Tavo pažanga tebus visiems matoma

„Rūpinkis šitais dalykais, atsidėk jiems, kad visi matytų tavo pažangą“ (1 TIM 4:15).

1, 2. Ką žinome apie jaunąjį Timotiejų ir kaip jo, maždaug dvidešimtmečio, tarnyba pasikeitė?

TIMOTIEJUS gimė ir užaugo Romos provincijoje Galatijoje — vietovėje, esančioje dabartinės Turkijos šiaurėje. Po Jėzaus mirties per kelis dešimtmečius čia buvo įkurtos kelios krikščionių bendruomenės. Vienoje iš jų darbavosi Timotiejus, jo motina ir senelė, kadaise stoję į krikščionių kelią (2 Tim 1:5; 3:14, 15). Jaunasis Timotiejus, be abejo, džiaugėsi savo tarnyba gerai pažįstamoje bendruomenėje. Bet štai netikėtai jo tarnystės kryptis pasikeitė.

² Viskas prasidėjo tuomet, kai šioje vietovėje antrą sykį lankėsi apaštalas Paulius. Tada Timotiejus galėjo būti dvidešimties metų ar kiek vyresnis. Lankydamasis ten (veikiausiai Listroje), Paulius pastebėjo, kad vietinių bendruomenių broliai „gražiai liudijo“ apie Timotiejų (Apd 16:2). Vadinasi, buvo akivaizdu, kad šis dar visai jaunas krikščionis yra labai dvasingas. Tad, šventosios dvasios vadovaujami, Paulius ir bendruomenės vyresnieji rankų uždėjimu paskyrė Timotiejų atsakingai tarnybai (1 Tim 4:14; 2 Tim 1:6).

3. Kokią garbingą tarnystę Timotiejus gavo?

³ Timotiejus buvo pakviestas tapti apaštalo Pauliaus kelionių bendražygiu (Apd 16:3). Galima įsivaizduoti jo nuostabą ir jaudulį išgirdus tokį nepaprastą siūlymą! Nuo tada jis su Pauliumi, o kartais su kitais pasiuntiniais, apaštalų ir vyresniųjų vyrų prašomas vykdė įvairias užduotis. Keliaudami ir lankydami bendruomenes, Paulius ir Timotiejus dvasiškai stiprino krikščionis. (Perskaityk Apaštalų darbų 16:4, 5.) Taigi jaunojo Pauliaus palydovo dvasinį tobulėjimą matė daugelis. Paulius apie Timotiejų po kokių dešimties metų bendro darbo rašė taip: „Neturiu kito pasiuntinio, kuris taip nuoširdžiai jumis rūpintųsi. [...] O apie jį žinote, kad jis tinkamas, nes Evangelijos labui jis su manimi tarnavo kaip sūnus su tėvu“ (Fil 2:20-22).

4. a) Kokia atsakinga užduotis Timotiejui buvo patikėta? b) Kokių kyla klausimų dėl Pauliaus žodžių, užrašytų 1 Timotiejui 4:15?

⁴ Paskui, maždaug tuo pačiu laikotarpiu, kuriuo buvo parašytas laiškas filipiečiams, Paulius pavedė Timotiejui vieną atsakingą užduotį — paskirti vyresniuosius ir tarnybinius padėjėjus (1 Tim 3:1, NW; 5:22). Taigi Timotiejus tapo patikimu ir atsidavusiu krikščionių prižiūrėtoju. Vis dėlto rašydamas Timotiejui apaštalas ragino savo jaunąjį bičiulį toliau siekti dvasinės brandos, kad jo „pažanga būtų visiems akivaizdi“  (1 Tim 4:15, Brb). Bet argi jau tada nebuvo visiškai aišku, kokią dvasinę pažangą Timotiejus daro? Ką taip sakydamas Paulius turėjo omeny ir kuo jo paraginimas naudingas mums?

Ugdykimės krikščioniškas savybes

5, 6. Kokia grėsmė kilo Efezo bendruomenei ir kaip Timotiejus galėjo padėti jos nariams išlikti dvasiškai tyriems?

