nepalanki nuomonė. Sutelkime dėmesį į žmogaus gerąsias savybes. Dovydo ir Itajo bendrystė liudija, kad, pažinę Jehovą ir jį pamilę, tarpusavio barjerus tikrai galime įveikti.

Dabar, turėdami prieš akis Itajo pavyzdį, pamėginkime patys save ištirti. Ar esu toks ištikimas Didesniajam Dovydui, Jėzui Kristui? Ar uoliai dirbu evangelizacijos ir mokinių ruošimo darbą, kaip ir pridera ištikimam tarnui? (Mt 24:14; 28:19, 20) Kokį kelią esu pasiruošęs nueiti, kad įrodyčiau savo ištikimybę?

Ištikimojo Itajo pavyzdys sektinas ir šeimoje. Dovydo jis nepaliko, nusprendė žūtbūt remti Dievo pateptąjį karalių, — jo vyrai darė taip, kaip jis. Kada šeimos galva dėl Dievo tarnystės priima vienokį ar kitokį svarbų sprendimą, tai tampa bendru visos šeimos reikalu ir kartais užtraukia laikinų nepatogumų. Vis dėlto žinome, kad „su ištikimu [Jehova] elgiasi ištikimai“ (Ps 18:26 [18:25, NW]).

Po Dovydo kovos su Abšalomu daugiau nieko Šventajame Rašte apie Itają neužsimenama. Bet net ir iš tos trumpos pažinties sunkiu Dovydo gyvenimo tarpsniu suprantame, kad Itajas pasižymėjo kai kokiomis ypač gerbtinomis savybėmis. Pats faktas, kad Itajas yra Dievo Žodyje paminėtas, rodo, jog Jehova ištikimybę labai vertina ir visada už ją atlygina (Hbr 6:10).