„Jūs esate mano draugai“
„Jūs esate mano draugai“
„Jūs esate mano draugai, jei darote, ką jums įsakau“ (JN 15:14, Brb).
1, 2. a) Iš kokių socialinių sluoksnių buvo kilę Jėzaus draugai? b) Kodėl taip svarbu būti Jėzaus draugais?
VYRAI, sėdintys su Jėzumi aukštutiniame kambaryje, kilę iš įvairių socialinių sluoksnių. Broliai Petras ir Andriejus anksčiau vertėsi žvejyba. Matas — buvęs vienas iš mokesčių rinkėjų, kurių žydai tiesiog nekentė. Kai kurie iš tų vyrų, pavyzdžiui, Jokūbas ir Jonas, Jėzų, matyt, pažinojo nuo vaikystės. Kiti, tarp jų Natanaelis, su juo greičiausiai susipažino tik prieš keletą metų (Jn 1:43-50). Bet jie visi, tą įsimintiną vakarą šventę Jeruzalėje Paschą, neabejojo, kad Jėzus yra žadėtasis Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus (Jn 6:68, 69). Jų širdis tikriausiai užliejo džiaugsmas, kai jis tarė: „Jus aš draugais vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką esu iš savo Tėvo girdėjęs“ (Jn 15:15).
2 Tie Jėzaus žodžiai, pasakyti ištikimiems apaštalams, iš esmės šiandien taikomi visiems pateptiesiems krikščionims ir dar plačiau — jų bendradarbiams, „kitoms avims“ (Jn 10:16). Mums, kad ir kokios kilmės ar išsilavinimo būtume, suteikta garbė būti Jėzaus draugais. Draugystė su Jėzumi mums be galo svarbi, nes jo draugai kartu yra ir Jehovos draugai. Iš tiesų neįmanomas artumas su Jehova, jei pirmiau nesuartėjame su Kristumi. (Perskaityk Jono 14:6, 21.) Ką tad privalome daryti, kad taptume ir liktume Jėzaus draugais? Prieš aptardami šią svarbią temą, pažiūrėkime, kaip Jėzus parodė esąs tikras draugas ir ko pamoko tai, kaip mokiniai vertino jo draugystę.
Jėzus buvo tikras draugas
3. Ką kiti žinojo apie Jėzų?
3 „Turtuolis turi daug bičiulių“, — rašė išmintingasis karalius Saliamonas (Pat 14:20). Šie žodžiai rodo, jog netobuli žmonės linkę ieškoti tokių draugų, iš kurių galėtų ką nors gauti, o ne patys duoti. Jėzui tokia mintis buvo svetima. Jam nedarė įtakos žmogaus turtinė ar socialinė padėtis. Tiesa, sykį kalbėdamasis su turtingu jaunu valdininku Jėzus „jį pamilo“ ir pakvietė tapti jo sekėju. Tačiau jaunuoliui liepė visą savo turtą parduoti ir išdalyti vargšams (Mk 10:17-22, Brb; Lk 18:18, 23). Kiti Jėzų žinojo esant paprastų ir paniekintų žmonių, o ne turtuolių bei įžymių asmenų draugą (Mt 11:19).
4. Kodėl galima teigti, kad Jėzaus draugai nebuvo be trūkumų?
4 Suprantama, Jėzaus draugai nebuvo be trūkumų. Štai Petras kartą pamiršo, kaip svarbu viską vertinti ne žmonių, o Dievo požiūriu (Mt 16:21-23). Jokūbas ir Jonas pasirodė esą garbėtroškos — prašė Jėzaus aukštų vietų jo Karalystėje ir tuo papiktino kitus apaštalus. Ginčų dėl to, kuris iš jų didžiausias, kildavo nuolatos, bet Jėzus apmaudo negieždavo, tik kantriai pataisydavo savo draugų mąstyseną (Mt 20:20-28).
5, 6. a) Kodėl Jėzus iki pabaigos puoselėjo draugystę su dauguma apaštalų? b) Kodėl Jėzus nutraukė draugystę su Judu?