⁵ Atidžiau patyrinėkime jau minėtos Pirmo laiško Timotiejui 4-o skyriaus 15-os eilutės kontekstą. (Perskaityk 1 Timotiejui 4:11-16.) Prieš parašydamas šiuos žodžius, Paulius iškeliavo į Makedoniją, o Timotiejų paprašė likti Efeze. Kodėl? To miesto bendruomenėje kai kas skleidė klaidingus mokymus ir taip ją skaldė. Timotiejus turėjo padėti bendruomenės nariams išlaikyti savo dvasinį tyrumą. Kaip? Viena, rodydamas gerą pavyzdį, kad ir kiti galėtų juo sekti.

⁶ Paulius Timotiejui rašė: „Pats būk tikintiesiems pavyzdys žodžiu, elgesiu, meile, tikėjimu, skaistumu.“ Ir dar pridūrė: „Rūpinkis šitais dalykais, atsidėk jiems, kad visi matytų tavo pažangą“ (1 Tim 4:12, 15). Vadinasi, Timotiejaus dvasinė pažanga priklausė ne nuo užimamų pareigų, o nuo pastangų ugdytis krikščioniškas savybes. Tobulėti dvasiškai, kad ir kiti tai matytų, būtina kiekvienam krikščioniui.

7. Ko tikimasi iš kiekvieno bendruomenės nario?

⁷ Šiandien, kaip ir Timotiejaus laikais, bendruomenės nariams skiriamos įvairios užduotys bei pareigos. Vieni tarnauja vyresniaisiais ar tarnybiniais padėjėjais, kiti — pionieriais. Dar kiti dirba keliaujamąjį darbą, triūsia Betelyje ar misionieriškos veiklos lauke. Vyresniesiems skiriama užduotis mokyti bendratikius per įvairius sambūrius, pavyzdžiui, per asamblėjas ir kongresus. Bet galimybė daryti dvasinę pažangą, matomą ir kitiems, suteikta visiems krikščionims: vyrams, moterims, vaikams (Mt 5:16). Taigi tikimasi, kad ir tie broliai, kuriems, kaip anuomet Timotiejui, patikėtos atsakingos pareigos, ugdysis krikščioniškas savybes ir tai bus visiems akivaizdu.

Būk pavyzdys savo kalba

8. Ką apie mus, kaip Dievo garbintojus, byloja mūsų kalba?

⁸ Parodyti kitiems pavyzdį Timotiejus pirmiausia turėjo savo kalba. Kaip mes čia galime daryti pažangą? Mūsų kalba daug pasako, kokie žmonės esame. Jėzus pabrėžė: „Burna kalba tai, ko pertekusi širdis“ (Mt 12:34). Kad mūsų kalba turi įtakos tam, ar garbiname Dievą priimtinai, pripažino ir Jėzaus įbrolis Jokūbas. Jis rašė: „Jei kuris tariasi tarnaująs Dievui ir savo liežuvio nesulaiko ir apgauna savo paties širdį, tokio žmogaus pamaldumas neturi jokios prasmės“ (Jok 1:26, Vl).

9. Kaip galime rodyti pavyzdį savo kalba?

⁹ Iš mūsų kalbos bendratikiai gali spręsti, kokią dvasinę pažangą padarėme. Brandus krikščionis nežemina kitų, nesisvaido piktais žodžiais, nekritikuoja, neįžeidinėja; jis verčiau kalba tai, kas ugdo, guodžia, stiprina, palaiko (Pat 12:18; Ef 4:29; 1 Tim 6:3-5, 20). Noras pasakoti kitiems apie Dievo nustatytas moralės normas bei ryžtas patiems jų laikytis liudys apie mūsų atsidavimą Dievui (Rom 1:15, 16). Jeigu tinkamai naudojamės kalbos dovana, doros širdies žmonės tai pastebės ir galbūt paseks mūsų pavyzdžiu (Fil 4:8, 9).

