Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Ar vertini tai, ką Jehova padarė tau išvaduoti?

Ar vertini tai, ką Jehova padarė tau išvaduoti?

Ar vertini tai, ką Jehova padarė tau išvaduoti?

„Šlovė Viešpačiui, Izraelio Dievui, kad aplankė savo tautą ir atnešė jai išvadavimą“ (LK 1:68).

1, 2. Kaip pailiustruotum kiekvieno iš mūsų padėties rimtumą ir kokius klausimus dabar aptarsime?

ĮSIVAIZDUOK, kad esi ligoninėje. Guli palatoje, kur visi ligoniai užsikrėtę viena ir ta pačia liga. Ji mirtina, nuo jos nėra vaistų. Kai sužinai, jog vienas gydytojas ėmėsi ieškoti vaistų ligai išgydyti, tau sužimba viltis. Nekantriai lauki bent menkiausios žinios, kas padaryta. Ir štai vieną dieną išgirsti, jog vaistai jau yra! Kad juos rastų, gydytojas turėjo nepaprastai aukotis. Ką manytum apie šį žmogų? Tikriausiai jaustum jam didžiulę pagarbą ir dėkingumą, nes jo dėka tu ir daugybė kitų buvote išgelbėti nuo mirties.

2 Minėta situacija, net jei ir atrodo perdėta, labai gerai pailiustruoja kiekvieno iš mūsų padėtį. Ji kur kas rimtesnė nei anų ligonių. Mums žūtbūt reikia išgelbėtojo. (Perskaityk Romiečiams 7:24.) Idant mus išvaduotų, Jehova nepagailėjo nieko. Dievo Sūnus mūsų labui irgi didžiai aukojosi. Turėdami tai omenyje, dabar aptarsime keturis klausimus. Kodėl mus reikia išvaduoti? Kaip Jėzus už mus aukojosi? Kokia kaina mus išvadavo Jehova? Ir kaip galime parodyti esą dėkingi už Dievo siųstą išvadavimą?

Kodėl mus reikia išvaduoti

3. Kodėl nuodėmę galima prilyginti pandemijai?

3 Paskiausiais duomenimis, viena iš didžiausių pandemijų žmonijos istorijoje buvo 1918 metais kilęs ispaniškasis gripas. Jis nusinešė dešimtis milijonų gyvybių. Kai kurios ligos pražūtingos kita prasme. Jomis užsikrečia mažiau žmonių, bet miršta kone visi užsikrėtusieji. * Na, o jeigu tokiai pandemijai prilyginti nuodėmę? Prisiminkime tai, kas užrašyta Romiečiams 5:12: „Per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip ir mirtis prasiskverbė į visus žmones, nes visi nusidėjo.“ Nuodėme yra užsikrėtęs kiekvienas, nes visi yra netobuli ir nusideda. (Perskaityk Romiečiams 3:23.) O koks mirštamumas? Pauliaus žodžiais, nuodėmė veda į mirtį „visus žmones“.

4. Ką Jehova mano apie mūsų amžiaus trukmę ir kaip jo požiūris tuo atžvilgiu skiriasi nuo daugelio žmonių nuomonės?

4 Šiandien nuodėmę ir mirtį daugelis laiko normaliu reiškiniu. Jiems kelia nerimą tik ankstyva, priešlaikinė mirtis, o ta, kuri pasiglemžia kiekvieną senatvėje, laikoma „natūralia“. Kaip lengvai žmonės pamiršta tai, ką yra numatęs Kūrėjas. Mūsų amžius be galo trumpas, palyginus su tuo, kas buvo Dievo skirta. Iš tiesų, Dievo akimis, joks žmogus neišgyveno ilgiau nei „vieną dieną“ (2 Pt 3:8). Dievo Žodyje sakoma, jog mūsų būvis laikinas — tartum žolyno žiedas, tarsi kvėptelėjimas (Ps 39:5, Brb; 1 Pt 1:24). Turėkime tai omeny. Kodėl? Žinodami, kokia sunkia „liga“ sergame, geriau suvoksime, kad mums reikia „vaistų“ — išvadavimo.

5. Ką mes visi praradome dėl nuodėmės?

5 Kad suvoktume, kokia pražūtinga yra nuodėmė ir jos padariniai, pamąstykime, ką dėl jos praradome. Mums net sunku įsivaizduoti, ko esame netekę, nes to niekada neturėjome. Ta dovana — tobulo žmogaus gyvenimu — džiaugėsi mūsų protėviai, Adomas ir Ieva. Tobuli protu ir kūnu, jie galėjo valdyti savo jausmus, mintis bei veiksmus ir, naudodamiesi savo nepaprastomis galimybėmis, tarnauti Jehovai Dievui. Deja, tą brangią dovaną jie paniekino. Todėl patys ir jų palikuonys prarado tokį gyvenimą, kokį jiems buvo skyręs Jehova (Pr 3:16-19). Galima sakyti, jog iškart susirgo ta baisia „liga“, apie kurią čia kalbame, ir užtraukė ją mums. Jehova juos teisėtai pasmerkė. Tačiau mums suteikė viltį būti iš tos „ligos“ išvaduotiems (Ps 103:10).

