Kaip trys kongresai uždegė man ryžtą tarnauti Dievui

Papasakojo Džordžas Varienčiukas

AR YRA buvę taip, kad mintis, išgirsta viename iš mūsų kongresų, paskatino tave imtis svarbių pokyčių savo gyvenime? Būtent taip atsitiko man. Prisimindamas praeitį galiu pasakyti, jog trys kongresai ypač mane paveikė. Vienas padėjo įveikti drovumą; kitas paskatino tenkintis tuo, ką turiu; trečias įkvėpė ryžto daugiau aukotis. Apie tai ir noriu čia papasakoti. Bet pirmiau paaiškinsiu, kas įvyko anksčiau, dar iki tų kongresų. Pradėsiu nuo vaikystės.

Gimiau 1928-aisiais, paskutinis iš trijų vaikų. Drauge su savo sesėmis Mardži ir Olga užaugome Saut Baund Bruko miestelyje (Naujojo Džersio valstija, JAV), kuriame tuomet gyveno apie 2000 žmonių. Nors patys vertėmės sunkiai, mama buvo dosni. Jei tik turėdavo iš ko pagaminti kokį skanesnį patiekalą, visada pavaišindavo ir kaimynus. Kai buvau devynerių, sykį mus aplankė viena Jehovos liudytoja. Ji kalbėjo vengriškai — mamos gimtąja kalba, ir tai paskatino ją išklausyti Biblijos žinią. Vėliau kita liudytoja, Berta, dvidešimties su viršum metų, studijavo su mama ir padėjo jai tapti Jehovos garbintoja.

Kitaip nei mamai, man trūko pasitikėjimo savimi, drovėjausi žmonių. O mama, kaip tyčia, dar mane peikdavo. Kai kartą verkdamas paklausiau, kodėl esu nuolat kritikuojamas, ji atsakė mylinti mane, tik nenorinti, kad išpuikčiau. Jos ketinimai buvo geri, bet, nesulaukdamas jokio pagyrimo, jaučiausi nepilnavertis.

Sykį viena kaimynė, kaskart maloniai mane pašnekindavusi, paprašė palydėti jos sūnus į jų bažnyčios sekmadieninę mokyklą. Žinojau tuo nuliūdinsiąs Jehovą, bet bijojau tą draugišką kaimynę įžeisti. Todėl kelis mėnesius ėjau į bažnyčią, nors širdyje gėdijausi. O mokykloje dėl žmonių baimės irgi ėjau prieš sąžinę. Direktorius, valdingas vyras, iš mokytojų reikalavo, kad visi vaikai saliutuotų vėliavai. Aš irgi saliutavau. Tai tęsėsi apie metus. Bet paskui kai kas pasikeitė.

Įgaunu drąsos

1939-aisiais mūsų namuose buvo pradėtos rengti knygos studijos. Jas vedė jaunas pionierius Benas Miskalskis. Mes jį praminėme Didžiuoju Benu, ir ne veltui. Jis man atrodė toks aukštas ir platus, kaip mūsų namo lauko durys! Tačiau tas galiūnas turėjo švelnią širdį, o jo šilta šypsena tuoj mane nuramino. Todėl pakviestas eiti su juo į skelbimo tarnybą, mielai sutikau. Labai susidraugavome. Kai nusimindavau, jis stengdavosi išblaškyti mano liūdesį lyg rūpestingas  vyresnysis brolis. Tai man be galo daug reiškė, ir šį žmogų labai pamilau.

1941-aisiais Benas pasisiūlė nuvežti mūsų šeimą savo automobiliu į kongresą Sent Luise, Misūryje. Įsivaizduokite, kaip apsidžiaugiau! Nebuvau išvykęs nuo namų toliau kaip 80 kilometrų, o štai dabar keliauju už 1500! Tačiau Sent Luise iškilo sunkumų. Daug žmonių, prižadėjusių suteikti liudytojams nakvynę, dvasininkų įbauginti atsisakė juos priimti. Šeimai, pas kurią turėjome apsistoti, irgi buvo prigrasinta mūsų neįsileisti. Bet ji mus priėmė. Šeimininkai pasakė, jog nenori laužyti duoto žodžio. Jų drąsa mane sužavėjo.

Tame kongrese mano seserys pasikrikštijo. Paskutinę kongreso dieną brolis Rezerfordas iš Bruklino Betelio pasakė jaudinančią kalbą, po kurios vaikus, norinčius vykdyti Dievo valią, pakvietė atsistoti. Pakilo apie 15000, tarp jų ir aš. Paskui tuos, kurie dega uolumu skelbti Karalystę, jis paprašė pasakyti „taip“. Kai visi vienu balsu sušukome, pasigirdo audringi plojimai. Tiesiog nenustygau iš džiaugsmo.

Po kongreso aplankėme vieną brolį, gyvenantį Vakarų Virdžinijoje. Jis papasakojo, kaip kartą skelbiant būrys įtūžusių žmonių jį sumušė, ištepė degutu ir aplipdė plunksnomis. Klausiausi sulaikęs kvapą. „Bet aš nenustosiu skelbti“, — ištarė brolis. Kai palikome jo namus, jaučiausi kaip Dovydas. Buvau pasirengęs stoti prieš Galijotą — savo mokyklos direktorių.

