Mokykimės vis stipriau mylėti savo bendratikius

„Gyvenkite meile, kaip ir Kristus pamilo jus“ (EF 5:2).

1. Koks, kaip nurodė Jėzus, yra svarbiausias jo tikrųjų sekėjų bruožas?

JEHOVOS LIUDYTOJAI labiausiai žinomi iš to, kad gerąją naujieną apie Dievo Karalystę skelbia po namus. Tačiau ne ši veikla yra tikrųjų krikščionių skiriamasis bruožas. Kristus Jėzus savo mokiniams pasakė: „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte; kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą! Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jn 13:34, 35).

2, 3. Kaip mūsų broliška meilė patraukia tuos, kurie ima lankyti krikščionių sueigas?

² Tokios meilės, kokią tarpusavyje puoselėja tikrieji krikščionys, nerasi niekur kitur. Kaip magnetas traukia geležį, taip meilė suvienija Jehovos tarnus ir patraukia doros širdies žmones teisingai garbinti Dievą. Štai vienas pavyzdys. Marselinas iš Kamerūno per nelaimingą atsitikimą darbe prarado regėjimą. Po šio skaudaus įvykio pasklido gandai, neva jis apakęs dėl to, kad yra raganius. Iš savo bažnyčios pastoriaus ir parapijiečių vyras pagalbos nesulaukė. Užuot paguodę, jie pašalino jį iš bendruomenės. Kai vienas Jehovos liudytojas pakvietė Marseliną ateiti į sueigą, jis dvejojo. Baiminosi, kad ir čia bus atstumtas.

³ Bet Karalystės salėje jį visi maloniai sveikino ir tai Marseliną nustebino. Biblijos mokymai, kuriuos čia išgirdo, jį  paguodė. Jis ėmė lankyti visas bendruomenės sueigas, studijuoti Bibliją ir 2006-aisiais pasikrikštijo. Dabar tiesos žiniomis pats dalijasi su šeima, kaimynais ir veda kelias Biblijos studijas. Marselinas nori, kad jo studijuotojai džiaugtųsi tokia pat meile, kokią jam parodė Dievo tautos nariai.

4. Kodėl turime klausyti Pauliaus paraginimo ‘gyventi meile’?

⁴ Mūsų broliška meilė miela širdžiai, bet toks jausmas neatsiranda savaime. Štai laužas, degantis naktį, traukia žmones sušilti prie jaukios, kibirkščiuojančios ugnies. Tačiau nekurstoma ugnis užgęsta. Panašiai ir nuostabūs meilės saitai tarp krikščionių greit susilpnės, jeigu kiekvienas bendruomenės narys nesistengs jų sustiprinti. Ką tad privalome daryti? Apaštalas Paulius sako: „Gyvenkite meile, kaip ir Kristus pamilo jus ir atidavė už [jus] save kaip atnašą ir kvapią auką Dievui“ (Ef 5:2). Taigi kyla klausimas, kaip mums gyventi meile? Apie tai ir pakalbėsime.

„Praplėskite savo širdis!“

5, 6. Kodėl Paulius ragino Korinto krikščionis ‘praplėsti širdis’?

⁵ Senovės Korinto bendruomenės krikščionims apaštalas Paulius rašė: „Mūsų lūpos atvirai jums prabilo, korintiečiai, mūsų širdis jums tapo erdvi. Mumyse jums ne per ankšta; ankšta jūsų pačių širdyse. Tad atsimokėkite tuo pačiu, — kalbu kaip vaikams, — ir praplėskite savo širdis!“ (2 Kor 6:11-13). Kodėl Paulius ragino korintiečius parodyti vienas kitam daugiau meilės?

⁶ Prisiminkime, kaip tame senovės mieste susikūrė bendruomenė. Paulius į Korintą atvyko 50-ųjų m. e. metų rudenį. Nors jo skelbiamai žiniai kai kurie smarkiai priešinosi, apaštalas nenuleido rankų. Per trumpą laiką daug vietinių gyventojų įtikėjo gerąja naujiena. Paulius ten pasiliko „metus ir šešis mėnesius“ mokydamas ir stiprindamas naujos bendruomenės narius. Neabejotina, juos visus apaštalas labai mylėjo (Apd 18:5, 6, 9-11). Korintiečiai Paulių irgi turėjo už ką mylėti bei gerbti. Tačiau kai kurie nuo jo nusisuko. Vieniems galbūt nepatiko jo tiesūs pamokymai (1 Kor 5:1-5; 6:1-10). Kiti, matyt, patikėjo „antapaštalių“ skleidžiamais šmeižtais (2 Kor 11:5, 6). Paulius troško būti visų savo brolių ir seserų nuoširdžiai mylimas. Todėl labai ragino juos ‘praplėsti širdis’ — puoselėti draugystę su juo bei kitais bendratikiais.

