Brangink savo vietą Dievo organizacijoje

„Dievas sudėliojo kūne narius ir kiekvieną jų, kaip panorėjo“ (1 KOR 12:18).

1, 2. a) Kas rodo, kad krikščionių brolijoje kiekvieno vieta yra svarbi? b) Kokius klausimus aptarsime šiame straipsnyje?

JAU nuo senovės Izraelio laikų Jehova sutvarkė taip, kad savo tarnams vadovauja ir teikia dvasinį maitinimą per jų bendruomenę. Štai pasakyta, kad anuomet, kai izraelitai sunaikino Ajo miestą, Jozuė „perskaitė visus Įstatymo žodžius — palaiminimus ir prakeikimus — taip, kaip parašyta Įstatymo knygoje. Nebuvo nė vieno žodžio iš visų, Mozės įsakytų, kurio Jozuė nebūtų perskaitęs visos Izraelio bendrijos akivaizdoje“ (Joz 8:34, 35).

² Pirmajame mūsų eros amžiuje apaštalas Paulius krikščionių vyresniajam Timotiejui paaiškino, kad krikščionių bendruomenė yra „Dievo namai“, „tiesos šulas ir atrama“ (1 Tim 3:15, Jr). Šiandien Dievo „namai“ — pasaulinė tikrųjų krikščionių brolija. Dievo dvasios įkvėpimu parašytame Pirmajame laiške korintiečiams, 12-ame skyriuje, Paulius bendruomenę prilygina žmogaus kūnui. Jis sudarytas iš įvairių skirtingas funkcijas atliekančių narių ir visi jie reikalingi. Toliau Paulius tvirtina: „Dievas sudėliojo kūne narius ir kiekvieną jų, kaip panorėjo.“ Apaštalas net pabrėžia, kad „tuos kūno narius, kuriuos laikome mažiau garbingais, mes apsupame ypatinga pagarba“ (1 Kor 12:18, 23). Vadinasi, Dievo „namuose“ vieno kurio nors  teisaus žmogaus tarnystė nėra nei geresnė, nei blogesnė negu kito ištikimo krikščionio. Jie tiesiog atlieka skirtingus vaidmenis. Tad kaip Dievo įkurtoje organizacijoje kiekvienam rasti savo vietą ir kaip mokėti ją branginti? Kas lemia tai, kokia yra mūsų veikla tikrųjų krikščionių brolijoje? Ko reikia, kad ‘visi matytų mūsų pažangą’? (1 Tim 4:15)

Mokėkime branginti savo vietą organizacijoje

3. Kaip rasti savo vietą organizacijoje ir mokėti ją branginti?

³ Viena, kaip organizacijoje rasti savo vietą ir mokėti ją branginti, tai visapusiškai bendradarbiauti su „ištikimu ir nuovokiu vergu“ (NW) ir jo atstovu — Vadovaujančiąja taryba. (Perskaityk Mato 24:45-47.) Pagalvokime, ar paklūstame vergo klasės vadovavimui. Štai jau daugelį metų gauname aiškius nurodymus dėl drabužių bei išvaizdos, pramogų, nederamo naudojimosi internetu. Ar šių gerų pamokymų rūpestingai paisome ir todėl dvasinės žalos nepatiriame? O kaip dėl raginimo skirti vakarą dvasiniam šeimos ugdymui? Ar klausome patarimo ir šias šeimos sueigas rengiame reguliariai? Jei esi viengungis, ar skiri laiko asmeniniam Šventojo Rašto studijavimui? Jeigu laikysimės vergo klasės nurodymų, Jehova laimins ir mūsų šeimą, ir kiekvieną skyrium.

4. Į ką turime atsižvelgti, kai renkamės vieną ar kitą dalyką?

⁴ Kai kas galbūt mano, kad pramogos, drabužiai, išvaizda yra grynai asmeninis reikalas. Bet atsidavusiam krikščioniui, branginančiam savo vietą brolijoje, teisė pačiam rinktis neturi būti lemiamas dalykas. Apsispręsti reikia atsižvelgiant į Jehovos nuomonę, išsakytą jo Žodyje, Biblijoje. Joje nurodytos gairės turi būti ‘žibintas mūsų žingsniams ir šviesa mūsų takui’ (Ps 119:105). Taip pat išmintinga pamąstyti, kaip tai, ką mes renkamės, atsilieps mūsų tarnystei ir paveiks kitus žmones, — tiek bendratikius, tiek nebendratikius. (Perskaityk 2 Korintiečiams 6:3, 4.)