5 Su tais netobulais vyrais Jėzus palaikė draugystę ne todėl, kad buvo per daug atlaidus ar užmerkė akis prieš jų ydas. Ne, jis visa matė, bet sutelkė dėmesį į jų gerus motyvus ir teigiamus bruožus. Štai pačiu sunkiausiu Jėzaus gyvenimo momentu, užuot budėję drauge su juo, Petras, Jokūbas ir Jonas užmigo. Jėzui tai kėlė liūdesį. Vis dėlto ir tuomet, žinodamas, kad jų ketinimai geri, tepasakė: „Dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas“ (Mt 26:41).
6 Tačiau su Judu Iskarijotu Jėzus draugystę nutraukė. Nors Judas vis dar dėjosi esąs draugiškas, Jėzus įžvelgė, kad šio kadaise artimo žmogaus širdis sugadinta. Tapęs pasaulio draugu, Judas pasidarė Dievo priešu (Jok 4:4). Todėl tik tada, kai šis išėjo, Jėzus prisiekė draugystę vienuolikai savo ištikimų apaštalų (Jn 13:21-35).
7, 8. Kaip Jėzus parodė meilę savo draugams?
7 Jėzus neiškėlė savo ištikimų bičiulių klaidų, o rūpinosi jų gerove. Jis meldė savo Tėvą apsaugoti juos per išbandymus. (Perskaityk Jono 17:11.) Taip pat atsižvelgė į jų būtiniausius poreikius (Mk 6:30-32). Jam buvo svarbu ne vien pasakyti savo nuomonę, bet ir išklausyti bei suprasti, ką jie patys mano ir jaučia (Mt 16:13-16; 17:24-26).
8 Jėzus gyveno dėl draugų ir už juos mirė. Tiesa, jis žinojo, jog turės paaukoti gyvybę, kad viskas būtų įvykdyta taip, kaip reikalavo jo Tėvo teisingumo principai (Mt 26:27, 28; Hbr 9:22, 28). Bet savo gyvybę Jėzus atidavė iš meilės. Jis pasakė: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15:13).
Kaip mokiniai vertino Jėzaus draugystę?
9, 10. Kaip žmonės vertino Jėzaus geraširdiškumą?
9 Jėzus buvo dosnus, negailėjo kitiems savo laiko, meilės ir dalijosi tuo, ką turėjo. Todėl žmonės burdavosi prie jo ir atsidėkodami mielai jam aukojo (Lk 8:1-3). Iš savo patirties Jėzus galėjo pasakyti: „Duokite, ir jums bus duota; saikas geras, prikimštas, sukratytas ir su kaupu bus atiduotas jums į užantį. Kokiu saiku seikite, tokiu jums bus atseikėta“ (Lk 6:38).
10 Žinoma, buvo ir netikrų draugų, bandančių šlietis prie Jėzaus vien iš savanaudiškų motyvų. Neteisingai supratę kai kuriuos jo pasakytus žodžius, jie greit pasitraukė. Užuot pasitikėję Jėzumi ir mėginę išsiaiškinti, ką jis turėjo omenyje, nuo jo nusisuko. O apaštalai liko Jėzui ištikimi. Jų tarpusavio draugystė ne kartą buvo išmėginta, bet šie vyrai buvo tikra parama Jėzui tiek sunkiais, tiek džiugiais gyvenimo tarpsniais. (Perskaityk Jono 6:26, 56, 60, 66-68.) Paskutinį vakarą prieš mirtį Jėzus patikino savo draugus, kodėl juos taip brangina: „Jūs ištvėrėte su manimi mano išbandymuose“ (Lk 22:28).
11, 12. Dėl ko Jėzus patikino savo mokinius ir kaip tai juos paveikė?
11 Kai Jėzus pagyrė savo mokinius už ištikimybę, jie, deja, netrukus paliko jį vieną. Trumpai tariant, jų meilę Kristui nustelbė žmonių baimė. Jėzus ir šį kartą mokiniams atleido. Po savo mirties ir prikėlimo jiems pasirodė ir patikino, kad visuomet bus jų draugas. Netgi pavedė šventą užduotį — padaryti mokiniais „visų tautų žmones“ ir liudyti apie jį „ligi pat žemės pakraščių“ (Mt 28:19; Apd 1:8). Ar apaštalai vykdė, kas pavesta?