Mokykloje nieko nelaukdamas nuėjau pas jį. Jis pervėrė mane piktu žvilgsniu. Tyliai pasimeldžiau Jehovai. Paskui išpyškinau: „Aš buvau Jehovos liudytojų kongrese. Daugiau niekada nesaliutuosiu vėliavai!“ Stojo ilga tyla. Direktorius lėtai pakilo nuo stalo ir žengė link manęs. Raudonu iš pykčio veidu jis išrėkė: „Arba saliutuosi vėliavai, arba būsi išmestas!“ Šį sykį aš nenusileidau ir pirmą kartą gyvenime jaučiausi toks laimingas.

Troškau kuo greičiau apie tai papasakoti Benui. Pamatęs jį Karalystės salėje, sušukau: „Mane pašalino iš mokyklos! Aš nesaliutavau vėliavai!“ Benas apkabino mane per pečius ir nusišypsojęs pasakė: „Jehova tikrai tave myli“ (Įst 31:6). Kaip tie žodžiai mane įkvėpė! 1942-ųjų birželio 15-ąją pasikrikštijau.

Išmokstu tenkintis tuo, ką turiu

Po Antrojo pasaulinio karo ekonomikos lygis šalyje smarkiai pakilo ir į parduotuves plūstelėjo gausybė prekių. Turėjau gerai apmokamą darbą ir galėjau pirkti tai, apie ką anksčiau tik pasvajodavau. Kai kurie mano draugai įsigijo motociklus, kiti puolė atnaujinti būstus. Aš įsitaisiau naujutėlaitį automobilį. Greit pajutau, kad geisdamas didesnių patogumų imu apleisti tarnystę Jehovai. Suvokiau krypstąs ne ta linkme. Laimei, 1950-ųjų kongresas Niujorke padėjo vėl stoti į vėžes.

Tame kongrese kalbėtojai vienas po kito skatino klausytojus suaktyvinti skelbimo veiklą. „Nusimeskite nereikalingas naštas ir bėkite lenktynėse“, — ragino vienas oratorius. Atrodė, lyg jis kalbėtų man. Taip pat mačiau Gileado mokyklos absolventų išleistuves ir mąsčiau: jeigu šie mano  amžiaus liudytojai gali atsisakyti materialinės gerovės ir tarnauti užsienyje, kodėl man to nesiimti čia, savo namuose? Dar nepasibaigus kongresui apsisprendžiau tapti pionieriumi.

Kaip tik tada pradėjau draugauti su Evelina Mondak, uolia sese iš mūsų bendruomenės. Jos mama, užauginusi šešis vaikus, buvo drąsi moteris. Ji mėgdavo liudyti gatvėje tiesiai priešais milžinišką Romos katalikų bažnyčią. Įpykęs kunigas ne sykį liepė jai iš ten pasišalinti, bet ji nesitraukdavo. Evelina, kaip ir mama, nebijojo žmonių (Pat 29:25).

1951-aisiais mes su Evelina susituokėme, palikome savo darbus ir tapome pionieriais. Rajono prižiūrėtojas pasiūlė mums persikelti į Amaganseto kaimelį Atlanto vandenyno pakrantėje, 160 kilometrų nuo Niujorko. Kai bendruomenė pranešė, kad neturės kur mūsų apgyvendinti, ieškojomės gyvenamosios automobilio priekabos, bet neįstengėme įpirkti. Tada nusižiūrėjome apyprastę naudotą. Savininkas prašė 900 dolerių — lygiai tiek, kiek buvome gavę per vestuves. Nusipirkome tą priekabą, susitaisėme ir patraukėme į naująją teritoriją. Atvykę be cento kišenėje svarstėme, kaip reikės tarnauti pionieriais ir išsilaikyti.

Evelina dirbo namų tvarkytoja, o aš naktimis valiau italų restoraną. „Visą likusį maistą, — pasakė savininkas, — parnešk namo žmonai.“ Taigi kai antrą valandą ryto grįždavau namo, mūsų vagonėlyje pakvipdavo pica ir makaronais. Tas pašildytas maistas mums būdavo tikros vaišės, ypač žiemą, kai savo apledėjusiame būste drebėdavome nuo šalčio. Kartais broliai iš bendruomenės mums prie laiptų palikdavo kokią didelę žuvį. Tarnaudami drauge su savo brangiais broliais Amagansete, išmokome tenkintis tuo, ką turime, ir jautėmės laimingi. Tai buvo nuostabūs metai!

Paskatinami daugiau aukotis

1953-iųjų liepą sveikinome šimtus misionierių, atvykusių iš užsienio į Niujorke surengtą tarptautinį kongresą. Jie papasakojo jaudinančių atsitikimų ir kalbėjo su tokiu entuziazmu, kad uždegė ir mūsų širdis. O kai vienas kongreso kalbėtojas atkreipė dėmesį, jog daugybės šalių dar nepasiekė Karalystės žinia, mes supratome, ką turime daryti: dar labiau aukotis ir išplėsti savo tarnybą. Nieko nelaukdami parašėme prašymus mokytis misionierių mokykloje. Tais pačiais metais mus pakvietė į 23 Gileado mokyklos kursą, kuris prasidėjo 1954-ųjų vasarį. Kokia tai buvo garbė!

