Ką tavo maldos byloja apie tave patį?
Ką tavo maldos byloja apie tave patį?
„Tu, kuris išklausai maldas, pas Tave ateis kiekvienas kūnas“ (PS 65:2, Brb).
1, 2. Kodėl Jehovos tarnai gali su pasitikėjimu kreiptis į jį malda?
JEHOVA visada girdi savo ištikimų tarnų maldas. Galime neabejoti, jog jis girdi ir mus. Net jeigu milijonai Jehovos liudytojų kreipiasi į jį tuo pačiu metu, kiekvieno žodžiai pasiekia mūsų Dievą.
2 Psalmininkas Dovydas, žinodamas, kad Dievas girdi jo maldavimus, giedojo: „Tu, kuris išklausai maldas, pas Tave ateis kiekvienas kūnas“ (Ps 65:2, Brb). Šis vyras sulaukdavo atsakymo į savo maldas, nes buvo ištikimas Jehovos garbintojas. Todėl čia ir mums verta susimąstyti. Ar mano maldos rodo, kad pasitikiu Jehova ir kad tyras jo garbinimas man visų svarbiausias? Ką mano maldos byloja apie mane?
Kreipkis į Jehovą nuolankiai
3, 4. a) Kokia širdimi turime melstis Dievui? b) Ką būtina daryti, kai mus kamuoja ‘nerimastingos mintys’ dėl sunkios nuodėmės?
3 Jeigu norime, kad mūsų maldos būtų išklausytos, turime kreiptis į Dievą nuolankia širdimi (Ps 138:6, Brb). Reikia prašyti Jehovą ištirti mus, kaip meldė Dovydas: „Ištirk mane, Dieve, ir pažink mano širdį! Mėgink mane ir pažink nerimastingas mano mintis! Ir matyk, ar yra manyje kokia ydinga elgsena, ir vesk mane amžinuoju keliu!“ (Ps 139:23, 24, Naujasis Testamentas ir Psalmai, vertė A. Jurėnas). Aišku, to ne tik melskime, bet ir mielai leiskimės Dievo ištiriami ir pakluskime pamokymams, užrašytiems jo Žodyje. Jehova gali lydėti mus „amžinuoju keliu“ padėdamas gyventi taip, kad iš jo neiškryptume.
4 Bet jeigu kamuoja ‘nerimastingos mintys’ dėl kokios nors sunkios mūsų nuodėmės? (Perskaityk Psalmyno 32:1-5.) Galbūt stengiamės nuslopinti sąžinės graužatį ir, kaip anas medis per karštį išsenka be drėgmės, taip mes netenkame jėgų. Štai kadaise Dovydas, prislėgtas dėl savo nuodėmės, prarado džiaugsmą ir turbūt net susirgo. Kaip jam palengvėjo, kai išpažino kaltę Dievui! Tik įsivaizduokime, koks džiaugsmas apėmė šį žmogų, supratusį, kad „atleistas nusižengimas“ ir Jehova jam dovanoja. Mums taip pat atlėgsta, kai pasakome Dievui apie savo nuodėmę. Atgauti dvasinę sveikatą nusidėjėliui padeda ir krikščionių vyresnieji (Pat 28:13; Jok 5:13-16).
Maldauk Dievą ir jam dėkok
5. Ką daryti mums patariama, kai sielojamės?
5 Jeigu dėl ko nors sielojamės, remkimės Pauliaus patarimu: „Nieku per daug nesirūpinkite, bet visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui“ (Fil 4:6). Graikiškas žodis, čia išverstas „prašymas“, reiškia nuolankų maldavimą. Ypač tada, kai kyla pavojus arba esame persekiojami, turime maldauti Jehovą pagalbos ir vadovavimo.
6, 7. Už ką dera maldose dėkoti Dievui?
6 Tačiau jei meldžiamės vien tada, kai ko nors reikia, ką tai apie mus byloja? Paulius paminėjo, kad savo prašymus Dievui išsakytume sykiu „su padėka“. Juk ir mes dėl daug ko galime pritarti Dovydo žodžiams: „O Viešpatie, tavo yra didybė, galybė, grožybė, pergalė ir šlovė. Taip, nes tau priklauso visa, kas danguje ir žemėje. O Viešpatie, tau priklauso karalystė, tu esi iškilęs kaip galva virš visko. [...] Mūsų Dieve, mes tau dėkojame ir šloviname tavo garbingą vardą“ (1 Met 29:11-13).