Kaip Jėzus už mus aukojosi

6, 7. a) Kaip Jehova iš pat pradžių parodė, kad mums išvaduoti bus sumokėta didelė kaina? b) Ką galime suprasti iš to, kokias aukas atnašavo Abelis ir patriarchai, gyvenę iki įvedant Įstatymą?

6 Jehova žinojo, kad Adomo ir Ievos palikuonys bus išvaduoti didele kaina. Kokia būtent, byloja pranašystė, užrašyta Pradžios 3:15 (Brb). Pasak jos, Jehova pasirūpins atsiųsti „sėklą“, arba išgelbėtoją, kuris atėjus metui sutrins Šėtonui galvą. Tačiau tas išgelbėtojas turės kentėti — bus tarsi įgeltas į kulnį. Tai jam sukels skausmą ir pakirs jėgas, tačiau kaip iš tikrųjų išsipildys ši pranašystė? Ką Jehovos Išrinktajam teks ištverti?

7 Norėdamas išvaduoti žmoniją iš nuodėmės, tas išgelbėtojas turėjo duoti išpirką, kad panaikintų nuodėmės padarinius ir sutaikytų žmones su Dievu. Kokia ši išpirka turėjo būti? Jau nuo seniausių laikų kai kas bylojo, jog tam reikės aukos. Štai pirmas Jehovai ištikimas žmogus Abelis atnašavo jam gyvulių aukas ir pelnė jo pritarimą. Vėliau dievobaimingi patriarchai Nojus, Abraomas, Jokūbas ir Jobas irgi aukojo panašias aukas ir Jehova jas priėmė (Pr 4:4; 8:20, 21; 22:13; 31:54; Job 1:5). Po šimtmečių Mozės įstatyme aukoti aukas jau buvo prisakyta.

8. Ką darydavo vyriausiasis kunigas kasmet Permaldavimo dieną?

8 Vienos iš svarbiausių Įstatymo reikalaujamų aukų buvo tos, kurias reikėdavo aukoti kartą metuose Permaldavimo dieną. Tuomet vyriausiasis kunigas atlikdavo tam tikras simbolinę reikšmę turinčias apeigas. Jis aukodavo aukas Jehovai, kad permaldautų už nuodėmes: pirmiausia už padarytas kunigų klasės, paskui už nekunigiškų giminių. Vyriausiasis kunigas įeidavo į padangtės (vėliau šventyklos) Šventų švenčiausiąją, į kurią įžengti buvo leidžiama tik jam ir tik tą metų dieną. Šičia priešais sandoros skrynią jis šlakstydavo aukų kraują. Virš tos šventos skrynios kartais pasirodydavo spindintis debesis, bylojantis apie Jehovos Dievo artumą (Iš 25:22; Kun 16:1-30).

9. a) Ką, atlikdamas apeigas Permaldavimo dieną, vaizdavo vyriausiasis kunigas ir ką jo atnašaujamos aukos? b) Ką simbolizavo vyriausiojo kunigo įžengimas į Šventų švenčiausiąją?

9 Apaštalas Paulius, Dievo įkvėptas, atskleidė tų simbolinių apeigų reikšmę. Jis paaiškino, jog vyriausiasis kunigas vaizdavo Mesiją, Jėzų Kristų, o aukų atnašavimas — Kristaus pasiaukojamą mirtį (Hbr 9:11-14). Ta tobula auka turėjo suteikti tikrąjį atpirkimą dviem žmonių grupėms — kunigų klasei, tai yra 144000-iams dvasia pateptųjų Kristaus brolių, ir „kitoms avims“ (Jn 10:16). Vyriausiojo kunigo įžengimas į Šventų švenčiausiąją simbolizavo tai, jog Jėzus įžengs į patį dangų ir stos Jehovos Dievo akivaizdon, kad būtų pripažinta išpirka (Hbr 9:24, 25).

