Kodėl turėtum pasiaukoti Jehovai?

„Šią naktį man apsireiškė angelas Dievo, kuriam aš priklausau“ (APD 27:23).

1. Kokius žingsnius kiekvienas, pasiruošęs krikštytis, jau būna žengęs ir kokių dėl to kyla klausimų?

„AR BRANGINDAMAS Jėzaus auką atgailavai už savo nuodėmes, ar pasiaukojai Jehovai ir esi pasirengęs vykdyti jo valią?“ Tai vienas iš dviejų klausimų, kurie pasiruošusiems krikštytis žmonėms užduodami specialiai jiems skirtos kalbos pabaigoje. Kodėl krikščionis turi pasiaukoti Jehovai? Kuo tai naudinga? Kodėl asmuo, kuris nėra pasiaukojęs Dievui, negali jo garbinti taip, kaip derėtų? Kad rastume atsakymus, pirmiausia pasigilinkime, kas yra pasiaukojimas.

2. Ką reiškia pasiaukoti Jehovai?

² Ką reiškia pasiaukoti Dievui? Atkreipk dėmesį, kaip Paulius apibūdino savo ryšį su Dievu. Kalbėdamas būriui į pavojų patekusio laivo keleivių, apaštalas pavadino Jehovą ‘Dievu, kuriam jis pats priklausąs’. (Perskaityk Apaštalų darbų 27:22-24.) Visi tikrieji krikščionys priklauso Jehovai. O štai pasaulis, kalbant apskritai, „yra piktojo pavergtas“ (1 Jn 5:19). Krikščionis priklauso Jehovai nuo tada, kai maldoje deramai jam pasiaukoja. Tai yra paties žmogaus įžadas. Davęs tokį įžadą, asmuo krikštijamas vandenyje.

3. Ką Jėzus savo krikštu parodė ir kaip jo mokiniai gali sekti šituo pavyzdžiu?

³ Jėzus, apsispręsdamas vykdyti Jehovos valią, paliko mums pavyzdį. Tiesa, jis gimė Dievui pasiaukojusioje Izraelio tautoje, todėl jau nuo pat pradžių priklausė Jehovai. Vis dėlto krikštydamasis Jėzus padarė daugiau, nei reikalavo Įstatymas. Žengdamas šį žingsnį, jis, kaip rodo Dievo Žodis, bylojo: „Štai ateinu [...] vykdyti tavo, o Dieve, valios!“ (Hbr 10:7; Lk 3:21). Taigi savo krikštu Jėzus parodė, jog atsiduoda dangiškajam Tėvui ir yra pasirengęs daryti tai, ko jis reikalauja. Kristaus mokiniai,  pareikšdami norą krikštytis, seka šiuo pavyzdžiu. Tik jų krikšto reikšmė yra kiek kitokia: jie viešai paliudija, kad maldoje jau pasiaukojo Dievui.

Kodėl pasiaukojimas yra mūsų pačių gerovei

4. Ką apie tarpusavio įsipareigojimą byloja pasakojimas apie Dovydo ir Jehonatano draugystę?

⁴ Krikščionio pasiaukojimas Dievui yra rimtas žingsnis. Tai ne koks paprastas įsipareigojimas. O kodėl galima tvirtinti, jog pasiaukoti Dievui verta? Aiškumo dėlei pagalvokime, kodėl tarpusavio įsipareigojimas naudingas žmonėms, pavyzdžiui, susaistytiems draugyste. Turėti draugą yra iš tiesų gera, bet privalai į draugystę žiūrėti atsakingai. Toks ryšys tave įpareigoja — jauti priedermę rūpintis savo bičiuliu. Štai Biblijoje pasakojama apie vieną itin įsimintiną pavyzdį — Dovydo ir Jehonatano bičiulystę. Jiedu netgi sudarė draugystės sandorą. (Perskaityk 1 Samuelio 17:57; 18:1, 3.) Nors šitoks susitarimas tarp draugų retas, tarpusavio santykiai yra tvirti, kai žmones saisto įsipareigojimas (Pat 17:17, Brb; 18:24).