7 Jėzus dėkodavo Dievui už valgį. Viešpaties vakarienės metu padėkojo už duoną ir vyną (Mt 15:36; Mk 14:22, 23). Mums irgi už tai dera tarti jam „ačiū“. Taip pat reikia ‘dėkoti Viešpačiui’ „už nuostabius darbus žmonijai“, už „teisius sprendimus“, už jo žodį, arba tiesą, užrašytą Biblijoje (Ps 107:15; 119:62, 105).
Malda už kitus
8, 9. Kodėl turime melstis už bendratikius?
8 Mes, aišku, meldžiame už save, bet reikia nepamiršti ir bendratikių, net jei ir nepažįstame jų, nežinome vardų. Štai apaštalas Paulius, veikiausiai nepažinojęs visų Kolosų krikščionių, jiems rašė taip: „Nuolat melsdamiesi už jus, mes dėkojame Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, nes girdime, kad jūs tikite Kristų Jėzų ir mylite visus šventuosius“ (Kol 1:3, 4). Paulius taip pat meldėsi už Tesalonikos bendratikius (2 Tes 1:11, 12). Tokio turinio maldos daug pasako apie mus pačius, byloja, kaip žiūrime į tikėjimo brolius ir seseris.
9 Mūsų maldos už pateptuosius ir už „kitas avis“ liudija, jog branginame Dievo organizaciją (Jn 10:16). Paulius prašė bendratikių melsti, kad jam būtų „duota drąsiai skelbti Evangelijos slėpinį“ (Ef 6:17-20). Ar panašiai ir mes meldžiamės už kitus krikščionis?
10. Kaip mus pačius gali veikti tai, kad meldžiamės už kitus?
10 Tai, kad meldžiamės už bendratikius, gali keisti mūsų požiūrį į juos. Argi žmogus, už kurį siunčiame prašymus, netampa mums mielas, net jei anksčiau ir nebuvome prie jo labai prisirišę? (1 Jn 4:20, 21) Tokios maldos mus taurina, skatina saugoti brolišką vienybę. Jos liudija, kad puoselėjame tokią kaip Kristaus tarpusavio meilę (Jn 13:34, 35). O meilė yra viena Dievo dvasios vaisiaus skiltelė. Ar prašome Jehovą šventosios dvasios ir jo pagalbos, kad gebėtume rodyti meilę, džiaugsmą, ramybę, kantrybę, maloningumą, gerumą, tikėjimą, romumą, susivaldymą? (Lk 11:13; Gal 5:22, 23) Jei taip, mūsų žodžiai ir darbai bylos, kad elgiamės ir gyvename taip, kaip skatina Dievo dvasia. (Perskaityk Galatams 5:16, 25.)
11. Kodėl, tavo manymu, dera prašyti kitų melstis už mus?
11 Jeigu sužinome, kad mūsų vaikas mokykloje per kontrolinius darbus bando nusirašinėti, melskimės už jį, nurodykime Šventojo Rašto priesakus ir paraginkime elgtis sąžiningai, šalintis pikta. Paulius Korinto krikščionims rašė: „Mes meldžiame Dievą, kad jūs nedarytumėte nieko blogo“ (2 Kor 13:7). Tokios nuolankia dvasia sakomos maldos patinka Jehovai ir byloja daug gera apie mus pačius. (Perskaityk Patarlių 15:8.) Galime prašyti kitų, kad ir už mus melstųsi. Apaštalas Paulius to irgi prašė: „Melskite už mus, nes mes esame įsitikinę turį ramią sąžinę ir norį visame kame dorai elgtis“ (Hbr 13:18).