7. Kaip galime praplėsti širdį ir išmokti mylėti savo brolius ir seseris?

⁷ Kaip galime praplėsti širdį ir labiau mylėti savo brolius ir seseris? Bendraamžius ar tos pačios etninės kilmės žmones savaime traukia vienus prie kitų. Paprastai daug laiko drauge praleidžia ir tie, kurių pomėgiai panašūs. O jeigu mūsų ir kai kurių bendratikių interesai smarkiai skiriasi? Čia ir yra galimybė ‘praplėsti širdį’. Štai apie ką būtų išmintinga pagalvoti. Kiek dažnai einu į tarnybą ar pramogauju su tais bendratikiais, kurie nėra artimiausi mano draugai? Kodėl Karalystės salėje su jais mažai tebendrauju? Gal manau, kad jie patys pirmi turi įrodyti esą verti mano draugystės? Ar sveikinuosi tiek su jaunais, tiek su pagyvenusiais bendruomenės nariais?

8, 9. Kaip, sekdami Pauliaus patarimu iš Romiečiams 15:7, turėtume sveikinti visus bendratikius, kad taip augtume broliška meile?

 ⁸ Pakalbėkime apie sveikinimąsi plačiau. Čia mums labai vertingi Pauliaus žodžiai romiečiams, nes moko, koks yra tinkamas požiūris į bendruomenės narius. (Perskaityk Romiečiams 15:7.) Graikiškas žodis, čia verčiamas „priimti“, reiškia „maloniai ar svetingai sutikti, priimti į savo draugų ratą“. Biblijos laikais vaišingas šeimininkas labai džiaugdavosi savo svečiais. Kristus mus irgi, taip tariant, mielai priėmė, todėl sekdami juo turime būti malonūs savo tikėjimo broliams ir seserims.

⁹ Sveikindami savo bendratikius Karalystės salėje ar kur kitur, kreipkime dėmesį į tuos, kurių ilgesnį laiką nematėme ar su kuriais seniai besišnekėjome. Kodėl nors trumpai jų nepakalbinus? Kitą sueigą galime prieiti prie kitų. Taip per laiką maloniai pabendrausime su dauguma brolių ir sesių. Nereikia jaudintis, jei kurį sykį nepavyks pasveikinti visų. Kaskart susirinkus prieiti prie kiekvieno tiesiog neįmanoma ir dėl to niekas neturėtų įsižeisti.

10. Kokią puikią galimybę turi kiekvienas bendruomenės narys ir kaip gali ją išnaudoti?

¹⁰ Norėdami kitus nuoširdžiai priimti, pirmiausia turime juos pasveikinti. Tai yra akstinas užmegzti malonų pokalbį, galintį vesti į ilgalaikę draugystę. Pavyzdžiui, kai kongresų ir asamblėjų dalyviai susipažįsta ir ima šnekučiuotis, jie tikisi vėl kada ateity susitikti. Savanoriai, triūsiantys Karalystės salių statybose ar teikiantys pagalbą stichinių nelaimių ištiktiesiems, neretai tampa artimais draugais, nes kartu darbuodamiesi mato puikias vieni kitų savybes. Progų susidraugauti Jehovos organizacijoje netrūksta. Jeigu ‘praplečiame širdį’, mūsų draugų būrys didės ir meilė, vienijanti tikruosius Dievo garbintojus, stiprės.

Skirk laiko pabendrauti

11. Kokį pavyzdį, kaip parašyta Morkaus 10:13-16, parodė Jėzus?

¹¹ Visi krikščionys, kaip ir Jėzus, turi būti prieinami. Kai mokiniai draudė tėvams nešti Jėzui savo vaikučius, jis pasakė: „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite, nes tokių yra Dievo karalystė.“ Ir jis „laimino juos, apkabindamas ir dėdamas ant jų rankas“ (Mk 10:13-16). Toks meilingas Didžiojo Mokytojo dėmesys tiems mažyliams tikriausiai suteikė daug džiaugsmo.

