Kur turėtum būti, kai ateis pabaiga?

KAIP bus su doros širdies žmonėmis per Armagedoną, kada Jehova sugriaus šią blogą pasaulio santvarką? Atsakymą randame Patarlių 2:21 (2:21, 22, Brb): „Dorieji gyvens žemėje, o klastingieji bus iš jos išrauti.“

O kaip geri žmonės išliks gyvi? Ar bus jiems paskirta kokia priebėgos vieta? Kur teisieji turės būti, kai pabaiga ateis? Norėdami viską išsiaiškinti, aptarkime keturias Biblijoje aprašytas istorijas — kaip tam tikri žmonės pražūties akivaizdoje išsigelbėjo.

Kai išsigelbėti buvo galima ne bet kur

Apie Nojų ir Lotą, patriarchus, kuriems nebuvo leista drauge su jų amžininkais pražūti, 2 Petro 2:5-7 skaitome: „[Dievas] nepagailėjo senojo pasaulio, tik išsaugojo teisumo šauklį Nojų ir dar septynetą, kai siuntė bedievių pasauliui tvaną. Paversdamas pelenais Sodomos ir Gomoros miestus, pasmerkė juos žlugti ir taip davė pavyzdį ateities bedieviams. Išgelbėjo teisųjį Lotą, varginamą nedorėlių palaido elgesio.“

Kaip Nojus pergyveno tvaną? Dievas jam pasakė: „Nusprendžiau padaryti galą visiems mirtingiesiems, nes per juos žemė prisipildė smurto; štai sunaikinsiu juos drauge su žeme. Statykis laivą iš gofero medžių“ (Pr 6:13, 14). Nojus padarė, kaip Jehovos buvo įsakyta: pasistatė laivą. Likus septynioms dienoms iki tvano pradžios, Jehova liepė Nojui į laivą surinkti gyvūnus ir pačiam su visa šeima sueiti į vidų. Septintąją dieną durys buvo uždarytos ir „lietus pylė ant žemės keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų“ (Pr 7:1-4, 11, 12, 16). Nojus su šeima „buvo išgelbėti vandeniu“ (1 Pt 3:20). Jie išsigelbėjo tik todėl, kad buvo laive. Jokia kita vieta žemėje nebūtų buvusi saugi (Pr 7:19, 20).

Lotui irgi buvo duota nurodymų, tik jau kitokių. Du angelai jam pasakė, kur nevalia būti. „Bet ką iš savųjų — išvesk juos iš šios vietos [tai yra iš Sodomos], — liepė angelai Lotui, — nes mes šią vietą tuojau sunaikinsime!“ Visiems reikėjo „gelbėtis kalnuose“ (Pr 19:12, 13, 17).

Nojaus ir Loto patirtis byloja, kad „Viešpats žino, kaip išgelbėti maldingus žmones iš mėginimo ir kaip išlaikyti nedoruosius teismo dienai ir bausmei“ (2 Pt 2:9). Abiem minėtais atvejais lemiamą reikšmę turėjo vieta — kur žmogus buvo. Nojus privalėjo įeiti į laivą, o Lotui reikėjo išeiti iš Sodomos. Bet ar visada išsigelbėti įmanoma tik tam tikroje vietoje? Gal Jehova gali išgelbėti teisųjį visur, kad ir kur jis būtų? Prisiminkime dar dvi istorijas, kaip Dievas vadavo žmones iš pražūties.

Ar išgelbėjimas būtinai priklauso nuo vietos, kur esi?

Prieš ištikdamas Egiptą dešimtąja bausme, Jehova įsakė izraelitams apšlakstyti Paschos avinėlio krauju savo namų durų staktas ir sąramas. Kam to reikėjo? Štai buvo paaiškinta: „Juk praeis Viešpats, užmušdamas  egiptiečius! Pamatęs ant durų sąramos ir staktų kraują, tas duris Viešpats apeis ir neleis naikintojui įeiti į jūsų namus jūsų užmušti.“ Tą pačią naktį „Viešpats užmušė visus Egipto krašto pirmagimius — nuo soste sėdinčio faraono pirmagimio ligi kalėjime esančio kalinio pirmagimio — ir visus gyvulių pirmagimius“. Izraelitų pirmagimiams nereikėjo niekur trauktis, nei niekur eiti, kad būtų išgelbėti (Iš 12:22, 23, 29).

Dabar pažiūrėkime, kaip buvo su paleistuve Rahaba, gyvenančia Jeriche. Izraelitai jau ruošėsi užkariauti Pažadėtąją žemę ir Rahaba suprato, kad Jericho miestas neatsilaikys. Dviem izraelitų žvalgams ji pasakė, jog vietiniai gyventojai, žinodami Izraelio tautą atžygiuojant, dreba iš baimės. Tuodu žvalgus ji saugiai paslėpė ir dar paprašė jų prisiekti, kad, kai Jerichas bus užkariautas, ją ir visus artimuosius paliks gyvus. Žvalgai liepė jai suburti šeimyną į savo namus, — o gyveno ji pačiame išorinės miesto sienos mūre. Taip pat perspėjo, kad jeigu kas išeitų į lauką — pražus kartu su kitais (Joz 2:8-13, 15, 18, 19). Bet paskui Jehova apreiškė Jozuei, kad „miesto sienų mūrai staiga nugrius“ (Joz 6:5). Vieta, kurią žvalgai sakė būsiant saugiausią, dabar galėjo atrodyti pati pavojingiausia. Kaip Rahabai ir jos artimiesiems pavyks išsigelbėti?

