Kuo galiu atsilyginti Viešpačiui?

Papasakojo Rūta Danei

Mama juokais sakydavo, kad 1933-ieji buvo katastrofiški metai — į valdžią atėjo Hitleris, popiežius tuos metus paskelbė šventais ir dar gimiau aš.

MANO tėvai gyveno Juco mieste, Lotaringijoje, istoriniame Prancūzijos regione netoli Vokietijos sienos. 1921-aisiais mama, dievobaiminga katalikė, ištekėjo už mano tėčio, protestanto. 1922-aisiais gimė mano vyresnioji sesuo Helen, ir tėvai ją, dar visai kūdikį, pakrikštijo katalikų bažnyčioje.

Vieną 1925-ųjų dieną tėtis gavo knygą Arpa Dievo (Dievo arfa) vokiečių kalba. Perskaitė ją ir suprato radęs tiesą. Jis parašė leidėjams ir šie padėjo jam susisiekti su bibelforšeriais, kaip tuo metu Vokietijoje vadinosi Jehovos liudytojai. Tai, ką sužinojo, tėtis tuojau ėmė pasakoti kitiems. Mama tuo buvo nepatenkinta. Savo skambia vokiška tarme piktokai prabildavo į tėvą: „Daryk, ką tik nori, tik nesusidėk su tais bibelforšeriais!“ Vis dėlto tėtis jau buvo apsisprendęs ir 1927-aisiais pasikrikštijo.

Mano močiutė ragino mamą, savo dukrą, išsiskirti su tėčiu. Kartą per mišias kunigas perspėjo parapijiečius „saugotis netikro pranašo Danei“. Grįžusi iš mišių namo močiutė į tėtį iš antro aukšto paleido gėlių vazoną. Šis pataikė jam į petį, nedaug trūko, kad kliudytų galvą. Tas incidentas privertė mamą susimąstyti, ar religija, skatinanti kėsintis į kito gyvybę, gali būti gera? Ji ėmėsi skaityti Jehovos liudytojų leidinius ir netruko įsitikinti, kad čia tiesa, tad 1929-aisiais pasikrikštijo.

Mano tėvai labai stengėsi, kad seseriai ir man Jehova taptų artimas. Skaitydavo mums Biblijos pasakojimus, paskui paklausdavo, kaip manome, kodėl ten minimi žmonės elgėsi būtent taip. Kad turėtų laiko krikščionių sueigoms, tarnybai ir mums, vaikams, tėtis net atsisakydavo dirbti naktinėje ar vakarinėje pamainoje, nors tai reikšdavo gerokai mažesnes pajamas.

Kaupiasi audros debesys

Tėvai visados mielai atverdavo namų duris keliaujantiesiems prižiūrėtojams ir beteliečiams iš Šveicarijos ir Prancūzijos. Šie bendratikiai mums papasakodavo, kokius sunkumus patiria Vokietijos broliai, gyvenantys vos už kelių kilometrų nuo mūsų namų. Nacistinė valdžia trėmė Jehovos  liudytojus į koncentracijos stovyklas, iš tėvų atimdavo vaikus.

Mudvi su Helen buvome gerai paruoštos būsimiems išmėginimams. Tėveliai padėjo mums įsiminti Biblijos eilutes, kuriomis vadovaudamosi gebėtume teisingai apsispręsti. Jie sakydavo: „Jei nežinote, ką daryti, prisiminkite Patarlių 3:5, 6. Jei bijote išbandymų mokykloje, pagalvokite apie tai, kas rašoma 1 Korintiečiams 10:13. O jeigu jus atskirtų nuo mūsų, kartokite mintyse žodžius iš Patarlių 18:10.“ Aš atmintinai išmokau 23-iąją bei 91-ąją psalmes, sykiu įsitikinau, kad Jehova visada mane saugos.

1940-aisiais nacistinė Vokietija aneksavo Elzasą-Lotaringiją ir naujasis režimas reikalavo visus suaugusius vyrus stoti į nacistų partiją. Tėtis atsisakė, tad gestapas grasino suimsiąs jį. Kai mama nesutiko siūti kareiviškų uniformų, jai irgi grasino.

Eiti į mokyklą man buvo tikras košmaras. Kiekvieną dieną pamokos prasidėdavo malda už Hitlerį, šūksniu „Heil Hitler“ ir valstybiniu himnu, kurį giedoti reikėdavo pakėlus dešinę ranką. Užuot liepę negarbinti Hitlerio, tėvai mane mokė lavinti savo sąžinę. Taigi aš pati nusprendžiau nesisveikinti taip, kaip naciai reikalavo. Iš mokytojų gaudavau antausių, baugindavo išmesti iš mokyklos. Kartą, kai buvau septynerių, mane išstatė prieš dvylika mokytojų. Jie mėgino priversti sveikintis nacistiškai. Su Jehovos pagalba laikiausi tvirtai.