10. Ką, pasak Biblijos pranašysčių, turėjo patirti Mesijas?

10 Taigi Adomo ir Ievos palikuonims išvaduoti reikėjo didelės aukos. Mesijas turėjo atiduoti savo gyvybę! Hebrajiškosiose Biblijos knygose pranašai gyvais žodžiais byloja apie jo auką. Štai pranašas Danielius tiesiai sako, jog „pateptasis kunigaikštis [Kristus]“ bus „nužudytas“, kad „atliktų sutaikinimą už nedorybes“ (Dan 9:24-26, Brb). O pasak pranašo Izaijo, Mesijas bus atstumtas, persekiojamas ir nukankintas, arba „pervertas“ (Jr, išnaša), kad prisiimtų netobulų žmonių nuodėmes (Iz 53:4, 5, 7).

11. Kokią meilę parodė Jehovos Sūnus, noriai aukodamasis dėl mūsų išvadavimo?

11 Prieš ateidamas į žemę Dievo viengimis Sūnus žinojo, ką jam kainuos mūsų išvadavimas. Jis turės daug kentėti ir paskui būti nužudytas. Kai Tėvas jam apie tai kalbėjo, ar jis traukėsi atgal, ar priešinosi? Anaiptol! Jis nuolankiai sutiko su tuo, ko buvo Tėvo mokomas (Iz 50:4-6). Ir čia, žemėje, Jėzus klusniai įvykdė Tėvo valią. Kodėl jis aukojosi? Vienas motyvas, remiantis jo paties žodžiais, štai koks: „Aš myliu Tėvą.“ O kitas motyvas toks: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 14:31; 15:13). Taigi Jehovos Sūnus mus išgelbėjo visų pirma skatinamas meilės. Nors jam teko paaukoti savąją tobulo žmogaus gyvybę, noriai ją atidavė už mūsų išvadavimą.

Kokia kaina mus išvadavo Jehova

12. Kieno valia ir kodėl išpirka buvo suteikta?

12 Kad išpirkos reikės ir kaip ji bus sumokėta, sprendė ne pats Jėzus. Išpirka žmonijai išgelbėti buvo pateikta Jehovos valia. Apaštalo Pauliaus aiškinimu, šventyklos aukuras, ant kurio buvo atnašaujamos aukos, reiškė Jehovos valią (Hbr 10:10). Taigi už išvadavimą, siųstą mums per Kristaus auką, pirmučiausia turime dėkoti Jehovai (Lk 1:68). Pateikdamas išpirką, Dievas parodė, kokia yra jo tobula šventa valia ir kokia didi jo meilė žmonijai. (Perskaityk Jono 3:16.)

13, 14. Kaip Abraomo pavyzdys gali padėti mums vertinti tai, ką Jehova dėl mūsų padarė?

13 Kokia kaina Jehova parodė žmonijai tokią meilę? Mums net nelengva tai suvokti. Vis dėlto vienas Biblijoje aprašytas įvykis leidžia tai geriau suprasti. Savo ištikimam tarnui Abraomui Jehova liepė padaryti kai ką be galo sunkaus — paaukoti savo sūnų Izaoką. Abraomas buvo meilingas tėvas. Jehova pats pasakė, jog Izaokas yra tas „vienintelis sūnus, kurį [Abraomas] myli“ (Pr 22:2, Brb). Bet Abraomas suprato, kad svarbiau už meilę sūnui yra vykdyti Jehovos valią. Patriarchas nesusvyravo ir pakluso. Tačiau Jehova neleido Abraomui padaryti to, ką pats vėliau padarė. Dievas siuntė angelą ir šis sustabdė Abraomą, jau iškėlusį peilį virš sūnaus galvos. Net sunkiai mėginamas, Abraomas buvo pasiryžęs paklusti Dievui, nes guodėsi tvirta viltimi, kad sūnų gyvą vėl galės išvysti per prikėlimą. Jis nėmaž neabejojo prikėlimu. Ir, Pauliaus žodžiais tariant, išties atgavo Izaoką „tarytum iš numirusių“ (Hbr 11:19, Brb).

14 Ar gali įsivaizduoti Abraomo skausmą, kai jis pasiruošė atimti savo sūnui gyvybę? Šis pavyzdys iš dalies leidžia suprasti, ką jautė Jehova aukodamas tą, kurį vadino savo „mylimuoju Sūnumi“ (Mt 3:17). Jehovos skausmas tikriausiai buvo nepalyginti didesnis. Jis su Sūnumi artimai bendravo milijonus, o gal net milijardus metų. Sūnus džiugiai padėjo Tėvui kurti — buvo jo mylimas talkininkas ir jo Atstovas, „Žodis“ (Pat 8:22, 30, 31; Jn 1:1). Mes negalime nė suvokti, ką Jehova iškentė, kai jo Sūnų kankino, išjuokė ir paskui kaip nusikaltėlį prikalė prie stulpo. Mūsų išvadavimas Jehovai išties daug kainavo! Kaip tad galime parodyti, jog esame už tai dėkingi?