Kada atėjo laikas užimti Jericho miestą, izraelitai ėmė šaukti ir pūsti ragus. Jozuės 6:20 rašoma: „Žmonės sušuko ragams sugaudus. Vos išgirdę ragų gausmą, žmonės sušuko galingu šauksmu, ir siena nugriuvo.“ Joks žmogus virstančios sienos negalėjo sulaikyti. Bet per stebuklą ne visa siena sugriuvo. Ta dalis, kur buvo Rahabos namai, liko stovėti. Jozuė aniems dviem žvalgams paliepė: „Nueikite į ištvirkėlės namus, išveskite iš jų moterį ir visus gimines, kaip esate jai prisiekę“ (Joz 6:22). Visi, kas glaudėsi Rahabos namuose, liko gyvi.

Nuo ko iš tikrųjų priklausė išgelbėjimas?

Ko pasimokome iš to, kaip buvo išgelbėti Nojus, Lotas, izraelitai Mozės dienomis bei Rahaba? Kur, sprendžiant iš minėtų istorijų, mes turėtume būti atėjus šios santvarkos pabaigai?

Štai Nojus išsigelbėjo laivu. Tačiau kaip jis laive atsidūrė? Ar ne dėl tikėjimo ir  klusnumo? „Kaip Dievas buvo jam įsakęs, taip jis ir padarė“, — rašoma Biblijoje (Pr 6:22; Hbr 11:7). O mes? Ar darome viską, kas Dievo liepta? Nojus dar buvo „teisumo šauklys“ (2 Pt 2:5). Ar mes, panašiai kaip jis, uoliai dirbame evangelizacijos darbą, net jeigu žmonės nelabai linkę mūsų klausytis?

Lotas pražūties išvengė pabėgdamas iš Sodomos. Jis liko gyvas, nes Dievo akyse buvo teisus. Šį vyrą labai slėgė nedorų Sodomos ir Gomoros gyventojų palaidas elgesys. Ar mus irgi vargina šiandien plačiai paplitusi nedora žmonių gyvensena? O gal jau prie visko pripratome ir blogybės mums nebeužgauna širdies? Ar tikrai dedame didžiausias pastangas, kad būtume rasti „nesutepti, nepeiktini ir taikingi“? (2 Pt 3:14)

O štai izraelitai Egipte ir Rahaba Jeriche išsigelbėjo niekur nesitraukdami iš namų. Čia vėlgi buvo išbandytas jų tikėjimas ir paklusnumas (Hbr 11:28, 30, 31). Tik įsivaizduokime, kaip jautėsi izraelitų šeima, kai egiptiečių namuose kilo „didelis klyksmas“, — ko gero, neatitraukė akių nuo savo pirmagimio (Iš 12:30). Arba kaip gūžėsi kartu su savo artimaisiais Rahaba, trenksmingai griūvant Jericho sienoms. Tiktai stiprus tikėjimas įgalino ją paklusti ir nebėgti iš namų.

Greitai ateis galas nedoram Šėtono užvaldytam pasauliui. Kaip Jehova tą baisingą „įniršio dieną“ apsaugos savo garbintojus, kol kas nežinome (Sof 2:3). Bet aišku viena: mūsų išsigelbėjimas priklausys ne nuo to, kur būsime ar kokios susiklostys aplinkybės, o nuo to, ar tikėsime Jehovą ir jam paklusime. Ir dar labai svarbu, kad jau dabar atsižvelgtume į Izaijo pranašystę ir neapleistume vadinamųjų „savo kambarių“.

„Eik į savo kambarius“

„Kelkis, mano tauta, eik į savo kambarius ir užsklęsk paskui save duris. Valandėlę patūnok, kol praeis pyktis“, — rašoma Izaijo 26:20. Ši pranašystė pirmą kartą išsipildė, ko gero, 539 m. p. m. e., kai medai ir persai užėmė Babiloną. Įsiveržęs į miestą persų karalius Kyras tikriausiai liepė visiems likti namuose, nes kareiviams buvo įsakyta žudyti kiekvieną, kas lauke pasipainiotų.

Pranašystėje minimus „kambarius“ šiais laikais veikiausiai atstoja Jehovos liudytojų bendruomenės, kurių visame pasaulyje yra jau daugiau kaip 100000. Tai, kad priklausome bendruomenei, mums labai daug reiškia. Ir per „didį sielvartą“ bendruomenė bus mūsų atspara (Apr 7:14). Dievo tautai liepiama eiti į „savo kambarius“ ir pasislėpti, „kol praeis pyktis“. Tad niekada bendruomenės nenuvertinkime, širdyje pasiryžkime nesitraukti iš jos nė per žingsnį. Be to, įsiklausykime į Pauliaus paraginimą: „Sergėkime vieni kitus, skatindami mylėti ir daryti gerus darbus. Nepraleiskime savųjų susirinkimų, kaip kai kurie yra pratę, bet raginkime vieni kitus juo labiau, juo aiškiau įžvelgiate besiartinančią dieną“ (Hbr 10:24, 25).

[Iliustracijos 7 puslapyje]

Ko pasimokome iš to, kaip Jehova senovėje gelbėjo žmones iš pražūties?

[Iliustracija 8 puslapyje]

Kokiuose „savo kambariuose“ šiais laikais turime glaustis?