5. Kodėl turime saugotis, kad mūsų nepaveiktų savivalės dvasia?

⁵ „Dvasia, veikianti neklusnumo vaikuose“, tvyro visur kaip ir oras, kuriuo kvėpuojame (Ef 2:2). Ta dvasia gali piršti mintį, jog mums nebūtina leistis Jehovos organizacijos vadovaujamiems. Tačiau mes nenorime panėšėti į anų laikų Diotrefą, ‘nepripažinusį apaštalo Jono autoriteto’ (3 Jn 9, 10, Jr, išnaša). Saugokimės, kad savivalės dvasia mūsų nepaveiktų. Niekada nei žodžiu, nei elgesiu nebūkime nepagarbūs vergo klasei, kuria Jehova naudojasi kaip ryšio kanalu (Sk 16:1-3). Priešingai, branginkime garbę bendradarbiauti su šita klase. O ar stengiamės paklusti atsakingų bendruomenės brolių vadovavimui? (Perskaityk Hebrajams 13:7, 17.)

6. Kodėl turime ištirti savo aplinkybes?

⁶ Kita, kaip galime labai vertinti savo vietą organizacijoje, tai gerai ištirti visas galimybes ir, kiek jos leidžia, ‘gerbti savo tarnavimą’, šlovinti Jehovą (Rom 11:13, Brb). Kai kas darbuojasi reguliariaisiais pionieriais. Kiti pasirinko specialiąją visalaikę tarnystę: yra misionieriai, keliaujantieji prižiūrėtojai arba beteliečiai. Nemažai brolių ir sesių padeda statyti Karalystės sales. Diduma Jehovos  garbintojų kiek galėdami rūpinasi dvasiniais savo šeimos poreikiais ir kas savaitę su visu uolumu darbuojasi lauko tarnyboje. (Perskaityk Kolosiečiams 3:23, 24.) Neabejokime, kad jei noriai, iš širdies tarnaujame Dievui, visada jo organizacijoje rasime savo vietą.

Kas lemia tai, kokia yra krikščionio veikla bendruomenėje

7. Paaiškink, kaip krikščionio veiklą bendruomenėje lemia aplinkybės.

⁷ Labai svarbu įvertinti savo aplinkybes — juk krikščionio veiklą bendruomenėje nemažai lemia tai, ką jis pajėgus daryti, kuo gali prisidėti prie visų triūso. Pavyzdžiui, brolio atsakomybė bendruomenėje kitokia nei sesers. Kiek jėgų skiriame Jehovos tarnybai, taip pat priklauso nuo amžiaus, sveikatos, kitų veiksnių. Patarlių 20:29 tvirtinama: „Jaunuolių papuošalas — jėga, o seneliai gerbiami dėl jų žilų galvų.“ Jaunesni krikščionys gali daugiau darbuotis fiziškai, o pagyvenusieji labai padeda bendruomenei savo išmintimi bei patirtimi. Bet nepamirškime, jog visa, ką gebame daryti Jehovos organizacijoje, yra dėl jo neužtarnautos malonės (Apd 14:26; Rom 12:6-8).

8. Kiek veiklą bendruomenėje lemia mūsų troškimai?

⁸ Dviejų jaunų sesių iš vienos šeimos pavyzdys rodo, nuo ko dar priklauso, kokia yra mūsų tarnystė bendruomenėje. Abi baigė vidurinę mokyklą ir jų sąlygos buvo vienodos. Tėvai nuolat skatino dukras po mokyklos tarnauti reguliariosiomis pionierėmis. Viena taip ir padarė, o antroji stojo dirbti visą etatą. Kodėl jiedvi apsisprendė skirtingai? Tai nulėmė jų pačių troškimai. Juk galiausiai dauguma imamės to, kas mums patinka. Todėl dera rimtai pagalvoti, ką mes norėtume nuveikti Dievo tarnyboje. Ar galėtume darbuotis čia daugiau, net jeigu reikėtų kai ką savo gyvenime pakeisti? (2 Kor 9:7)

9, 10. Ką turėtume daryti, jeigu nejaučiame paskatos daugiau atsidėti Jehovos tarnybai?