12 Jie visa siela ir visa širdimi atsidėjo skleisti Karalystės žinią. Jehovos šventosios dvasios remiami, netrukus visą Jeruzalę užtvindė savo mokymu (Apd 5:27-29). Net mirties grėsmė neatšaldė jų ryžto vykdyti Jėzaus paliepimą ruošti mokinius. Praėjus vos keliems dešimtmečiams nuo tada, kai Jėzus davė tą įpareigojimą, apaštalas Paulius parašė, kad geroji naujiena „paskelbta visai Kūrinijai po dangumi“ (Kol 1:23). Šie mokiniai akivaizdžiai įrodė, kaip brangina draugystės ryšius su Jėzumi!
13. Kaip Jėzaus mokymai pakeitė jo sekėjų gyvenseną?
13 Kiti, kurie tapo Jėzaus mokiniais, irgi stengėsi vadovautis jo mokymais. Dėl to daugeliui reikėjo visiškai pasikeisti, elgtis kitaip. Kai kurie įtikėjusieji anksčiau buvo homoseksualistai, svetimautojai, girtuokliai, vagys (1 Kor 6:9-11). Kiti niekinamai žiūrėjo į kitataučius (Apd 10:25-28). Bet jie pakluso Jėzui ir tai paskatino juos „atsižadėti ankstesnio senojo žmogaus gyvenimo būdo“ ir „apsivilkti nauju žmogumi“ (Ef 4:20-24). Jie pradėjo vadovautis „Kristaus protu“ (Brb) ir savo mąstysena bei elgsena ėmė į jį panašėti (1 Kor 2:16).
Mūsų draugystė su Kristumi šiandien
14. Ką Jėzus pažadėjo padaryti ‘šiai santvarkai baigiantis’?
14 Daug pirmojo amžiaus krikščionių Jėzų pažinojo tiesiogiai arba matė prisikėlusį. Kadangi mes tokios galimybės neturime, kaip galime būti Kristaus draugais? Tai įmanoma, jei paklūstame ištikimo ir nuovokaus vergo — žemėje tebesančių dvasia pateptųjų Jėzaus brolių — nurodymams. Jėzus pažadėjo, jog ‘šiai santvarkai baigiantis’ jis paskirs tą vergą rūpintis „visu savo turtu“ (Mt 24:3, 45-47, NW). Šiandien dauguma tų, kurie siekia Kristaus draugystės, nėra vergo klasės nariai. Kiek jų klusnumas ištikimo vergo klasės nurodymams turi įtakos jų draugystei su Kristumi?
15. Kas nulems, ar asmuo bus priskirtas prie avių ar prie ožių?
15 Perskaityk Mato 25:31-40. Ištikimo vergo klasės narius Jėzus pavadino savo broliais. Palyginime apie avių atskyrimą nuo ožių Jėzus aiškiai pasakė, jog tai, ką darome jo broliams, darome jam pačiam. Kas avis ir kas ožys, Jėzaus žodžiais, bus sprendžiama iš to, ką gera žmogus padarė net „vienam iš šitų mažiausiųjų [jo] brolių“ (Mt 25:31-40). Taigi žemiškąją viltį turintys krikščionys, norėdami būti Kristaus draugais, turi pirmiausia remti ištikimo vergo klasę.
16, 17. Kaip galime rodyti draugiškumą Kristaus broliams?
16 Jeigu tikiesi gyventi žemėje valdant Dievo Karalystei, kaip gali parodyti draugiškumą Kristaus broliams? Bent trejopai. Visų pirma, kuo uoliau dalyvaudamas skelbimo veikloje. Kristus nurodė savo broliams skelbti gerąją naujieną visame pasaulyje (Mt 24:14). Tačiau Kristaus brolių šiandien žemėje likę nedaug ir jiems sunku būtų atlikti šią užduotį be savo bendradarbių, kitų avių, pagalbos. Išties, prisidėdamos prie skelbimo darbo, kitos avys padeda Kristaus broliams vykdyti šį šventą įpareigojimą. Ištikimo ir nuovokaus vergo klasės nariai, taip pat ir Kristus labai vertina tokią brolišką paramą.