Kaip parodyti dėkingumą už išvadavimą?

15. Kaip buvo užbaigtas didysis permaldavimas ir ką jis laiduoja?

15 Didysis permaldavimas už nuodėmes buvo užbaigtas, kai prikeltas Jėzus įžengė į dangų. Jis vėl buvo šalia mylimo Tėvo. Dievas jo auką priėmė. Nuo tol prasidėjo didžios Dievo malonės metas. Dėl išpirkos galėjo būti visiškai atleistos — pirmiausia Kristaus pateptųjų brolių, paskui ir „viso pasaulio“ — nuodėmės. Visi, kas nuoširdžiai atgailauja dėl savo nuodėmių ir tampa tikrais Kristaus sekėjais, gali jaustis tyri Jehovos Dievo akyse (1 Jn 2:2). Ar taip yra su tavimi?

16. Kaip galėtum pailiustruoti, kodėl turime būti dėkingi Jehovai už mums suteiktą išvadavimą?

16 Dabar prisiminkime straipsnio pradžioje pateiktą iliustraciją. Tarkim, gydytojas, radęs nuo tos ligos vaistus, ateina į jūsų palatą ir sako: kiekvienas ligonis, kuris sutiks šiais vaistais gydytis ir laikysis nustatyto režimo, tikrai pasveiks. Ką manytum, jeigu dauguma ligonių atsisakytų klausyti gydytojo nurodymų teigdami, jog gerti tuos vaistus ir laikytis režimo jiems per sunku. Ar sektum jų pavyzdžiu, aiškiai žinodamas, kad vaistai tikrai veikia? Nieku būdu! Tu būtum didžiai dėkingas ir darytum viską, kas liepiama, gal net kitiems papasakotum, kodėl pasirinkai tokį gydymą. Taigi kiekvienas turėtume uoliai stengtis rodyti Jehovai dėkingumą, kad per savo Sūnaus išperkamąją auką mus išvadavo. (Perskaityk Romiečiams 6:17, 18.)

17. Kaip gali parodyti dėkingumą už tai, ką Jehova padarė tau išvaduoti?

17 Jeigu esame dėkingi už visa, ką Jehova ir jo Sūnus padarė, kad išgelbėtų mus iš nuodėmės ir mirties, stengsimės tai ir rodyti (1 Jn 5:3). Kovosime su polinkiu nusidėti. Saugosimės sąmoningo nuodėmiavimo, neretai verčiančio veidmainiauti, gyventi dvilypį gyvenimą. Toks elgesys aiškiai rodytų, jog visai nevertiname išpirkos. O juk norime būti už ją dėkingi ir likti tyri Dievo akyse (2 Pt 3:14). Mūsų dėkingumas taip pat bus akivaizdus, jeigu apie nuostabią išgelbėjimo viltį kalbėsime kitiems, kad jie irgi taptų nepriekaištingi Jehovos akyse ir turėtų viltį gyventi amžinai (1 Tim 4:16). Jehova ir jo Sūnus tikrai verti, kad savo laiką ir jėgas skirtume jų gyriui! (Mk 12:28-30) Tik pagalvok! Juk tikrai ateis metas, kai būsime visiškai išgydyti nuo tokios ligos kaip nuodėmė! Tada galėsime tobuli gyventi amžinai — taip, kaip Jehova numatė ir nepagailėjo nieko, kad mus išvaduotų (Rom 8:21).

[Išnaša]

^ pstr. 3 Manoma, per visą pasaulį ispaniškuoju gripu tuomet buvo užsikrėtę nuo penktadalio iki pusės žemės gyventojų. Iš užsikrėtusiųjų mirė maždaug 1—10 procentų žmonių. Ebola — daug retesnė virusinė liga, bet kilus jos epidemijai aukų būna beveik 90 procentų.

Kaip atsakytum?

• Kodėl mus žūtbūt reikia išvaduoti?

• Kaip žiūri į tai, kad Jėzus už tave pasiaukojo?

• Ką manai apie Jehovos suteiktą išpirkos dovaną?

• Ką esi nusiteikęs daryti už tai, kad Jehova tave išvadavo?

[Studijų klausimai]

[Iliustracija 27 puslapyje]

Atlikdamas apeigas Permaldavimo dieną, Izraelio vyriausiasis kunigas vaizdavo Mesiją

[Iliustracija 28 puslapyje]

Tai, kad Abraomas buvo pasiryžęs aukoti savo sūnų, leidžia mums daug ką suvokti apie nepalyginti didesnę Jehovos auką