⁹ O jeigu bendruomenėje darome tik kas atrodo privaloma ir galbūt nejaučiame paskatos daugiau atsidėti Jehovos tarnybai? Laiške filipiečiams Paulius priminė: „Dievas iš savo palankumo skatina jus ir trokšti, ir veikti!“ Tikrai, Jehova gali mums sužadinti tokį troškimą (Fil 2:13; 4:13).

¹⁰ Tad ar nenorėtume prašyti Jehovą, kad budintų norą vykdyti jo valią? Senovės Izraelio karalius Dovydas kaip tik šito ir meldė. Štai jo žodžiai: „Parodyk man savo kelius, Viešpatie, pamokyk mane apie savo takus. Vesk mane savo tiesa ir mokyk mane, nes esi Dievas, mano Gelbėtojas. Tavimi visados pasitikiu“ (Ps 25:4, 5). Sekime juo ir kreipkimės į Jehovą, kad įkvėptų norą daryti, kas jam patinka. Jei apmąstysime, kaip  Dievas ir jo Sūnus žiūri į mūsų tarnystę, širdyje gims dėkingumas jiems (Mt 26:6-10; Lk 21:1-4). Tai gali paskatinti mus melsti, kad Jehova uždegtų troškimą siekti didesnių dvasinių tikslų. Pranašas Izaijas paliko pavyzdį, kokia turėtų būti mūsų nuostata. Išgirdęs Jehovą klausiant „Ką man siųsti? Kas gi bus mūsų pasiuntinys?“, jis atsiliepė: „Štai aš, siųsk mane!“ (Iz 6:8).

Kaip galime daryti pažangą?

11. a) Iš ko matyti, kad mūsų organizacijoje itin reikia brolių atsakingoms pareigoms? b) Kaip krikščionis gali siekti teokratinių pareigų?

¹¹ Žinodami, kad vien 2008-aisiais pasikrikštijo 289678 žmonės, matome, kaip dar reikia brolių, gebančių mūsų organizacijoje eiti atsakingas pareigas. Kaip krikščionis gali jų siekti? Pirmiausia stengdamasis atitikti Šventajame Rašte išdėstytus reikalavimus tarnybiniams padėjėjams ir vyresniesiems (1 Tim 3:1-10, 12, 13; Tit 1:5-9). O ką rodo tai, jei kuris nors brolis kaip tik ir deda tokias pastangas: veikliai darbuojasi lauko tarnyboje, stropiai atlieka užduotis, uoliai ruošiasi krikščionių sueigoms, kad jose kuo turiningiau atsakinėtų, rūpinasi bendratikiais? Akivaizdu, kad jis savo vietą organizacijoje brangina.

12. Kaip jaunuoliai gali rodyti savo atsidavimą tiesai?

¹² Kaip jauni broliai, ypač jei jie dar tik paaugliai, gali daryti pažangą bendruomenėje? Jaunuoliai turi stengtis augti „išmintimi ir dvasiniu supratimu“ — semtis Šventojo Rašto žinių (Kol 1:9). Todėl reikia kruopščiai studijuoti Dievo Žodį, būti aktyviems sueigose. Jie taip pat gali ruoštis ateity žengti pro „plačias duris našiam darbui“ įvairiuose visalaikės tarnybos baruose (1 Kor 16:9). Krikščionis, kuris atsideda Jehovos tarnybai, jaučia gyvenime tikrą pasitenkinimą ir yra dosniai laiminamas. (Perskaityk Mokytojo 12:1.)

13, 14. Kaip seserys gali rodyti, jog savo vaidmenį bendruomenėje vertina?

¹³ Seserys irgi gali rodyti, jog brangina garbę prisidėti prie žodžių iš Psalmyno 68:12 [68:11, Brb] išsipildymo. Ten parašyta: „Viešpats ištaria žodį, ir didis būrys moterų neša gerą žinią.“ Viena, kaip geriausiai krikščionės gali reikšti dėkingumą už savo tarnystę bendruomenėje, —  ruošti Jėzaus mokinius (Mt 28:19, 20). Rūpestingai, su visu uolumu dirbdamos evangelizacijos darbą, noriai tam aukodamosi, seserys patvirtina, jog vertina savo vaidmenį bendruomenėje.

¹⁴ Paulius rašė Titui: „Kad senos moterys elgtųsi, kaip dera šventoms: [...] mokytų gero, tai yra skatintų jaunesniąsias mylėti savo vyrus ir vaikus, būti santūrias, skaisčias, rūpestingas šeimininkes, geras, klusnias savo vyrams, kad dėl jų nebūtų šmeižiamas Dievo žodis“ (Tit 2:3-5). Kokią gerą įtaką bendruomenei gali daryti brandžios seserys! Pagarba atsakingiems broliams, išmintingu požiūriu į savo aprangą, išvaizdą bei laisvalaikį jos yra gražus pavyzdys kitiems ir taip rodo, jog tarnystę bendruomenėje labai brangina.

15. Kaip vienatvės slegiama krikščionė gali įveikti nusiminimą?

¹⁵ Netekėjusiai sesei kai kada bendruomenėje gali pasirodyti nelengva. Štai ką sako tokia krikščionė: „Kartais mane slegia vienatvė.“ Kaip jai pavyksta įveikti nusiminimą? „Malda ir studijos mane taip sustiprina, jog vėl galiu jaustis esanti reikalinga. Stengiuosi suprasti, kaip į mane žiūri Jehova. Siūlausi padėti tikėjimo broliams, sesėms ir tada mintys sukasi apie juos, o ne vien apie save“, — dalijasi patirtimi ši liudytoja. Psalmyno 32:8 užrašyti Jehovos žodžiai Dovydui: „Patarsiu tau, lydėdamas tave akimis.“ Jehova išties rūpinasi kiekvienu savo tarnu, taigi ir vienišomis sesėmis, kad visi bendruomenėje jaustų savo vertę.

Saugok savo vietą Jehovos organizacijoje!

16, 17. a) Kodėl galima tvirtinti, kad sutikimas tapti Jehovos organizacijos nariu yra pats geriausias mūsų sprendimas? b) Kaip galime išsaugoti savo vietą Jehovos organizacijoje?

¹⁶ Jehova kiekvieną tarną su meile patraukė prie savęs ir leido užmegzti su juo ryšį. Jėzus pasakė: „Niekas negali ateiti pas mane, jei mane pasiuntęs Tėvas jo nepatraukia“ (Jn 6:44). Iš milijardų žemės gyventojų Jehova savo organizacijos nariais išsirinko kaip tik mus. Ir tai, kad sutikome, yra geriausias mūsų sprendimas. Gyvenimas pasidarė prasmingas. Koks džiaugsmas ir pasitenkinimas priklausyti prie Jehovos organizacijos, turėti joje savo vietą!

¹⁷ „Viešpatie, aš myliu Namus, kuriuose gyveni [...]. Mano kojos stovi ant lygios žemės, sueigose šlovinsiu Viešpatį“, — giedojo psalmininkas (Ps 26:8, 12). Tikrasis Dievas savo organizacijoje kiekvienam skiria tam tikrą vaidmenį. Laikydamiesi teokratinių nurodymų ir aukodami jėgas Jehovos tarnybai, išsaugosime savo vertingą vietą jo organizacijoje.

Ar atsimeni?

• Kodėl galima teigti, kad krikščionių brolijoje kiekvieno vaidmuo yra svarbus?

• Kaip galime rodyti branginą savo vietą Dievo organizacijoje?

• Kas lemia tai, kokia yra mūsų veikla bendruomenėje?

• Kaip jauno ir vyresnio amžiaus krikščionys rodo, jog savo vietą Dievo organizacijoje vertina?

[Studijų klausimai]

[Iliustracijos 16 puslapyje]

Kaip broliai gali siekti atsakingų pareigų bendruomenėje?

[Iliustracija 17 puslapyje]

Kaip seserys gali rodyti, jog savo vaidmenį bendruomenėje vertina?