17 Antra, kitos avys Kristaus broliams gali padėti Karalystės skelbimo darbą remdamos finansiškai. Jėzus ragino savo sekėjus darytis bičiulių „neteisiuoju turtu“ (Lk 16:9, NW). Tai nereiškia, kad draugystę su Jėzumi ar Jehova galima nusipirkti. Bet jei savo materialines vertybes naudojame Karalystės darbui plėsti, draugiškumą ir meilę rodome ne žodžiais, o „darbu ir tiesa“ (1 Jn 3:16-18). Finansinę paramą teikiame savo lėšomis keliaudami į skelbimo teritoriją, aukodami pinigų statybų projektams bei sueigoms skirtų patalpų išlaikymui, taip pat pasaulinei liudijimo veiklai. Ar mūsų auka būtų maža ar didelė, Jehovai ir Jėzui tikrai malonu, jeigu duodame linksma širdimi (2 Kor 9:7).
18. Kodėl dera laikytis Biblija pagrįstų nurodymų, kuriuos gauname iš bendruomenės vyresniųjų?
18 Trečia, kad esame Kristaus draugai, galime parodyti paklusdami bendruomenės vyresniųjų vadovavimui. Šie vyrai yra paskirti šventosios dvasios veikimu, vadovaujant Kristui (Ef 5:23). „Klausykite savo vadovų ir būkite jiems atsidavę“, — rašė apaštalas Paulius (Hbr 13:17). Kartais galbūt nelengva laikytis Biblija pagrįstų nurodymų, kuriuos gauname iš savo vyresniųjų. Tikriausiai žinome tų vadovaujančių brolių trūkumus ir dėl to nesame linkę priimti jų pamokymo. Tačiau Kristus, bendruomenės Galva, naudojasi šiais netobulais vyrais, tad iš to, kaip į juos, įgaliojimus turinčius bendratikius, žiūrime, galima spręsti, ar esame Kristaus draugai. Jeigu neieškome vyresniųjų trūkumų ir noriai laikomės jų nurodymų, tikrai mylime Kristų.
Kur rasti gerų draugų
19, 20. Kokių draugų galime rasti savo bendruomenėje ir ką toliau aptarsime?
19 Jėzus rūpinasi mūsų gerove ne tik per meilingus ganytojus, paskirtus prižiūrėti kaimenę, bet ir per bendruomenę, kurioje daug dvasinių motinų, brolių ir seserų. (Perskaityk Morkaus 10:29, 30.) Kai užmezgei ryšį su Jehovos organizacija, kaip reagavo tavo giminaičiai? Tikėtina, jie palaikė tavo pastangas artintis prie Dievo ir Kristaus. Tačiau kartais, kaip Jėzus ir įspėjo, ‘žmogaus namiškiai tampa jam priešais’ (Mt 10:36). Kokia paguoda žinoti, kad bendruomenėje galime rasti draugų, artimesnių net už namiškį! (Pat 18:24)
20 Kaip galima spręsti iš Pauliaus sveikinimų Laiško romiečiams gale, tarp bendratikių jis turėjo daug artimų bičiulių (Rom 16:8-16). Apaštalas Jonas savo trečiąjį laišką užbaigė žodžiais: „Sveikink draugus pavardžiui!“ (3 Jn 15). Vadinasi, su tikėjimo broliais ir sesėmis jis irgi puoselėjo tvirtą draugystę. Kaip mes, sekdami Jėzaus ir pirmojo amžiaus krikščionių pavyzdžiu, galime užmegzti ir išlaikyti ugdančią bendrystę su mūsų dvasiniais broliais ir sesėmis? Šį klausimą aptarsime kitame straipsnyje.
Kaip atsakytum?
• Kaip Jėzus parodė esąs tikras draugas?
• Kaip mokiniai vertino Jėzaus draugystę?
• Kaip galime parodyti, jog esame Kristaus draugai?
[Studijų klausimai]
[Iliustracija 14 puslapyje]
Jėzui rūpėjo, ką jo draugai mano, kokia jų nuotaika
[Iliustracijos 16 puslapyje]
Kaip gali parodyti, jog trokšti būti Kristaus draugas?
