Dalykitės darbu: kodėl ir kaip reikia tai daryti?

DARBU dalijamasi nuo tada, kai dar nė mūsų planetos nebuvo. Jehova sukūrė savo viengimį Sūnų ir pasikvietė jį būti talkininku visatos statyboje (Pat 8:22, 23, 30; Jn 1:3). Sukūręs pirmąją porą, Dievas liepė jiedviem ‘pripildyti žemę ir ją valdyti’ (Pr 1:28). Kūrėjas taip pat paskyrė žmonėms užduotį: išplėsti rojų visoje žemėje. Taigi Jehovos organizacijoje iš pat pradžių buvo įprasta dalytis darbu.

Išsiaiškinkime, ką reiškia dalytis darbu. Kodėl krikščionių vyresnieji turėtų mokėti savo pareigų našta dalytis bendruomenėje su kitais? Kaip tai daryti?

Ką reiškia dalytis darbu?

Dalytis darbu — tai patikėti užduotį kitam, jį paskirti savo atstovu, suteikti jam įgaliojimų.

Iš tų, kuriems krikščionių bendruomenėje pavesta kokia nors užduotis, tikimasi, kad jie derins reikalus su atsakingu broliu, informuos jį, kaip viskas einasi, ir atliks darbą iki galo. Asmeniui, kuris užduotį skyrė,  vis dėlto tenka didžiausia atsakomybė. Šis turi rūpintis, kad darbas judėtų į priekį, prireikus patarti. Ko gero, kyla klausimas: kam dalytis darbu, kurį gali padaryti pats?

Kodėl reikia dalytis darbu?

Pagalvok, kokį pavyzdį parodė Jehova. Sukūręs viengimį Sūnų, pasitelkė jį tolesniems savo sumanymams įgyvendinti. Todėl „jame sukurta visa, kas yra danguje ir žemėje, kas regima ir neregima“ (Kol 1:16). Dievas būtų galėjęs viską padaryti vienas, bet nusprendė dalytis kūrimo džiaugsmu su Sūnumi (Pat 8:31). Šis, darbuodamasis šalia, vis geriau pažino Dievą. Sykiu čia buvo gera proga Tėvui mokyti savo viengimį Sūnų.

Gyvendamas žemėje, Jėzus Kristus sekė Tėvo pavyzdžiu ir gautais įgaliojimais dalijosi su kitais. Jis palaipsniui lavino savo sekėjus. Pirma savęs siuntė dvylika apaštalų ir vėliau — septyniasdešimt kitų mokinių pradėti evangelizacijos darbo (Lk 9:1-6; 10:1-7). Kai netrukus pats atėjo tęsti šios veiklos, dirva tose vietose jau buvo paruošta. Prieš sugrįždamas į dangų, Jėzus savo išmokytiems sekėjams patikėjo dar atsakingesnes užduotis. Viena iš jų — skelbti gerąją naujieną visame pasaulyje (Mt 24:45-47; Apd 1:8).

Krikščionių bendruomenėje nuo seno įprasta dalytis darbu. Štai apaštalas Paulius prisakė Timotiejui, kad šis visa, ką iš jo išgirdo, perduotų „patikimiems žmonėms, kurie sugebės ir kitus mokyti“ (2 Tim 2:2). Vadinasi, patyrę broliai privalo lavinti kitus, o šie paskui irgi turės tai daryti.

Vyresnysis, perduodamas kai kurias savo pareigas kitiems broliams, sykiu dalijasi su jais džiaugsmu, kurį teikia bendruomenės mokymas bei ganytojiška veikla. Be to, vyresnysis pripažįsta, kad jo, kaip kiekvieno žmogaus, gebėjimai riboti, todėl ir prašosi talkinamas. Biblijoje rašoma: „Pas kukliuosius ateina išmintis“ (Pat 11:2). Kuklumas — tai pripažinti savo galimybių ribas. Jei mėginsi viską padaryti pats, gali labai išsekti ir prarasti laiką, kurį dera skirti šeimai. Taigi išmintinga yra pasidalyti įsipareigojimų našta. Pavyzdžiui, brolis, tarnaujantis vyresniųjų tarybos koordinatoriumi, gali paprašyti kitų brolių patikrinti sąskaitybos dokumentus. Taip šie, peržiūrinėdami suvestines, susipažįsta su finansine bendruomenės padėtimi.