Viena mokytoja stengėsi mane palenkti gražiuoju. Ji sakė, jog esu gera mokinė, kad jai labai patinku ir būtų labai gaila, jeigu reikėtų pašalinti mane iš mokyklos. Mokytoja taip patarė: „Tau nebūtina aukštai pakelti rankos. Tik truputį kilstelk. Ir neprivalai sakyti „Heil Hitler!“ Tiesiog krutink lūpas — apsimesk.“

Kai šį pokalbį atpasakojau mamai, ji man priminė Biblijos istoriją apie tris jaunus hebrajus, kuriems teko stovėti prieš Babilono karaliaus pastatytą statulą. „Ko iš jų buvo reikalaujama?“ — paklausė mama. „Nusilenkti“, — atsakiau. „Jei tuo momentu, kada turėjo nusilenkti, jie būtų pasilenkę užsirišti batraiščių, ar būtų pasielgę teisingai? Tad spręsk pati. Daryk, ką manai esant teisinga.“ Kaip Šadrachas, Mešachas ir Abed Negas, aš nusprendžiau likti ištikima Jehovai (Dan 3:1, 13-18).

Ne kartą buvau išmesta iš mokyklos, ir mokytojai ne sykį grasino atskirti nuo tėvų. Labai to bijojau, bet tėveliai nuolatos mane drąsino. Kaskart prieš einant į mokyklą, mama drauge su manimi pasimelsdavo, prašydavo Jehovą mane saugoti. Žinojau, kad Dievas suteiks jėgų tvirtai laikytis tiesos (2 Kor 4:7). Tėtis sakydavo, kad jei būsiu pernelyg spaudžiama, neturėčiau baimintis pareiti namo. „Mes tave mylime. Niekada nepamiršk, jog turi mus, — sakydavo jis. — Svarbiausia, niekad nepalik Jehovos.“ Šie žodžiai įkvėpdavo ryžto nepasiduoti, likti nepriekaištingai (Job 27:5).

Gestapas dažnai ateidavo į mūsų namus ieškoti liudytojų literatūros, apklausti mano tėvų. Kartais išsiveždavo mamą valandų valandoms, o tėtį su sese paimdavo tiesiai iš darbovietės. Niekada nežinodavau, ar parėjusi iš mokyklos rasiu mamą namie. Kai kada kaimynė pranešdavo: „Jie išsivežė tavo mamą.“ Tada pasislėpdavau kur nors namuose ir mąstydavau: „Ar jie ją kankina? Ar dar kada nors ją pamatysiu?“

Tremtis

1943-iųjų sausio 28-ąją gestapas pažadino mus pusę trijų nakties. Pasakė, kad jeigu tėvai ir mudvi su sese stotume į nacistų partiją, mūsų neištremtų. Davė tris valandas susiruošti. Mama tam jau buvo iš anksto  pasirengusi — sukrovusi kiekvienam po kuprinę su drabužiais ir Biblija, taigi visą tą laiką meldėmės ir vienas kitą drąsinome. Tėtis priminė, kad „niekas negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės“ (Rom 8:35-39).

Ir štai gestapas grįžo. Niekada nepamiršiu, kaip senyva sesuo Angleid su ašaromis akyse atsisveikindama mojavo ranka. Gestapas nuvežė mus į Meco traukinių stotį. Po trijų dienų kelionės traukiniu, atvykome į Kochlovices, Osvencimui priklausančią stovyklą Lenkijoje. Praleidę čia du mėnesius, buvome perkelti į Glivices, iš vienuolyno padarytą darbo stovyklą. Naciai pasakė mums, kad jei kiekvienas pasirašysime dokumentą, kuriuo atsisakome savo tikėjimo, mus paleis ir grąžins nuosavybę. Tėtis su mama to padaryti nesutiko, todėl kareiviai jiems pareiškė: „Jūs niekada nebegrįšite namo.“

Birželį mus pervežė į Sventochlovices. Ten mane ėmė kamuoti galvos skausmai ir ligi šiol tebevargina. Maža to, supūliavo pirštai ir gydytojas be jokių vaistų nuo skausmo pašalino kelis nagus. Bet ne viskas buvo taip jau blogai — tarnavau sargybinių pasiuntinuke ir neretai man tekdavo užsukti į kepyklą. Tenai dirbanti moteriškė duodavo man ko nors pavalgyti.

Iki tol mūsų šeima kalėjo skyrium nuo kitų kalinių. 1943-iųjų spalį mus išsiuntė į Zombkovicus. Miegodavome daržinėje ant gultų drauge su šešiasdešimt kitų vyrų, moterų ir vaikų. Esesininkai tyčia patiekdavo bjaurų maistą, kokio būtų neįmanoma valgyti.

Nors teko daug sunkumų, niekada nepraradome vilties. Sargybos bokšte buvome skaitę, kad po karo prasidės didžiulė skelbimo kampanija. Taigi žinojome, kodėl kenčiame ir kad greitai viskas pasibaigs.