12. Kas gali mums kliudyti bendrauti su kitais?

¹² Kiekvienas krikščionis turėtų pagalvoti:  ar aš esu kitiems prieinamas, o gal dažnai būnu tiek užsiėmęs, kad nenoriu bendrauti? Kai kurie įpročiai, nors ir nėra blogi, kartais kliudo pradėti pokalbį. Jei prie kitų ištisai šnekame mobiliuoju telefonu ar per ausines klausomės muzikos, jie gali manyti esą ignoruojami. Arba jeigu nuolat naršome po kišeninį kompiuterį, esantys šalia pagalvos, kad jų draugija mums nepatinka. Žinia, yra „laikas tylėti“. Bet kai esame apsupti žmonių, dažniausiai yra „laikas kalbėti“ (Mok 3:7). Kai kurie galbūt pasakys, jog nemėgsta šnekėtis iš ryto ar apskritai yra tyleniai. Vis dėlto draugiškas pašnekesys, net jei nebuvai linkęs jo užmegzti, liudys apie meilę, kuri „neieško sau naudos“ (1 Kor 13:5).

13. Kokį požiūrį į bendruomenės brolius ir seseris Paulius ragino turėti jaunąjį Timotiejų?

¹³ Paulius jaunąjį Timotiejų ragino gerbti visus bendruomenės narius. (Perskaityk 1 Timotiejui 5:1, 2.) Mums irgi privalu rodyti kiekvienam krikščioniui pagarbą: su vyresniais elgtis taip, lyg jie būtų mūsų tėvai ir motinos, o į jaunesnius žiūrėti kaip į savo pačių brolius ir seseris. Jeigu turime tokį požiūrį, nė vienas brangus bendratikis mūsų draugijoje nesijaus esąs svetimas.

14. Kuo naudingi padrąsinantys pokalbiai su kitais?

¹⁴ Įtraukdami kitus į naudingą pokalbį, padedame jiems stiprėti dvasiškai, palaikome emociškai. Vienas brolis, tarnaujantis Betelyje, šiltai prisimena kelis pagyvenusius beteliečius, kurie nuo pat pradžių vis skirdavo laiko su juo pasikalbėti. Jų padrąsinantys žodžiai padėjo jam pasijusti tikru Betelio šeimos nariu. Dabar jis stengiasi daryti tą patį — kalbinti kitus beteliečius.

Nuolankumas padeda išsaugoti santarvę

15. Kas rodo, jog nesame apsaugoti nuo nesutarimų?

¹⁵ Evodija ir Sintichė, dvi krikščionės iš senovės Filipų, matyt, dėl kažko tarpusavyje nesutarė (Fil 4:2, 3). Paulius smarkiai susiginčijo su Barnabu ir tam ginčui iškilus viešumon juodu pasuko skirtingais keliais (Apd 15:37-39). Šie atsitikimai rodo, jog tarp tikrųjų krikščionių irgi kyla konfliktų. Jehovos padedami nesutarimus galime išspręsti ir susitaikyti. Bet tam kai ko reikia.

16, 17. a) Kodėl sprendžiant tarpusavio ginčus svarbu parodyti nuolankumą? b) Ką malonus Jokūbo elgesys su Ezavu liudija apie nuolankumo galią?

¹⁶ Tarkime, judu su draugu ruošiatės keliauti automobiliu. Kad galėtum pradėti kelionę, pirmiausia turi į uždegimo jungiklį įkišti raktą ir įjungti variklį. Tarpusavio nesutarimams spręsti irgi reikia tam tikro rakto. Tas raktas — nuolankumas. (Perskaityk Jokūbo 4:10.) Kaip rodo tolesnis Biblijos pavyzdys, ši savybė padeda nesutariantiems asmenims taikyti Dievo Žodžio principus.