Bendratikiai, su kuriais pasidalijama užduotimis, ugdosi būtinus įgūdžius, semiasi patirties. O tiems, kurie dalį savo krūvio perduoda kitam, labai paranku stebėti, kaip atsiskleidžia brolių gebėjimai. Šitaip vyresnieji, paskirstę įvairius darbus, gali matyti, kas tinkamas tarnybinio padėjėjo pareigoms (1 Tim 3:10, NW).

Be viso to, vyresnieji, pasitelkdami brolius į pagalbą, rodo, kad jais pasitiki. Štai Paulius misionieriškoje tarnyboje triūsė kartu su Timotiejumi ir taip jį mokė. Tarp jų užsimezgė glaudus ryšys. Paulius net pavadino Timotiejų „tikru savo vaiku tikėjime“ (1 Tim 1:2). Jehovą ir Jėzų, kūrusius viską drauge, irgi vienija tvirti tarpusavio saitai. Taigi vyresnysis, dalydamasis darbu,  sykiu puoselėja artimus santykius su kitais broliais.

Kodėl kai kas nesiryžta dalytis darbu

Kai kurie vyresnieji nesiryžta dalytis darbu, nors ir žino, kad tai naudinga. Galbūt nuogąstauja, esą sumenkės jų autoritetas, ir mano, jog geriausia, taip sakant, laikyti vairą savo rankose. Bet prisiminkime, kad, prieš pakildamas į dangų, Jėzus pavedė mokiniams labai atsakingą užduotį ir jau tada numatė, kad šie atliks kur kas didesnį darbą negu jis pats (Mt 28:19, 20; Jn 14:12).

Dar kiti vyresnieji nelinkę dalytis pareigomis, nes tie broliai, kuriems anksčiau buvo pavedę užduotis, nepateisino lūkesčių. Jie mano, kad patys viską padarys žymiai greičiau ir geriau. Bet sugrįžkime prie Pauliaus pavyzdžio. Jis suprato, jog kitas žmogus gali kai kada apvilti, tačiau broliams užduotis patikėdavo noriai — matė, jog galiausiai tai išeina į gera. Savo pirmojoje misionieriškoje kelionėje Paulius mokė jauną bendražygį Morkų ir labai nusivylė, kai šis, metęs darbą, iškeliavo namo (Apd 13:13; 15:37, 38). Tačiau tai nesutrukdė Pauliui mokyti kitų. Kaip jau buvo minėta, keliauti drauge jis pasikvietė jaunąjį Timotiejų. O kada šis jau buvo pasirengęs prisiimti didesnę atsakomybę, Paulius paliko jį Efeze, įpareigojęs paskirti bendruomenės prižiūrėtojus bei kitus tarnus (1 Tim 1:3; 3:1-10, 12, 13; 5:22).

Todėl ir šiais laikais vyresnieji turėtų brolius mokyti. O jeigu ne visi pateisina lūkesčius, nereikia dėl to nuleisti rankų. Juk pasitikėti bendratikiais ir dalytis su jais savo patirtimi tikrai verta, netgi būtina. Dabar dar pakalbėkime, į ką vyresnieji turėtų atsižvelgti skirstydami darbus.

Dalytis darbu — kaip?

Skirstydamas darbus bendruomenėje, atsižvelk, ką kuris brolis sugeba. Kada Jeruzalėje prireikė, kad kas nors rūpintųsi kasdieniu maisto daviniu, apaštalai išsirinko „septynis vyrus, turinčius gerą vardą, pilnus Dvasios ir išminties“ (Apd 6:3). Jei darbo duosi nepatikimam asmeniui, jis tiesiog gali neatlikti, ko paprašytas. Taigi pirmiausia pavesk nedideles užduotis. Kai žmogus atliks tą darbelį, patikėk didesnių.

Bet reikia atsižvelgti ir į kitus veiksnius. Žmonės skirtingi, jų patirtis ir sugebėjimai nevienodi. Draugiškas, malonaus būdo brolis tiks budėtojo pareigoms, o štai kruopštus ir tvarkingas bus geras pagalbininkas bendruomenės sekretoriui. Sesers, turinčios meninių gabumų, galima paprašyti, kad Minėjimui paruoštų gėlių.