5. Kaip vergas, nutaręs visam laikui priklausyti rūpestingam šeimininkui, galėjo užsitikrinti gerovę?

⁵ Įstatyme, Dievo duotame Izraeliui, irgi kalbama apie tokius santykius, kai žmogui buvo naudinga prisiimti įsipareigojimą. Pavyzdžiui, vergas, norintis savo paties labui pasilikti visam laikui pas gerą šeimininką, galėdavo susisaistyti su juo susitarimu. Įstatyme buvo parašyta: „Jei vergas pasako: ‘Aš myliu savo šeimininką, žmoną ir vaikus, aš nenoriu būti laisvas’, šeimininkas nuves jį pas teisėjus, pastatys prie durų ar durų staktos, ir šeimininkas yla perdurs jam ausį. Tada jis tarnaus šeimininkui visą gyvenimą“ (Iš 21:5, 6).

6, 7. a) Kodėl tarpusavio įsipareigojimas yra žmonėms naudingas? b) Ką mums patiems reiškia tai, kad duodame įžadą Jehovai?

⁶ Santuoka — įteisinimas tokio ryšio, kuris reikalauja labai tvirto įsipareigojimo. Tai ne kokia nors sutartis, o įžadas žmogui. Jeigu vyras ir moteris gyvena nesusituokę, nei jiedu, nei jų vaikai niekada nesijaus iš tikrųjų saugūs. Bet jei įsipareigoja vienas kitam garbingai susituokdami, tada kilus sunkumams stengsis viską spręsti su meile — taip, kaip moko Šventasis Raštas (Mt 19:5, 6; 1 Kor 13:7, 8; Hbr 13:4).

⁷ Jau Biblijos laikais žmonės matė, jog versle bei darbo rinkoje naudinga sudaryti įpareigojančias sutartis (Mt 20:1, 2, 8). Ši taisyklė tinka ir šiandien. Juk mums tik į gera, jei imdamiesi verslo arba įsidarbindami pasirašome susitarimą, tai yra kontraktą. Tad jeigu įsipareigojimas sutvirtina tarpusavio santykius tarp draugų, sutuoktinių, darbdavio ir darbuotojo, juolab besąlygiško pasiaukojimo Jehovai įžadą, susaistantį mus su juo, duodame savo pačių gerovei. Pažiūrėkime, kaip praėjusiais laikais buvo laiminami tie, kurie pasiaukodavo Jehovai Dievui, ir kodėl toks sprendimas reiškė kur kas daugiau nei paprastą įsipareigojimą.

Kaip dėl pasiaukojimo Dievui buvo laiminamas Izraelis

8. Ką Izraelio tautai reiškė jos pasiaukojimas Dievui?

⁸ Izraelio tauta pasiaukojo Dievui duodama jam įžadą. Surinkęs visus izraelitus prie Sinajaus kalno, Jehova tarė: „Jei paklusite mano balsui ir laikysitės mano sandoros, būsite ypatinga mano nuosavybė tarp visų tautų.“ Žmonės vieningai atsakė: „Visa, ką Viešpats kalbėjo, darysime“  (Iš 19:4-8, Brb). Pasiaukojimas buvo Izraeliui kur kas daugiau nei tik pasižadėjimas daryti viena ar kita. Pasiaukojimas reiškė, kad tauta priklauso Jehovai ir jis izraelitus laiko ‘ypatinga nuosavybe’.

9. Kaip izraelitai buvo laiminami už tai, kad pasiaukojo Dievui?

⁹ Izraelitai buvo laiminami už tai, kad priklausė Jehovai. Dievas kaip mylintis tėvas ištikimai jais rūpinosi. Izraeliui jis pasakė: „Ar gali moteris užmiršti savo mažylį, būti nešvelni savo įsčių sūnui? Net jeigu ji ir užmirštų, aš tavęs niekada neužmiršiu“ (Iz 49:15). Jehova davė izraelitams Įstatymą, kad turėtų kuo vadovautis, siųsdavo pranašų, idant juos stiprintų, ir teikė apsaugą per angelus. Psalmininkas rašė: „Jis paskelbė savo žodį Jokūbui, savo įstatus ir įsakus Izraeliui. Jis to nepadarė jokiai kitai tautai“ (Ps 147:19, 20; perskaityk Psalmyno 34:8, 20 [34:7, 19, Brb]; 48:15 [48:14, Brb]). Kaip senovėje Jehova rūpinosi savo tauta, taip rūpinsis ir tais, kurie jam šiandien pasiaukoja.

