„Laikas tylėti“

SAKOMA, „tyla — gera byla“. Panaši yra ir senovės Rytų patarlė: „Kalbėjimas — sidabras, tylėjimas — auksas.“ Išmintingasis senovės Izraelio karalius Saliamonas tvirtino: „Viskam yra metas, ir kiekvienam reikalui tinkamas laikas po dangumi. [...] Laikas tylėti ir laikas kalbėti“ (Mok 3:1, 7).

Kada iš tikrųjų, užuot kalbėjus, verčiau patylėti? Biblijoje įvairūs žodžio „tylėti“ vediniai randami daugiau nei šimtą kartų. Iš jų konteksto aišku, jog neatverti burnos dera bent trimis gyvenimo aplinkybėmis. Dabar išsamiau ir pakalbėkime apie tai, kad tylėjimas yra pagarbos ženklas, taip pat išminties bei supratingumo požymis ir tinkamiausias metas apmąstymams.

Pagarbos ženklas

Tylėjimu rodoma pagarba. Pranašas Habakukas pasakė: „Viešpats yra savo šventykloje; tenutyla jo akivaizdoje visa žemė!“ (Hab 2:20). Tikrojo Dievo garbintojams dera „tyliai laukti Viešpaties išgelbėjimo“ (Rd 3:26, Jr). Psalmininkas giedojo: „Būk kantrus [„tylus“, Jr] ir lauk Viešpaties, neapmaudauk dėl to, kuriam viskas sekasi“ (Ps 37:7).

Bet ar įmanoma šlovinti Jehovą be žodžių? Pagalvokime: kartais mus tiek patraukia kūrinijos grožis, jog žavimės ja be žado. Kai mąstome apie tokią didybę, argi nešloviname širdyje Kūrėjo? Psalmininkas Dovydas vieną savo giesmę pradėjo šitaip: „Tau tylà gyriaus giesmė, o Dieve“ (Ps 65:1, Jr, išnaša).

Kaip pats Jehova vertas mūsų pagarbos, taip turime gerbti ir jo žodžius. Štai kada Dievo pranašas Mozė paskutinį kartą kalbėjo Izraelio tautai, jis drauge su kunigais kiekvieną, kas buvo minioje, paragino: „Tylėk ir klausykis, [...] klausyk Viešpaties, savo Dievo, balso.“ Kai izraelitai susieidavo skaityti Dievo žodžio,  atidžiai klausytis buvo reikalaujama net iš vaikų. „Sušaukite žmones, — paliepė Mozė, — vyrus, moteris, vaikus [...], kad klausydami mokytųsi“ (Įst 27:9, 10; 31:11, 12, Brb).

Šiandien Jehovos tarnams irgi dera pagarbiai klausytis pamokymų, duodamų visuose krikščionių sambūriuose, taigi ir dideliuose kongresuose. Argi parodytume pagarbą Dievo Žodžiui ir jo organizacijai, jei tuo metu, kai kalbėtojas dalijasi su mumis svarbiomis Biblijos tiesomis, imtume be reikalo šnekučiuotis? Kai vyksta sueiga, yra laikas tylėti ir klausytis.

Paprastai ir pašnekovui rodome pagarbą — dėmesingai jo klausomės. Štai patriarchas Jobas savo kaltintojams pasakė: „Mokykite mane, ir aš tylėsiu.“ Jobas kantriai, jų nepertraukdamas klausėsi. O kai atėjo eilė pačiam kalbėti, jis paprašė: „Patylėkite, išsakysiu, ką galvoju“ (Job 6:24; 13:13).

Tylėjimas — išminties bei supratingumo požymis

Biblijoje rašoma: „Kas tyli, tas išmintingas.“ Kiek toliau vėl priduriama: „Supratingas žmogus tyli“ (Pat 10:19, Brb; 11:12, Brb). Atkreipkime dėmesį, kokį puikų išmintingo ir supratingo žmogaus pavyzdį paliko Jėzus, žinojęs, kada dera tylėti. Štai pasakyta, kad „Jėzus tylėjo“ matydamas aplinkinių atšiaurumą ir suprasdamas, jog kalbėti su jį supančiais priešais beprasmiška (Mt 26:63). Vėliau Piloto teisiamas jis irgi „nieko neatsakė“. Jėzus parodė išmintį leisdamas apie jį byloti faktams (Mt 27:11-14).