Duodamas užduotį, aiškiai pasakyk, ko tikiesi. Štai Jonas Krikštytojas, siųsdamas mokinius pas Jėzų, išdėstė jiems, ką norėtų sužinoti, net konkrečiai suformulavo klausimą (Lk 7:18-20). O kitą sykį Jėzus, stebuklingai pamaitinęs minias, tik nurodė savo mokiniams surinkti maisto likučius, bet smulkiai neaiškino, kaip ką daryti, — paliko tai patiems nuspręsti (Jn 6:12, 13).  Vadinasi, užduotis nelygu užduočiai ir dar daug kas priklauso nuo pagalbininko įgūdžių, sugebėjimų. Ir pats atsakingas brolis, ir tas, kuriam jis pavedė darbą, turėtų gerai suprasti, kokio galutinio rezultato siekiama ir kiek jiedviem reikės derinti reikalus tarpusavyje. Abu turi žinoti, kas paliekama paties asmens nuožiūrai. Jei laikas, skirtas darbui atlikti, yra ribotas, geriausia abiem aptarti, kiek viskas užtruks, ir drauge nusistatyti galutinę datą. Toks abipusis susitarimas įkvepia kur kas labiau nei reikalavimas laikytis nurodyto termino.

Užduočiai atlikti turi būti skirta lėšų, parūpinta reikiamų priemonių, užtikrinta pagalba. Gerai būtų, kad ir kiti žinotų, kam kokios pareigos pavestos. Štai Jėzus patikėjo Petrui „dangaus karalystės raktus“ kitų mokinių akivaizdoje (Mt 16:13-19). Taigi kai kuriais atvejais visą bendruomenę vertėtų informuoti, kam kokia užduotis pavesta.

Turėk omenyje, kad jeigu darbą jau kam nors paskyrei, nederėtų pernelyg kištis, nes taip parodytum, jog žmogumi nepasitiki. Tiesa, kartais rezultatai gal nebus tokie, kokių tikėjaisi. Bet jeigu broliui duosi pakankamai laisvės, tikėtina, kad ilgainiui jis įgis patirties ir jau pats gerai žinos, kaip ką daryti. Savaime suprantama, tai nereiškia, jog dabar tau turėtų visiškai nerūpėti, kaip darbas einasi. Pats Jehova, kūrybos sumanymams įgyvendinti pasitelkęs Sūnų, darbavosi drauge. Šiam savo talkininkui ir pasakė: „Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą“ (Pr 1:26). Taigi asmenį, kuriam patikėjai užduotį, visapusiškai palaikyk, pagirk už triūsą. Žmogui bus naudinga apžvelgti, kas jau nuveikta. Jeigu jis ne viską atliko taip, kaip derėtų, duok reikiamų patarimų, pasiūlyk praktinę pagalbą. Ir nepamiršk — jei kam nors pavedei darbą, didžiausia atsakomybė vis dėlto gula ant tavo pečių (Lk 12:48).

Iš rūpestingų bendruomenės vyresniųjų gaudami visokių įpareigojimų, daug kas džiaugiasi, kad tai padeda jiems augti dvasiškai. Išties visi vyresnieji, sekdami Jehova, turėtų suprasti, kodėl būtina dalytis darbu ir išmokti tai daryti.

[Rėmelis 29 puslapyje]

JEI DALIJIESI DARBU, ...

• leidi ir kitam pasidžiaugti savo triūso vaisiais;

• daugiau nuveiki;

• šitaip pasireiškia išmintis ir kuklumas;

• sudarai galimybes žmogui mokytis;

• parodai asmeniui, kad juo pasitiki.

[Rėmelis 30 puslapyje]

KAIP DALYTIS DARBU:

• parink tinkamą žmogų;

• viską gerai išaiškink;

• nurodyk, kokio galutinio rezultato siekiama;

• aprūpink reikiamomis priemonėmis ir ištekliais;

• domėkis, kaip viskas einasi, ir parodyk žmogui, kad juo pasitiki;

• būk pasirengęs galiausiai pats prisiimti atsakomybę.

[Iliustracijos 31 puslapyje]

Dalytis darbu — tai patikėti užduotį ir žiūrėti, kaip sekasi ją atlikti