Kodėl turime pasiaukoti Dievui

10, 11. Ar nuo pat gimimo priklausome Dievo visuotinei šeimai? Paaiškink.

¹⁰ Kas nors, svarstydamas, ar jam neatėjo metas pasiaukoti ir krikštytis, turbūt pagalvoja, argi negalįs ir be šito garbinti Dievo. Kodėl viso to reikia, tampa aišku įvertinus, kokia yra dabartinė mūsų padėtis Dievo požiūriu. Nepamirškime, jog dėl Adomo nuodėmės joks žmogus negimsta visuotinės Dievo šeimos nariu (Rom 3:23; 5:12). O kad būtų į ją priimtas, vienas iš svarbiausių reikalavimų yra pasiaukojimas Dievui. Pažiūrėkime kodėl.

¹¹ Nėra tėvo, kuris galėtų perduoti palikuoniui tobulo žmogaus gyvybę, kaip iš pradžių Dievas buvo sumanęs (1 Tim 6:19). Negimstame Dievo vaikais, nes pirmajai porai nusidėjus žmonija tapo atskirta nuo savo meilingojo Tėvo ir Kūrėjo. (Palygink Pakartoto Įstatymo 32:5.) Nuo pat tada žmonės nebepriklauso visuotinei Jehovos šeimai ir gyvena skyrium nuo jo.

12. a) Kaip netobuli žmonės gali tapti Dievo šeimos nariais? b) Kokius žingsnius reikia žengti iki krikšto?

¹² Vis dėlto kiekvienas galime prašytis Dievo priimamas į jo tarnų šeimą. * Kaip mums, nuodėmingiems žmonėms, tai įmanoma? Apaštalas Paulius rašė: „Kai dar buvome priešai, mus sutaikino su Dievu jo Sūnaus mirtis“ (Rom 5:10). Krikštydamiesi meldžiame Dievą grynos sąžinės, nes norime būti jam priimtini (1 Pt 3:21). Bet iki krikšto reikia žengti dar kelis žingsnius. Turime pažinti Dievą, išmokti juo pasitikėti, atgailauti ir pakeisti savo gyvenseną (Jn 17:3; Apd 3:19; Hbr 11:6). Kad Dievas mus priimtų į savo šeimą, svarbu dar kai ką padaryti. Ką būtent?

13. Kodėl tam, kuris nori tapti Dievo garbintojų šeimos nariu, dera duoti pasiaukojimo įžadą?

¹³ Kad žmogus, gyvenantis skyrium nuo Dievo, galėtų tapti jo tarnų šeimos nariu, pirmiausia turi duoti svarbų įžadą. Kodėl? Tarkim, vienas geras žmogus ėmė nuoširdžiai rūpintis našlaičiu ir net ruošiasi jį priimti į savo šeimą, įsivaikinti. Visi žino, jog tas vyras yra doras ir garbingas. Bet prieš įsisūnydamas berniuką nori, kad šis pasižadėtų mylėti ir gerbti jį kaip tikrą tėvą. Tik gavęs tokį pažadą, žmogus priima vaiką į savo šeimą. Argi to reikalauti nėra išmintinga? Taip ir Jehova į savo šeimą priima tik tuos, kurie mielu noru jam  pasiaukoja. Biblijoje rašoma: „Raginu jus [...] aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką“ (Rom 12:1).