Kada išgirdome, jog priartėjo sąjungininkų pajėgos, supratome, kad naciai pralaimi karą. 1945-ųjų pradžioje esesininkai nusprendė perkelti mūsų stovyklą. Vasario 19-ąją jie išvarė mus į beveik 240 kilometrų žygį. Po mėnesio pasiekėme Vokietiją, Šteinfelsą. Ten sargybiniai sugrūdo kalinius į šachtą. Ne vienas manėme, kad dabar mūsų jau laukia mirtis. Bet tą dieną pasirodė sąjungininkai, ir esesininkai pabėgo. Mūsų kančios pagaliau liovėsi.

 Pasiekiu savo tikslus

1945-ųjų gegužės 5-ąją, maždaug po dvejų su puse metų, grįžome namo į Jucą. Buvome purvini ir utėlėti. Nebuvome persirengę nuo vasario, tad nusprendėme savo drabužius sudeginti. Prisimenu, kaip mama pasakė: „Tegul tai bus gražiausia diena mūsų gyvenime. Neturime nieko. Net drabužiai ant kūno yra ne mūsų. Tačiau visi likome ištikimi. Mes nėjome į kompromisą.“

Tris mėnesius gydžiausi Šveicarijoje, paskui grįžau į mokyklą, šįkart jau nebijodama, kad būsiu išmesta. Dabar galėjome matytis su savo dvasiniais broliais ir atvirai skelbti gerąją naujieną. Įžadą, kurį jau seniai buvau davusi Jehovai, užtvirtinau 1947-ųjų rugpjūčio 28-ąją, būdama trylikos metų — tada tėtis pakrikštijo mane Mozelio upėje. Norėjau tučtuojau pradėti pionierišką tarnybą, bet tėtis liepė pirma įsigyti kokią profesiją. Taigi tapau siuvėja, ir 1951-aisiais mane, septyniolikmetę, paskyrė tarnauti pioniere Tjonvilyje, visai netoli namų.

Tais pačiais metais dalyvaudama kongrese Paryžiuje užpildžiau paraišką tarnauti misioniere. Buvau per jauna, tad brolis Natanas Noras sakė pasilaikysiąs mano prašymą vėlesniam laikui. Ir štai 1952-ųjų birželį gavau kvietimą į 21-ąjį Sargybos bokšto Gileado mokyklos kursą, Saunt Lansinge, Niujorke.

Kai baigiau Gileado mokyklą

Kokia tai buvo nuostabi patirtis! Kalbėti viešai varžydavausi net savo gimtąja kalba. O dabar reikėjo šnekėti angliškai. Bet dėstytojai su meile man padėjo. Vienas brolis mane praminė „Karalystės šypsena“, nes iš drovumo šypsodavausi.

1953-iųjų liepos 19-ąją Niujorko Jankių stadione vyko mūsų išleistuvės. Mane paskyrė į Paryžių drauge su Ida Kanduso (kuri vėliau tapo Sanjobos). Nors liudydama turtingiems paryžiečiams labai jaudindavausi, pavyko rasti nemažai nuolankių žmonių ir net pradėti su jais Biblijos studijas. 1956-aisiais Ida ištekėjo ir išvyko į Afriką, o aš likau Paryžiuje.

1960-aisiais ir aš ištekėjau už vieno Betelyje tarnaujančio brolio, ir kartu mes penkerius metus darbavomės specialiaisiais pionieriais Šomone bei Višyje. Tada užsikrėčiau tuberkulioze ir man teko nutraukti pionierišką tarnybą. Labai dėl to krimtausi, nes nuo pat vaikystės svajojau tarnauti visalaike evangelizuotoja ir šios tarnybos neapleisti. Kiek vėliau dėl kitos moters mane paliko vyras. Visą tą sunkų laikotarpį bendruomenės broliai ir sesės mane stiprino. Ir Jehova visada nešė mano naštą (Ps 68:19).

Šiuo metu gyvenu Luvjė, Normandijoje, visai šalia Prancūzijos filialo. Nors esu silpnos sveikatos, džiaugiuosi jausdama savo gyvenime Jehovos ranką. Tai, ko išmokau jaunumėje, dar ir šiandieną padeda man išlaikyti gerą dvasią. Tėvai įdiegė, kad Jehova yra visai šalia, kad galiu išlieti jam širdį ir jis atsako į maldas, išmokė jį mylėti. Išties, „kuo gi Viešpačiui atsilyginsiu už visas Jo geradarystes?“ (Ps 116:12, Brb).

[Anotacija 6 puslapyje]

„Džiaugiuosi jausdama savo gyvenime Jehovos ranką“

[Iliustracija 5 puslapyje]

Aš, šešiametė, nešina dujokauke

[Iliustracija 5 puslapyje]

Drauge su misionieriais ir pionieriais Liuksemburge per specialiąją skelbimo kampaniją. Tada buvau šešiolikos

[Iliustracija 5 puslapyje]

Su tėčiu ir mama kongrese 1953-iaisiais