¹⁷ Jau buvo praėję dvidešimt metų nuo tada, kai Ezavas, širsdamas dėl prarastos pirmagimystės teisės, ketino užmušti savo brolį dvynį Jokūbą. Abu broliai, tiek ilgai nesimatę, turėjo vėl susitikti ir „Jokūbas labai išsigando ir susirūpino“ (Brb). Jis galvojo, kad Ezavas tikrai jį užpuls. Todėl nusprendė pasielgti taip, kaip brolis visai nesitikėjo: priėjęs arčiau „nusilenkė ligi žemės“. Kaip Ezavas reagavo?  Jis „atbėgo jo pasitikti, apkabino, puolė jam ant kaklo ir išbučiavo. Jiedu apsiverkė“. Susirėmimo buvo išvengta. Jokūbo nuolankumas padėjo nugalėti tą neapykantą, kurią širdyje Ezavas galbūt broliui jautė (Pr 27:41; 32:4-9 [32:3-8, Brb]; 33:3, 4).

18, 19. a) Kodėl, iškilus nesutarimams, pirmiausia patys turime taikyti Dievo Žodžio patarimą? b) Kodėl neturime nusiminti, jeigu kitas asmuo neskuba taikytis?

¹⁸ Biblijoje gausu puikių patarimų, kaip elgtis iškilus nesutarimams (Mt 5:23, 24; 18:15-17; Ef 4:26, 27). * Tačiau jeigu nesame nuolaidūs ir tų patarimų nepaisome, susitaikyti bus sunku. Laukti, kol kitas nusileis, ne išeitis. Patys turime rodyti nuolankumą.

¹⁹ Tačiau jeigu mūsų pastangos atkurti santarvę su broliu dėl tam tikrų priežasčių pasirodė nevaisingos, nenusiminkime. Kitam asmeniui galbūt reikia laiko apmąstyti tai, ką jaučia. Prisiminkime, kaip klastingai su Juozapu pasielgė jo broliai. Praėjo daug metų, kol jie vėl susitiko Juozapą, — šįkart viso Egipto valdytoją. Brolių širdis galiausiai pasikeitė, jie meldė dovanoti ir Juozapas jiems atleido. Jokūbo sūnūs vėliau tapo tauta, kuriai buvo suteikta garbė vadintis Jehovos vardu (Pr 50:15-21). Sutardami su broliais ir sesėmis, stipriname bendruomenės narių vienybę, puoselėjame džiaugsmą. (Perskaityk Kolosiečiams 3:12-14.)

Mylėkime „darbu ir tiesa“

20, 21. Ko mus pamoko tai, kad Jėzus nuplovė savo apaštalams kojas?

²⁰ Prieš pat savo mirtį Jėzus apaštalams pasakė: „Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau“ (Jn 13:15). Jis buvo ką tik nuplovęs savo dvylikai mokinių kojas. Tai, ką Jėzus padarė, nebuvo vien tik ritualas ar geras darbas. Prieš paminėdamas šį Jėzaus poelgį, evangelistas Jonas rašė: „Mylėdamas savuosius pasaulyje, [Jėzus] parodė jiems savo meilę iki galo“ (Jn 13:1). Meilė paskatino Jėzų padaryti mokiniams paslaugą, paprastai atliekamą vergo. Nuo  šiol jie turėjo nuolankiai tarnauti vieni kitiems. Taip pat ir mes iš tikros broliškos meilės privalome rūpintis visais mūsų bendruomenės broliais bei sesėmis.

²¹ Apaštalas Petras, kuriam Dievo Sūnus nuplovė kojas, gerai suvokė prasmę to, ką Jėzus padarė. Jis rašė: „Klusnumu tiesai nuskaidrinę savo sielas neveidmainiškai brolių meilei, karštai iš širdies mylėkite vieni kitus“ (1 Pt 1:22). Apaštalas Jonas, kuriam Viešpats irgi numazgojo kojas, pasakė: „Vaikeliai, nemylėkite žodžiu ar liežuviu, bet darbu ir tiesa“ (1 Jn 3:18). Tad iš visos širdies rodykime meilę mūsų broliams ir sesėms.

[Išnaša]

Ar atsimeni?

• Kaip galime ‘praplėsti širdį’ ir labiau pamilti brolius?

• Kas padės mums būti prieinamiems?

• Kiek susitaikant svarbus nuolankumas?

• Kas turi mus skatinti rūpintis savo bendratikiais?

[Studijų klausimai]

[Iliustracija 21 puslapyje]

Nuoširdžiai pasveikink savo bendratikius

[Iliustracija 23 puslapyje]

Nepraleisk progos pabendrauti su kitais