Pasiaukodamas parodai savo meilę ir tikėjimą

14. Kodėl galima tvirtinti, kad pasiaukodamas žmogus parodo savo meilę?

¹⁴ Savo pasiaukojimo įžadu Dievui parodai, kad iš širdies jį myli. Tai galima palyginti su santuokos priesaika. Krikščionio įžadas visada, kad ir kas nutiktų, būti ištikimam savo nuotakai byloja apie jo meilę. Čia ne šiaip pažadas atlikti kokį darbą, o įsipareigojimas asmeniui. Krikščionis žino neturėsiąs teisės gyventi su savo išrinktąja, jeigu neduos vedybų priesaikos. Mes irgi žinome, jog be pasiaukojimo įžado netapsime Jehovos garbintojų šeimos, visokeriopai jo laiminamos, nariais. Nors esame netobuli, trokštame jam priklausyti ir būti ištikimi, kad ir kokios susiklostytų aplinkybės. Todėl Dievui ir pasiaukojame (Mt 22:37).

15. Kodėl pasiaukojimas rodo žmogaus tikėjimą?

¹⁵ Pasiaukodamas Dievui taip pat parodai savo tikėjimą. Kodėl galime taip tvirtinti? Tikime Jehovą ir neabejojame, jog artintis prie jo mums yra palaiminga (Ps 73:28). Suprantame, jog ne visada bus lengva vaikščioti su Dievu, nes aplink „sugedusi ir iškrypusi karta“, bet pasitikime Jehovos pažadu mus, puoselėjančius ryšį su juo, remti (Fil 2:15; 4:13). Žinome esą netobuli, vis dėlto mes tikri, kad Jehova bus gailestingas, net jei suklysime. (Perskaityk Psalmyno 103:13, 14; Romiečiams 7:21-25.) Tikime, kad Jehova laimins mūsų ryžtą likti nepriekaištingiems (Job 27:5).

Pasiaukojimas Dievui veda į laimę

16, 17. Kodėl pasiaukojimas Jehovai veda į laimę?

¹⁶ Pasiaukojimas Jehovai daro mus laimingus, nes tampame davėjais. Juk ir Jėzus žodžiais „palaimingiau duoti negu imti“ pasakė, kokia yra viena iš esminių tiesų (Apd 20:35). Tarnaudamas žemėje jis pats, kaip davėjas, patyrė didžiulę laimę. Kai kada Jėzus darbuodavosi nepailsėjęs, nespėjęs pavalgyti, užmiršęs apie nepatogumus, kad tik padėtų žmonėms rasti kelią į gyvenimą (Jn 4:34). Jam buvo gera džiuginti savo Tėvo širdį. Jėzus pasakė: „Visuomet darau, kas jam patinka“ (Jn 8:29; Pat 27:11).

¹⁷ Todėl ir savo sekėjams Jėzus nurodė, ką jie turi daryti, kad gyvenimas teiktų pasitenkinimą: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs“ (Mt 16:24). Taip darydami suartėjame su Jehova. Pagalvokime:  į kieno dar, jei ne į Dievo rankas mums atsiduoti? Argi galėtų kas kitas rūpintis mumis su didesne meile?

18. Kodėl mes, gyvendami taip, kaip reikalauja Jehovai duotas įžadas, patiriame daug didesnę laimę nei aukodamiesi kokiam kitam asmeniui ar reikalui?

¹⁸ Pasiaukodami Jehovai ir gyvendami taip, kaip reikalauja įžadas, tai yra vykdydami jo valią, džiaugsimės daug didesne laime nei atsiduodami kokiam kitam asmeniui ar reikalui. Štai nemažai žmonių visą savo amžių rūpinasi vien materialine gerove, bet tikros laimės bei pasitenkinimo taip ir nepatiria. O tie, kurie pasiaukoja Jehovai, kupini neblėstančio džiaugsmo (Mt 6:24). Jie laimingi, kad gali būti „Dievo bendradarbiai“, nors, aišku, pasiaukojo ne kokiam nors darbui, o mūsų dėkingajam Dievui (1 Kor 3:9). Nėra nė vieno, kuris už atsidavimą mums atlygintų su tokiu dėkingumu! Savo ištikimiesiems Dievas net grąžins jaunystę, kad šie galėtų džiaugtis jo globa ištisą amžinybę (Job 33:25; perskaityk Hebrajams 6:10).

19. Kokia garbė tenka visiems, kurie pasiaukoja Jehovai?

¹⁹ Pasiaukodamas Jehovai, užmezgi su juo artimą ryšį. