Ar krikščionių viltis — amžinasis gyvenimas žemėje?
Ar krikščionių viltis — amžinasis gyvenimas žemėje?
„[Dievas] nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties“ (APR 21:4).
1, 2. Iš kur žinoma, kad daugelis mūsų eros pradžios žydų puoselėjo amžinojo gyvenimo žemėje viltį?
TURTINGAS jaunas vyras pribėga prie Jėzaus, puola prieš jį ant kelių ir klausia: „Gerasis Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“ (Mk 10:17). Tas žmogus norėjo žinoti, kaip įgyti amžinąjį gyvenimą, tačiau kur — danguje ar žemėje? Pirmame straipsnyje aptarėme, kad jau prieš daugelį šimtmečių Dievas teikė žydams prikėlimo ir amžinojo gyvenimo žemėje viltį. Tokius pat lūkesčius daug žydų puoselėjo ir pirmajame amžiuje.
2 Morta, Jėzaus bičiulio sesuo, šiam mirus tikriausiai irgi turėjo omenyje, kad brolis bus prikeltas gyventi žemėje, nes pati sakė: „Žinau, jog jis prisikels paskutinę dieną, mirusiems keliantis“ (Jn 11:24). Tų laikų sadukiejai, žinia, neigė prikėlimą (Mk 12:18). Bet štai Dž. Muras savo knygoje rašo: „Antrojo ir pirmojo amžiaus prieš mūsų erą [...] šaltiniai tvirtina, jog buvo tikima, kad tam tikru pasaulio istorijos laikotarpiu išmirę praėjusių kartų žmonės vėl gyvens žemėje“ (Judaism in the First Centuries of the Christian Era). Minėtas turtingas vyras ir norėjo iš Jėzaus išgirsti, kaip galįs įgyti amžinąjį gyvenimą žemėje.
3. Kokius klausimus aptarsime šiame straipsnyje?
3 Šiandien nemažai religininkų ir biblistų neigia, kad amžinojo gyvenimo žemėje viltis yra krikščionių mokymas. Dauguma tikisi po mirties patekti į dvasių pasaulį. Todėl ne vienas, skaitydamas Biblijos graikiškuosiuose krikščionių raštuose žodžius „amžinasis gyvenimas“, mano, kad jie reiškia amžinąjį gyvenimą danguje. Ar tai tiesa? Ką Jėzus, kalbėdamas apie būvį be pabaigos, turėjo omenyje? Ką tikėjo jo mokiniai? Ar graikiškuosiuose krikščionių raštuose mokoma apie amžinąjį gyvenimą žemėje?
Amžinasis gyvenimas „pasaulio atgimime“
4. Kas bus „pasaulio atgimime“?
4 Biblija moko, kad pateptieji krikščionys bus prikelti valdyti žemę iš dangaus (Lk 12:32; Apr 5:9, 10; 14:1-3). Tačiau, kalbėdamas apie amžinąjį gyvenimą, Jėzus ne visada turėjo omenyje tik šią žmonių grupę. Paklausykime, ką jis pasakė savo sekėjams tada, kai anas jaunas turtuolis, kuriam buvo pasiūlyta visa išparduoti ir tapti Kristaus mokiniu, nuliūdęs pasišalino. (Perskaityk Mato 19:28, 29.) Jėzus apaštalus patikino, kad jie bus karaliai ir teis „dvylika Izraelio giminių“, tai yra visą žmoniją, išskyrus dangiškąją klasę (1 Kor 6:2). Čia pat pridūrė, koks atlygis laukia „ir kiekvieno“, kas jį seka. Jie taip pat „paveldės amžinąjį gyvenimą“. Visa tai bus „pasaulio atgimime“.
5. Kaip paaiškintum sąvoką „pasaulio atgimimas“?
5 Ką Jėzus turėjo mintyje pavartodamas žodį, išverstą „pasaulio atgimimas“? Kituose vertimuose čia sakoma „naujas pasaulis“ (Jr), „naujas gyvenimas“ (Vl) arba „visų dalykų atnaujinimas“ (The Holy Bible—New International Version). Kadangi Jėzus, ištaręs šį žodį, jo neaiškino, matyt, turėjo galvoje tai, ko žydai tikėjosi jau daugelį amžių, — kad žemėje bus atkurtos tokios sąlygos, kokios kadaise vyravo Edeno sode, kai Adomas ir Ieva dar buvo nenusidėję. Pasaulio atgimime išsipildys Dievo pažadas ‘sukurti naują dangų ir naują žemę’ (Iz 65:17).
6. Ko apie amžinojo gyvenimo viltį mus moko palyginimas apie avis ir ožius?
6 Jėzus vėl užsiminė apie amžinąjį gyvenimą kalbėdamas, kas vyks šiai santvarkai baigiantis (Mt 24:1-3). Jis pasakė: „Kai ateis Žmogaus Sūnus savo šlovėje ir kartu su juo visi angelai, tada jis atsisės savo garbės soste. Jo akivaizdoje bus surinkti visų tautų žmonės, ir jis perskirs juos, kaip piemuo atskiria avis nuo ožių.“ Nuteistieji eis į „amžinąjį nubaudimą, o teisieji į amžinąjį gyvenimą“. Teisieji yra tie, kurie ištikimai remia dvasia pateptuosius Kristaus brolius (Mt 25:31-34, 40, 41, 45, 46). Kadangi pateptieji išrinkti valdyti dangiškojoje Karalystėje, vadinasi, „teisieji“ yra žemiškieji Karalystės pavaldiniai. Biblijoje išpranašauta, kad Jehovos paskirtasis Karalius turės pavaldinių „nuo jūros ligi jūros ir nuo Upės ligi žemės pakraščių“ (Ps 72:8). Tie pavaldiniai džiaugsis amžinuoju gyvenimu žemėje.
Ką sužinome iš Evangelijos pagal Joną?
7, 8. Kokias dvi skirtingas viltis Jėzus turėjo omenyje kalbėdamas su Nikodemu?
7 Jau minėjome, kokiame kontekste, kaip rašoma Evangelijose pagal Matą, Morkų ir Luką, Jėzus vartojo žodžius „amžinasis gyvenimas“. Evangelijoje pagal Joną 17 kartų randame Jėzaus pasakytus žodžius apie gyvenimą be pabaigos. Pasigilinkime, ką čia Jėzus kalbėjo apie amžinojo gyvenimo žemėje viltį.
8 Jonas rašo, kad Jėzus pirmąkart prabilo apie amžinąjį gyvenimą pašnekesyje su fariziejumi Nikodemu. Jam pasakė: „Jei kas neatgims iš naujo, negalės regėti Dievo karalystės.“ Tie, kurie pateks į dangaus Karalystę, turi atgimti „iš naujo“ (Jn 3:3-5, išnaša). Paskui Jėzus atskleidė kai ką daugiau, — kad galimybė amžinai gyventi suteikiama kiekvienam žmogui. (Perskaityk Jono 3:16.) Jėzus turėjo omenyje amžinojo gyvenimo viltį jo pateptiesiems sekėjams danguje, o kitiems — žemėje.
9. Apie kokią viltį Jėzus kalbėjo samarietei?
9 Po pašnekesio Jeruzalėje su Nikodemu Jėzus patraukė į šiaurinę sritį, link Galilėjos. Keliaudamas sustojo prie Jokūbo šulinio, esančio šalia samariečių miesto Sicharo, ir įsikalbėjo su viena moterimi. Jėzus jai tarė: „Kas gers vandenį, kurį aš duosiu, tas nebetrokš per amžius, ir vanduo, kurį jam duosiu, taps jame versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą“ (Jn 4:5, 6, 14). Vanduo čia simbolizuoja Dievo numatytas priemones, padėsiančias žmonijai, taigi ir tiems, kurie bus žemėje, gauti amžinojo gyvenimo dovaną. Apreiškimo knygoje Dievas pats apie save kalba: „Trokštančiam aš duosiu dovanai gerti iš gyvojo vandens šaltinio“ (Apr 21:5, 6; 22:17). Vadinasi, samarietei Jėzus kalbėjo apie amžinąjį gyvenimą, skirtą ne vien pateptiesiems Karalystės bendravaldžiams, bet ir visiems Dievu ir jo pažadais tikintiems žmonėms, puoselėjantiems žemiškąją viltį.
10. Ką Jėzus, išgydęs prie Betzatos maudyklės vyrą, kalbėjo savo religiniams priešininkams apie amžinąjį gyvenimą?
10 Paskui, kitais metais, Jėzus vėl atvyko į Jeruzalę. Čionai, prie Betzatos maudyklės, jis pagydė vieną vyrą. Žydams, priekaištaujantiems dėl šio stebuklo, Jėzus pasakė nieko negalįs „daryti iš savęs, o vien tai, ką mato darant Tėvą“. Paminėjęs, kad Tėvas „visą teismą pavedė Sūnui“, Jėzus tarė: „Kas mano žodžių klauso ir mane atsiuntusį tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą.“ Ir pridūrė: „Ateis valanda, kai visi gulintieji kapuose išgirs [Žmogaus Sūnaus] balsą. Kurie darė gera, prisikels gyventi, kurie darė bloga, prisikels stoti į teismą“ (Jn 5:1-9, 19, 22, 24-29). Jėzus jį kaltinantiems tautiečiams kalbėjo esąs tas Dievo paskirtas asmuo, kuris žydų puoselėjamą amžinojo gyvenimo žemėje viltį pavers tikrove ir tai padarys prikeldamas mirusiuosius.
11. Iš kur žinome, kad Jėzus žodžiais, užrašytais Jono 6:48-51, išreiškė ir amžinojo gyvenimo žemėje viltį?
11 Sykį Galilėjoje tūkstančiai žmonių sekė paskui Jėzų norėdami duonos, kurią jis stebuklingai padaugino. O Jėzus kalbėjo jiems apie „gyvybės duoną“. (Perskaityk Jono 6:40, 48-51.) „Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas“, — paaiškino Jėzus. Jis paaukojo save kaip išpirką ne tik už tuos, su kuriais drauge valdys dangiškojoje Karalystėje, bet ir „už pasaulio [visų žmonių] gyvybę“. „Kas valgys šią duoną“, tai yra rodys tikėjimą išperkamąja Jėzaus aukos galia, gali turėti amžinojo gyvenimo viltį. Tikrai, žodžiais „gyvens per amžius“ išreikšta jau nuo seno žydų puoselėjama viltis amžinai gyventi žemėje valdant Mesijui.
12. Kokią viltį Jėzus turėjo mintyje kalbėdamas priešininkams, kad ‘duos amžinąjį gyvenimą savo avims’?
12 Vėliau, per Šventyklos pašventinimo iškilmę Jeruzalėje, Jėzus savo priešininkams tarė: „Jūs netikite, nes jūs — ne manosios avys. Manosios avys klauso mano balso; aš jas pažįstu, ir jos seka paskui mane. Aš joms duodu amžinąjį gyvenimą“ (Jn 10:26-28). Ar čia Jėzus kalbėjo tik apie gyvenimą danguje, ar ir apie amžinybę žemės rojuje? Ne taip seniai Jėzus savo sekėjus buvo sustiprinęs tokiais žodžiais: „Nebijok, mažoji kaimene: jūsų Tėvas panorėjo atiduoti jums karalystę!“ (Lk 12:32). Bet aną iškilmės dieną Jėzus štai ką pasakė: „Ir kitų avių dar turiu, kurios ne iš šios avidės; ir jas man reikia atvesti“ (Jn 10:16). Vadinasi, tada kalbėdamas priešininkams, Jėzus turėjo omenyje tiek dangiškąją „mažosios kaimenės“ viltį, tiek amžino gyvenimo žemėje viltį, kurią gali puoselėti milijonai „kitų avių“.
Viltis, apie kurią nė nereikėjo aiškinti
13. Ką Jėzus turėjo omenyje sakydamas „su manimi būsi rojuje“?
13 Merdėdamas ant kančių stulpo, Jėzus nepaneigiamai patvirtino, kokia yra žmonijos viltis. Šalia prikaltas nusikaltėlis paprašė: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę!“ Jėzus jam pažadėjo: „Iš tiesų sakau tau šiandien: su manimi būsi rojuje“ (Lk 23:42; 23:43, NW). Tas piktadarys, matyt, buvo žydas, taigi ir be aiškinimų žinojo apie rojų — ateities žemėje laukiantį amžinąjį gyvenimą.
14. a) Kas rodo, jog apaštalams sunku buvo suvokti mintį apie dangiškąją viltį? b) Kada Jėzaus sekėjai aiškiai suprato, kad jų laukia dangiškasis paveldas?