Ką dar rodo mūsų maldos
12. Kokie turi būti svarbiausi prašymai mūsų maldose?
12 Ar mūsų maldos rodo, jog esame laimingi ir uolūs Jehovos liudytojai? Svarbiausia, ar prašai Dievą to, kas derinasi su jo valia: kad būtų skelbiama žinia apie jo Karalystę, apginta jo aukščiausioji valdžia, pašlovintas jo vardas? Šie dalykai turi būti labiausiai mūsų minėtini, kaip matome iš pavyzdinės Jėzaus maldos pirmųjų prašymų: „Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas tavo vardas, teateinie tavo karalystė, teesie tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje“ (Mt 6:9, 10).
13, 14. Ką dar mūsų maldos byloja apie mus?
13 Maldos rodo, kokie mūsų motyvai, kas mums rūpi, ko trokštame. Jehova mato vidinį žmogaus pasaulį. Patarlių 17:3 tvirtinama: „Lydykla — sidabrui, krosnis — auksui, o širdį išbando Viešpats.“ Jehova žino, kas mūsų širdyje (1 Sam 16:7). Jam aišku, ką manome apie sueigas, tarnybą, savo dvasinius brolius ir seseris. Dievui ne paslaptis, kaip žiūrime į Kristaus „brolius“ (Mt 25:40). Jis įžvelgia, ar tikrai trokštame to, ko meldžiame, ar vien iš įpročio kartojame tuos pačius žodžius. Jėzus mokė: „Melsdamiesi nedaugiažodžiaukite kaip pagonys: jie tariasi [klaidingai mano] būsią išklausyti dėl žodžių gausumo“ (Mt 6:7).
14 Mūsų maldų žodžiai taip pat rodo, kiek pasitikime Dievu. Dovydas pasakė: „Tu [Jehova] mano apsauga, stiprus bokštas gintis nuo priešo. Leisk man gyventi amžinai tavo palapinėje, rasti prieglaudą tavo sparnų užuovėjoje!“ (Ps 61:4, 5 [61:3, 4, Brb]). Kai Dievas simboline prasme ‘išskleidžia savo palapinę virš mūsų’, jaučiame jo gelbstinčią ranką ir esame saugūs (Apr 7:15, Brb). Kokia paguoda glaustis prie Jehovos maldoje ir žinoti, kad jis yra ‘su mumis’ per visokius tikėjimo išbandymus! (Perskaityk Psalmyno 118:5-9.)
15, 16. Ką mes, kreipdamiesi į Dievą dėl tarnystės bendruomenei, galime savo maldoje įžvelgti?
15 Iš savo atviros maldos Jehovai galime ir patys suprasti, kokie yra mūsų slapčiausi motyvai. Pavyzdžiui, ar krikščionio siekis tarnauti Dievo tautoje prižiūrėtoju tikrai kyla iš nuolankaus troškimo kuo našiau ir visomis išgalėmis darbuotis Karalystės labui? O gal tai tik noras „[bendratikiams] vadovauti“, netgi ‘viešpatauti jiems’ (Brb)? Tokių norų Jehovos tarnui puoselėti nedera. (Perskaityk 3 Jono 9, 10; Luko 22:24-27.) Jei maldoje kreipiamės į Jehovą Dievą atvira širdimi, gali atsiskleisti mūsų netinkami troškimai, ir tada juos, kol dar neįsišaknijo, lengviau išrauti.
16 Krikščionio žmona, ko gero, labai nori, kad vyras taptų tarnybiniu padėjėju, galiausiai prižiūrėtoju, tai yra vyresniuoju, ir visa išsako savo maldoje. Čia liudytojai reikia nepamiršti ir kai ko svarbaus — ji turi būti pavyzdinga sesė. Juk bendruomenės požiūrį į kurį nors brolį lemia ir tai, kaip kalba ir elgiasi jo šeimos nariai.
Kai visų vardu sakome viešą maldą
17. Kodėl savo pačių maldas norime sakyti vienumoje?
17 Jėzus, norėdamas vienumoje melstis savo Tėvui, paprastai nuo minios pasukdavo nuošalėn (Mt 14:13; Lk 5:16; 6:12). Mes irgi ieškome atokios vietelės ir čia, viešpataujant ramybei, tylioje maldoje veikiausiai gimsta tokie sprendimai, kurie derinasi su Jehovos valia ir stiprina mūsų dvasingumą. Bet Jėzus melsdavosi ir viešai, todėl iš jo galime pasimokyti, kaip tada derėtų kreiptis į Dievą.
