Venk to, kas blaško, šią „geros naujienos dieną“

KETURI raupsuotieji svarsto, ką daryti. Prie miesto vartų niekas nedavė jiems išmaldos. Žmonės badauja, nes sirų apgulta Samarija negauna maisto. Į miestą eiti neverta — valgio kąsnis kainuoja milžiniškus pinigus. Sklinda kalbos net apie kanibalizmą (2 Kar 6:24-29).

„Kodėl nenuėjus į sirų stovyklą? — mąsto raupsuotieji. — Nebeturime ko prarasti.“ Taigi tą patį vakarą, sulaukę sutemos, jie iškeliauja. Prisiartinę prie stovyklos mato, kad joje tylu. Sargybos nėra. Arkliai ir asilai pririšti, bet aplinkui nė vieno kareivio. Vyrai žvilgteli į vienos palapinės vidų. Joje nė gyvos dvasios, bet maisto ir gėrimų per akis. Raupsuotieji ima puotauti. Palapinėje jie taip pat randa aukso, sidabro, drabužių bei kitų vertingų dalykų. Pasiėmę, ką nori, paslepia ir sugrįžta dar. Visa stovyklavietė tuščia, nes Jehova padarė stebuklą — sirams pasigirdo kovos vežimų ir raitelių bildesys. Pamanę, jog yra puolami, jie, viską palikę, leidosi bėgti.

Raupsuotieji vis neša ir slapsto vertingus daiktus. Bet mintis, kad kaimyninės Samarijos gyventojai badauja, ima slėgti jų sąžinę. Vyrai sako vienas kitam: „Negerai elgiamės. Ši diena — geros naujienos diena.“ Tad visi nuskuba atgal į Samariją ir praneša gerą naujieną apie savo atradimą (2 Kar 7:1-11).

Mes irgi gyvename laikotarpiu, kurį galima pavadinti „geros naujienos diena“. Nurodydamas vieną svarbų ženklo, ‘liudysiančio šią santvarką baigiantis’, aspektą, Jėzus pasakė: „Ši geroji naujiena apie karalystę bus paskelbta visame pasaulyje paliudyti visoms tautoms. Ir tada ateis galas“ (Mt 24:3; 24:14, Č. Kavaliausko vertimas, 1972). Kaip tai turėtų paveikti mus?

Apsunkinti gali kasdieniai rūpesčiai

Netverdami džiaugsmu dėl to, ką rado, anie raupsuotieji trumpam pamiršo Samariją. Dėmesį sutelkė į tai, ką patys gali gauti. Ar gali kas nors panašaus nutikti ir mums? „Badmečiai“ yra sudėtinio ženklo, ‘liudysiančio šią santvarką baigiantis’, dalis (Lk 21:7, 11, NW). Savo mokinius Jėzus perspėjo: „Saugokitės, kad jūsų širdis nebūtų apsunkusi nuo svaigalų, girtybės ir kasdienių rūpesčių“ (Lk 21:34). Mes, krikščionys, turime žiūrėti, kad, rūpindamiesi kasdieniais reikalais, neprarastume budrumo ir neužmirštume, jog gyvename „geros naujienos dieną“.

Krikščionė, vardu Blesing, neleido, kad savi reikalai nusvertų Karalystės interesus. Ji tarnavo pioniere ir sykiu papildomai lavinosi, kad taptų mokytoja, vėliau ištekėjo už beteliečio ir buvo priimta į Benino Betelio šeimą. Ji pasakoja: „Dirbu namų tvarkytoja ir tas darbas man išties patinka.“ Jau dvylika metų Blesing triūsia visalaikėje tarnyboje ir džiaugiasi galėdama sutelkti  dėmesį į „geros naujienos dieną“, kurią dabar ir gyvename.

Venk laiką vagiančių užsiėmimų

Išsiųsdamas septyniasdešimt savo mokinių, Jėzus pasakė: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį“ (Lk 10:2). Kaip bet koks delsimas pjūties metu reikštų derliaus žūtį, taip apleidus skelbimo darbą galima prarasti brangias gyvybes. Todėl Jėzus dar pasakė: „Nieko kelyje nesveikinkite“ (Lk 10:4). Žodis, išverstas „sveikinti“, originalo kalba gali būti suprantamas ne vien kaip „sveiki“ ar „laba diena“. Jis gali reikšti ir apkabinimus bei ilgą pokalbį, kaip būna susitikus draugą. Štai kodėl Jėzus liepė mokiniams vengti bereikalingo išblaškymo ir kuo geriau išnaudoti laiką. Žinia, kurią jie turėjo skelbti, buvo skubi.

Tik pagalvok, kiek laiko visokie užsiėmimai gali atimti. Štai daugelyje šalių televizija yra pats didžiausias laiko ėdikas. O ką galima pasakyti apie mobiliuosius telefonus ir asmeninius kompiuterius? Britanijoje apklausus 1000 suaugusių asmenų paaiškėjo, jog „vidutinis britas apie 88 minutes per dieną kalba fiksuotojo ryšio telefonu, 62 minutes — mobiliuoju, 53 minutes praleidžia prie elektroninio pašto ir 22 minutes rašo SMS žinutes“. Visas šias minutes sudėjus, susidaro dvigubai tiek laiko, kiek pagalbinis pionierius aukoja skelbimo tarnybai kiekvieną dieną! Kiek laiko tu skiri bendravimui telefonu ir kitais būdais?

Ernstas ir Hildegarda Seligeriai labai rūpestingai išnaudojo savo laiką. Juodu, kartu paėmus, praleido daugiau nei 40 metų nacių koncentracijos stovyklose ir komunistų kalėjimuose. O kai atgavo laisvę, iki pat savo gyvenimo pabaigos atsidėjo pionieriškai tarnybai.

Su Seligeriais ne vienas norėjo susirašinėti. Ir ši pora būtų galėjusi nuo ryto iki vakaro tik skaityti laiškus ir į juos atsakinėti. Bet dvasiniai dalykai jiems visada buvo patys svarbiausi.

Aišku, mums malonu palaikyti ryšius su brangiais žmonėmis, ir čia nėra nieko bloga. Paįvairinti savo kasdienybę tikrai naudinga. Vis dėlto turime elgtis išmintingai — vengti laiką vagiančių užsiėmimų, kad galėtume nesiblaškydami skelbti gerąją naujieną.

Nuodugniai paliudykime gerąją naujieną

Kokia palaima gyventi „geros naujienos dieną“! Neleiskime, kad mūsų dėmesį atitrauktų kiti dalykai, kaip kad iš pradžių atsitiko tiems keturiems raupsuotiesiems. Prisimink, vėliau jie atsitokėjo ir pasakė: „Negerai elgiamės.“ Panašiai ir mes neturime leisti, kad asmeniniai siekiai ar laiką vagiantys užsiėmimai trukdytų mums visa širdimi atsidėti skelbimo tarnybai.

Čia turime puikų pavyzdį, kuriuo galime sekti. Prisimindamas pirmus dvidešimt savo tarnybos metų, apaštalas Paulius rašė: „Aš iki galo paskelbiau Kristaus Evangeliją“ (Rom 15:19, Brb). Paulius niekam neleido prislopinti savo dvasios. Tad kaip ir jis uoliai skelbkime Karalystės žinią šią „geros naujienos dieną“.

[Iliustracija 28 puslapyje]

Blesing neleido, kad asmeniniai reikalai trukdytų jai atsidėti visalaikei tarnybai

[Iliustracija 29 puslapyje]

Seligeriai rūpestingai išnaudojo savo laiką