Sužinoję, jog mus paskyrė į Braziliją, labai džiaugėmės. Iki paskyrimo vietos turėjome plaukti garlaiviu keturiolika dienų. Prieš išvykstant atsakingas brolis iš Betelio man pasakė: „Drauge su jumis į Braziliją vyks dar devynios seserys misionierės — visos netekėjusios. Pasirūpink jomis!“ Galite įsivaizduoti, kaip šypsojosi visi jūreiviai, matydami mane į laivą lipant su dešimčia jaunų moterų! Bet seserys laikėsi šauniai. Vis dėlto man labai palengvėjo, kai laimingai  pasiekę krantą išsilaipinome Brazilijos žemėje.

Kada išmokau portugališkai, mane paskyrė rajono prižiūrėtoju Pietų Rio Grandės valstijoje. Viengungis brolis, kurį turėjau pakeisti, mums su žmona pasakė: „Keista, kad čia atsiuntė sutuoktinių porą. Ši vieta tokia atšiauri.“ Bendruomenės ten buvo išsibarsčiusios po neaprėpiamą teritoriją ir kai kurias pasiekdavome tik sunkvežimiu. Vairuotojas leisdavo užsiropšti ant mašinos, jei nupirkdavome jam ką pavalgyti. Kaip jojikai ant arklio nugaros, išskėtę kojas sėdėdavome ant viršaus laikydamiesi už krovinį juosiančių diržų. Kai staigiame posūkyje krovinys pasvirdavo ir mes pakibdavome virš bedugnės, laikydavomės prisispaudę, kad tik nenusiristume. Bet išvydę laimingus nekantriai laukiančių mūsų brolių ir seserų veidus, kelionės vargus kaipmat pamiršdavome.

Gyvendavome pas bendratikius. Nors ir labai neturtingi, jie buvo dosnios dvasios. Viename atokiame rajone visi broliai dirbo mėsos pakavimo fabrike. Kadangi uždirbo grašius, valgydavo tik kartą per dieną. Jei kurią dieną nedirbdavo, algos negaudavo. Vis dėlto mums lankantis imdavo du laisvadienius, kad dalyvautų bendruomenės skelbimo veikloje. Jie visiškai pasitikėjo Jehova. Tie nuolankūs broliai išmokė mus aukotis dėl Karalystės ir to mes niekada neužmiršime. Būdami tarp jų, išėjome geriausią gyvenimo mokyklą. Kada prisimenu tuos brangius bendratikius, akis suvilgo džiaugsmo ašaros.

1976-aisiais grįžome į Jungtines Valstijas rūpintis mano sergančia mama. Braziliją palikti nebuvo lengva, bet buvome laimingi galėdami savo akimis matyti, kaip toje šalyje plečiasi Karalystės veikla. Kai gauname iš ten laiškų, atgyja gražiausi tų dienų prisiminimai.

Brangūs ryšiai

Rūpindamiesi mama dirbome valytojais ir tarnavome pionieriais. 1980-aisiais mama mirė. Ji liko ištikima Jehovai iki pat galo. Tada mane pakvietė dirbti keliaujamąjį darbą Jungtinėse Valstijose. 1990-aisiais mudu su žmona lankydami vieną Konektikuto bendruomenę patyrėme kai ką netikėta. Vienas iš tos bendruomenės vyresniųjų buvo Benas — taip, tas pats Benas, kuris prieš penkiasdešimt metų padėjo man pasirinkti tarnystę Jehovai. Kaip gera buvo jį apkabinti!

Nuo 1996-ųjų mudu su Evelina tarnaujame specialiaisiais pionieriais portugališkai kalbančioje bendruomenėje Elizabete, Naujajame Džersyje. Turiu sveikatos problemų, bet savo brangios žmonos padedamas skelbiu, kiek pajėgiu. Evelina dar slaugo ligotą pagyvenusią kaimynę Bertą. Taip, tai ta pati Berta, kuri prieš daugiau kaip septyniasdešimt metų vedė mamai Biblijos studijas ir ši tapo Jehovos garbintoja! Džiaugiamės galėdami atsidėkoti Bertai už viską, ką padarė dėl mūsų šeimos, kad pažintume tiesą.

Aš toks dėkingas už tuos kadaise vykusius kongresus. Jie paskatino mane stoti teisingo garbinimo pusėn, supaprastinti savo gyvenseną, uždegė ryžtą išplėsti tarnybą. Tikrai, tie kongresai turėjo man didelį poveikį.

[Iliustracija 23 puslapyje]

Evelinos mama (kairėje) ir mano mama

[Iliustracija 23 puslapyje]

Mano draugas Benas

[Iliustracija 24 puslapyje]

Brazilijoje

[Iliustracija 25 puslapyje]

Su Evelina dabar