Pavyzdingi savo elgesiu ir tyrumu

10. Kodėl labai svarbu, kad mūsų, siekiančių dvasinės pažangos, tikėjimas būtų neveidmainiškas?

¹⁰ Pavyzdingas krikščionis turi išsiskirti ne vien ugdančia kalba. Kalbėti tai, kas teisinga, bet elgtis priešingai būtų veidmainystė. Paulius gerai žinojo, kaip veidmainiškai  elgiasi fariziejai ir kokią pražūtį užsitraukia. Jis ne kartą įspėjo Timotiejų, kaip svarbu saugotis apsimetinėjimo (1 Tim 1:5; 4:1, 2). Timotiejui, aišku, apsimetinėti buvo svetima. Juk pats Paulius savo antrajame jam skirtame laiške rašė: „Aš vis prisimenu tavo neveidmainišką tikėjimą“ (2 Tim 1:5, Brb). Vis dėlto kaip krikščionis Timotiejus privalėjo aiškiai parodyti, kad jo krikščioniškas atsidavimas Dievui yra tikras ir nuoširdus. Jo elgesys turėjo būti nepriekaištingas.

11. Ką Paulius rašė Timotiejui apie meilę turtams?

¹¹ Dviejuose savo laiškuose, rašytuose Timotiejui, Paulius paminėjo, kas dar būtina. Pavyzdžiui, Timotiejus turėjo nesivaikyti materialistinių siekių. Paulius rašė: „Visų blogybių šaknis yra meilė pinigams. Kai kurie, jai pasidavę, nuklydo nuo tikėjimo ir patys save drasko daugybe kančių“ (1 Tim 6:10). Meilė turtams yra menko dvasingumo požymis. O paprasta gyvensena, kai pasitenkinama „maistu ir drabužiu“, liudija, kad krikščionis rūpinasi savo dvasine pažanga (1 Tim 6:6-8; Fil 4:11-13).

12. Kaip iš mūsų kasdienio gyvenimo bus matoma dvasinė pažanga?

¹² Rašydamas Timotiejui, Paulius paminėjo, jog krikščionėms dera ‘vilkėti padoriai, puoštis droviai ir santūriai’ (1 Tim 2:9). Moteris, kuri visose gyvenimo srityse, taigi ir rinkdamasi rūbą bei rūpindamasi savo išvaizda, stengiasi būti kukli, santūri, rodo puikų pavyzdį (1 Tim 3:11). Tas pat pasakytina apie vyrus. Paulius ragino krikščionių prižiūrėtojus būti nuosaikius, blaivaus mąstymo, tvarkingus (1 Tim 3:2, NW). Jeigu tokias savybes stengiamės rodyti kasdien, mūsų pažanga bus visiems akivaizdi.

13. Kaip mes, sekdami Timotiejumi, galime rodyti pavyzdį tyrumu?

 ¹³ Timotiejus taip pat turėjo būti pavyzdys skaistumu. Čia Pauliaus pavartotas žodis reiškė ne ką kita, o dorą elgesį su priešingos lyties asmenimis. Tyrumu Timotiejus privalėjo būti nepriekaištingas: žiūrėti į vyresnio amžiaus moteris kaip į motinas, į jaunesnes — kaip į seseris, „laikydamasis tobulo skaistumo“ (1 Tim 4:12; 5:2). Kiekvieną amoralų poelgį, net ir slaptą, Dievas mato, o galiausiai tai išaiškėja ir aplinkiniams. Bet ir geri krikščionio darbai negali likti paslėpti (1 Tim 5:24, 25). Savo elgesiu ir tyrumu visi bendruomenės nariai gali rodyti einą dvasinio tobulėjimo keliu.

Būtina rodyti meilę ir tikėjimą

14. Kaip Biblijoje pabrėžiama, jog būtina mylėti vieniems kitus?

¹⁴ Tikrųjų krikščionių skiriamasis bruožas yra meilė. Jėzus savo sekėjams kalbėjo: „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jn 13:35). Kaip galime laikytis šio priesako? Dievo Žodis ragina mus puoselėti „tarpusavio meilę“, būti „maloniems, gailestingiems, atlaidiems“, nepamiršti svetingumo (Ef 4:2, 32; Hbr 13:1, 2). „Nuoširdžiai mylėkite vieni kitus broliška meile“, — rašė apaštalas Paulius (Rom 12:10).

15. Kodėl meilę turi rodyti visi ir ypač krikščionių prižiūrėtojai?

¹⁵ Jeigu su bendratikiais Timotiejus būtų elgęsis nemaloniai, šiurkščiai, ką nuveikė gera kaip mokytojas ir prižiūrėtojas, būtų neturėję tinkamo poveikio. (Perskaityk 1 Korintiečiams 13:1-3.) Bet Timotiejus nuoširdžiai mylėjo bendratikius, buvo svetingas, darbavosi jų labui ir tai kuo akivaizdžiausiai visiems bylojo apie jo dvasinį tobulėjimą. Todėl apaštalas Paulius laiške Timotiejui paminėjo, kad šis sykiu su kitomis dorybėmis būtų pavyzdys ir savo meile.

16. Kodėl Timotiejaus tikėjimas turėjo būti tvirtas?

¹⁶ Efeze Timotiejaus tikėjimas buvo išbandytas. Ten kai kurie asmenys skelbė idėjas, nesiderinančias su krikščionių mokymais. Kiti skleidė „pasakas“ ar užsiiminėjo tuo, kuo buvo neįmanoma prisidėti prie bendruomenės dvasinio ugdymo. (Perskaityk 1 Timotiejui 1:3, 4.) Tokie žmonės, pasak Pauliaus, ‘yra pasipūtėliai, nieko neišmano, serga nuo ginčų ir nuo svaidymosi žodžiais’ (1 Tim 6:3, 4). Ar Timotiejui derėjo svarstyti tokias bendruomenei bandomas įpiršti idėjas? Ne. Paulius ragino Timotiejų ‘kovoti gerąją tikėjimo kovą’, vengti „pasaulio tuščiažodžiavimo ir tariamojo pažinimo prieštaringų teigimų“ (1 Tim 6:12, 20, 21). Šis, be abejo, paklausė Pauliaus išmintingo patarimo (1 Kor 10:12).

17. Kaip mūsų tikėjimas šiandien gali būti išbandytas?

¹⁷ Įdomu, kad Timotiejui buvo pasakyta, jog „paskučiausiais laikais kai kurie žmonės atkris nuo tikėjimo, pasidavę klaidinančioms dvasioms ir demonų mokslams“ (1 Tim 4:1). Taigi ne tik atsakingi broliai, bet ir visi bendruomenės nariai turi, kaip anuomet Timotiejus, aiškiai parodyti, jog nepajudinamai laikosi savo įsitikinimų. Tvirtas nusistatymas bei ryžtas  priešintis atskalūnybei akivaizdžiai liudys, kad einame dvasinės pažangos ir tikėjimo keliu.

Toliau daryk pažangą, matomą visiems

18, 19. a) Kaip tavo pažanga gali būti visiems akivaizdi? b) Ką toliau aptarsime?

¹⁸ Žinia, tikrojo krikščionio dvasinė pažanga nepriklauso nuo to, kaip jis atrodo, kokie jo gabumai, padėtis. Ne visada priklauso ir nuo to, kiek ilgai krikščionis jau tarnauja bendruomenėje. Tik tada mūsų pažanga matoma kitiems, jeigu paklūstame Jehovai, tai yra mąstome, kalbame ir elgiamės, kaip jis reikalauja (Rom 16:19). Taip pat svarbu neužmiršti priesako mylėti vienam kitą ir ugdytis stiprų tikėjimą. Tad gerai apmąstykime Timotiejui pasakytus Pauliaus žodžius, priimkime juos giliai į širdį, kad mūsų pažanga būtų visiems akivaizdi.

¹⁹ Kita savybė, liudijanti apie mūsų dvasinę pažangą ir krikščionišką brandą, yra džiaugsmas — Dievo šventosios dvasios vaisiaus dalelė (Gal 5:22, 23). Antrajame straipsnyje ir pakalbėsime, kaip galime šiais neramiais laikais mokėti džiaugtis.

Kaip atsakytum?

• Ką apie mus liudija mūsų kalba?

• Kaip savo elgesiu ir tyrumu krikščionys gali parodyti einą dvasinio tobulėjimo keliu?

• Kodėl krikščionis turi būti pavyzdys meile ir tikėjimu?

[Studijų klausimai]

[Iliustracija 11 puslapyje]

Timotiejus, dar gana jaunas, parodė, kad yra dvasiškai brandus

[Iliustracijos 13 puslapyje]

Ar kiti mato tavo pažangą?