Mes irgi elgsimės išmintingai, jei prikąsime liežuvį, ypač tada, kai esame provokuojami. „Kas negreit supyksta, tas turi daug supratimo, o kas ūmaus būdo, tas aukština kvailumą“, — tvirtinama patarlėje (Pat 14:29). Jei mes, esant įtemptai situacijai, beriame neapgalvotus žodžius, paskui neretai apgailestaujame. Juk tai, kas buvo pasakyta, dabar galbūt atrodo kvaila, todėl jaučiamės nepatogiai.

Išmintinga laikyti liežuvį už dantų ir tuomet, kai sutinkame nemalonių žmonių. Pavyzdžiui, lauko tarnyboje tinkamiausias atsakymas pašaipūnams yra mūsų tylėjimas. Arba kai bendramoksliai ar bendradarbiai laido dviprasmiškus juokelius, nešvankiai kalba, neretai irgi išmintinga nepraverti lūpų ir taip parodyti savo nepritarimą (Ef 5:3). „Apdairiai elgsiuosi savo kelyje, kad nenusidėčiau liežuviu, savo burną užčiaupsiu, kai nedorėliai būna arti“, — rašė psalmininkas (Ps 39:2 [39:1, Brb]).

 „Supratingas žmogus“ visada vertas pasitikėjimo (Pat 11:12, Brb). Tikrasis krikščionis galvoja, ką kalba, ir nepasakoja tokių dalykų, kurie nėra viešinami. Krikščionių vyresnieji, saugodami bendratikių pasitikėjimą jais, čia turi būti ypač apdairūs.

Būna, kad tylėjimas iškalbingesnis už žodžius. Devynioliktojo amžiaus rašytojas Sidnėjus Smitas apie vieną savo amžininką pasakė: „Kaip malonu, kai jis retsykiais patyli.“ Tikrai, net kasdieniuose dviejų draugų pokalbiuose turi skambėti abu balsai. Geras pašnekovas tas, kuris yra dėmesingas klausytojas.

„Žodžių gausumas nebūna be nuodėmės, kas tyli, tas išmintingas“, — rašė Saliamonas (Pat 10:19, Brb). Taigi kuo mažiau kalbame, tuo mažesnė tikimybė pasakyti, ko nereikia. Juk „net kvailys laikomas išmintingu, kai tyli, ir protingu, kai laiku užčiaupia lūpas“ (Pat 17:28). Tad melskime Jehovos, kad pastatytų ‘budėtoją prie mūsų lūpų durų’ (Ps 141:3).

Tyluma yra tinkamiausia apmąstymams

Šventasis Raštas sako, kad žmogus, einantis teisumo taku, „mąsto apie [Dievo] įstatymą dieną ir naktį“ (Ps 1:2, Brb). Kokios aplinkybės yra tinkamiausios apmąstymams?

Štai patriarcho Abraomo sūnus Izaokas „pavakary buvo išėjęs į lauką pamąstyti“ (Pr 24:63, Brb). Tam jis pasirinko ramybės metą ir atokią vietą. Karalius Dovydas mąstydavo nakties tylumoje (Ps 63:7 [63:6, Brb]). Net ir tobulas žmogus Jėzus, norėdamas pabūti vienas ir pamąstyti, specialiai patraukdavo nuo minios šurmulio kur nors į kalną, dykumą ar į kitą nuošalią vietą (Mt 14:23; Lk 4:42; 5:16).

Tylos prieglobstyje žmogus atsigauna. Tylėjimas yra tinkamiausia būsena sveikai savityrai, kuri būtina žengiant tobulėjimo keliu. Tyla ramina širdį. Per tylius apmąstymus galbūt gimsta paskata būti kukliems, nuolankiems, dar labiau vertinti tai, kas gyvenime svarbiausia.

Nors tylėjimas labai svarbus, yra ir „laikas kalbėti“ (Mok 3:7). Tikrojo Dievo garbintojai dabar „visame pasaulyje“ darbuojasi skelbdami gerąją naujieną apie Dievo Karalystę (Mt 24:14). Šis džiugus skelbėjų klegesys, jų gretoms didėjant, aidi vis garsiau (Mch 2:12). Nieku gyvu nesitraukime iš minios tų, kurie uoliai platina Karalystės žinią ir pasakoja visiems apie nuostabius Dievo darbus. Kad ir esame atsidėję šiai svarbiai veiklai, kartais gyvenime mokėkime ir patylėti, — juk žinome, kaip tai palaiminga.

[Iliustracija 3 puslapyje]

Krikščionių sueigose turime klausytis ir mokytis

[Iliustracija 4 puslapyje]

Tarnyboje girdint įžeidžiančius žodžius, tinkamiausias atsakas, ko gero, yra tylėjimas

[Iliustracija 5 puslapyje]

Apmąstymams geriausia atsidėti tylumoje