18. Ką reikia turėti omenyje broliui, sakančiam viešą maldą bendruomenės vardu?
18 Mūsų sueigose atsidavę vyrai sako viešą maldą bendruomenės vardu (1 Tim 2:8). Pabaigoje susirinkusieji taria „amen“, išvertus „tebūnie“. Bet malda ir turi būti tokia, kad bendratikiai galėtų jai pritarti. Štai Jėzaus pavyzdinėje maldoje nėra nieko netaktiško, šokiruojančio (Lk 11:2-4). Jis kiekvieno savo klausytojo poreikių bei problemų neminėjo. Tai asmeninės, o ne viešosios maldos tema. Be to, kai meldžiamės visų vardu, netinka sakyti tokių dalykų, kurie yra neskelbtini.
19. Kokia turi būti mūsų laikysena, kai klausomės viešos maldos?
19 Kai mūsų vardu sakoma vieša malda, turi būti akivaizdu, jog visi puoselėjame pagarbią Dievo baimę (1 Pt 2:17). Tokiu momentu čia, krikščionių sueigoje, tam tikri dalykai yra nepriimtini (Mok 3:1). Tarkim, kam nors patiktų, kad per maldą visi susikabintų rankomis. Tačiau kitą, ypač ne mūsų tikėjimo žmogų, tai gali sutrikdyti, net pasirodyti užgaulu. Sutuoktiniai taktiškai laikytis už rankų gali, bet jei juodu, klausydamiesi maldos, stovi apsikabinę, kas nors tai pastebėjęs galbūt pasipiktina. Jam gali susidaryti įspūdis, kad ta pora, užuot rodžiusi pagarbą Jehovai, rodo švelnius jausmus vienas kitam. Iš didelės pagarbos Dievui ‘visa darykime jo garbei’ ir elkimės taip, kad nė vieno nesutrikdytume, nepapiktintume, neverstume suklupti (1 Kor 10:31, 32; 2 Kor 6:3).
Ko maldoje prašyti?
20. Kaip paaiškintum žodžius iš Romiečiams 8:26, 27?
20 Kartais nebenumanome, ką sakyti mūsų pačių maldoje. Paulius rašė: „Nežinome, ko turėtume deramai melsti, todėl pati [šventoji] Dvasia užtaria mus neišsakomais atodūsiais. Širdžių Tyrėjas [Dievas] žino Dvasios troškimus“ (Rom 8:26, 27). Jehova panorėjo, kad Šventajame Rašte būtų užrašyta daugelis maldų. Tuos šventosios dvasios įkvėpimu kadaise ištartus prašymus jis priima kaip mūsų pačių ir juos išpildo. Dievas aiškiai permato ir mus, ir esmę to, ką per Biblijos rašytojus jo dvasia anuomet pažadino kalbėti. Jehova į mūsų maldavimus užtariant šventajai dvasiai atsako. Vis dėlto kuo geriau pažįstame Dievo Žodį, tuo lengviau gali ateiti į galvą, ko turime melsti.
21. Apie ką kalbėsime kitame straipsnyje?
21 Matome, jog apie mus daug ką byloja mūsų maldos. Pavyzdžiui, iš jų gali būti aišku, kiek arti Jehovos esame ir kiek pažįstame jo Žodį (Jok 4:8). Kitame straipsnyje pasigilinsime į kelias Biblijoje užrašytas maldas bei pamaldžiai pasakytus žodžius. Kaip mes, tyrinėdami tokias Biblijos eilutes, galime mokytis artintis prie Dievo malda?
Kaip atsakytum?
• Su kokia nuostata širdyje turime artintis prie Jehovos malda?
• Kodėl turime melstis už bendratikius?
• Ką mūsų maldos gali byloti apie mus pačius ir mūsų motyvus?
• Kokia turi būti mūsų laikysena klausantis viešos maldos?
[Studijų klausimai]
[Iliustracija 4 puslapyje]
Ar nuolat aukštini Jehovą ir jam dėkoji?
[Iliustracija 6 puslapyje]
Kai klausomės viešos maldos, mūsų laikysena visada turi rodyti, kad esame Jehovos garbintojai