14 O štai apie Jėzaus nurodytą dangiškąją viltį kaip tik reikėjo paaiškinimo. Kai jis pranešė savo sekėjams einąs į dangų paruošti jiems ten vietos, šie nesuprato jo minties. (Perskaityk Jono 14:2-5.) „Dar daugel jums turėčiau kalbėti, bet dabar jūs negalite pakelti, — pasakė jis paskui. — Kai ateis toji Tiesos Dvasia, ji ves jus į tiesos pilnatvę“ (Jn 16:12, 13). Tik po 33 m. e. m. Sekminių mokiniai, patepti šventąja dvasia kaip būsimieji karaliai, suprato, kad jų laukia sostai danguje (1 Kor 15:49; Kol 1:5; 1 Pt 1:3, 4). Taigi buvo apreikšta viltis gauti dangiškąjį paveldą ir į ją sutelktas dėmesys įkvėptuosiuose laiškuose, įeinančiuose į Biblijos graikiškuosius krikščionių raštus. Tačiau ar tie laiškai patvirtina, jog žmonija ir toliau gali puoselėti amžinojo gyvenimo žemėje viltį?
Kas sakoma įkvėptuosiuose laiškuose?
15, 16. Kaip Dievo įkvėptais žodžiais iš Laiško hebrajams ir 2-ojo Petro laiško pabrėžiama amžinojo gyvenimo žemėje viltis?
15 Laiške hebrajams apaštalas Paulius vadina bendratikius „šventaisiais broliais, dangiškojo pašaukimo dalininkais“. Sykiu jis nurodo, kad Dievas Jėzui pajungė „ateities pasaulį“ (Hbr 2:3, 5; 3:1). Graikiškuosiuose krikščionių raštuose originalo kalba žodis, išverstas „ateities pasaulis“, visada reiškia žemę su jos gyventojais. Tad „ateities pasaulis“ yra būsima žemės santvarka valdant Jėzui Kristui. Tuomet jis ir pavers tikrove šį Dievo pažadą: „Teisieji paveldės žemę ir gyvens joje amžinai“ (Ps 37:29, Brb).
16 Apaštalas Petras irgi buvo Dievo įkvėptas kai ką pasakyti apie žmonijos ateitį. Jis rašė: „Dabartiniai dangūs ir žemė tuo pačiu žodžiu yra palaikomi ugniai, saugomi teismo ir bedievių žmonių žuvimo dienai“ (2 Pt 3:7). O kas pakeis dabar veikiančias valdžias, pavadintas „dangumis“, ir sugedusią žmonių visuomenę? (Perskaityk 2 Petro 3:13.) Jų vietoje bus „naujas dangus“, arba Mesijiškoji Karalystė, ir „nauja žemė“, tai yra teisinga žmonių visuomenė, sudaryta iš tikrojo Dievo garbintojų.
17. Kokiais žodžiais iš Apreiškimo 21:1-4 nusakyta žmonijos viltis?
17 Paskutinės Biblijos knygos žodžiai uždega mūsų širdis lūkesčiu, kad žmonija bus atvesta į tobulybę, prarastą dar Edeno sode. (Perskaityk Apreiškimo 21:1-4.) Tai yra visų, kurie tiki Dievu ir jo pažadais, viltis nuo pat anų tolimų laikų. Teisieji gyvens rojuje, čia žemėje, amžinai ir laikas jų nesendins. Ta viltis tvirtai paremta Biblija — tiek jos hebrajiškaisiais, tiek graikiškaisiais krikščionių raštais — ir iki šiol tebestiprina ištikimus Jehovos tarnus (Apr 22:1, 2).
Ar gali paaiškinti?
• Ką Jėzus turėjo omenyje sakydamas „pasaulio atgimimas“?
• Apie ką Jėzus kalbėjo Nikodemui?
• Ką Jėzus šalia jo prikaltam nusidėjėliui pažadėjo?
• Kaip žodžiais iš Laiško hebrajams ir Antrojo Petro laiško pabrėžiama amžinojo gyvenimo žemėje viltis?
[Studijų klausimai]
[Iliustracija 8 puslapyje]
Romūs tarsi avys žmonės gaus amžinojo gyvenimo žemėje dovaną
[Iliustracijos 10 puslapyje]
Jėzus kalbėjo kitiems apie amžinąjį gyvenimą
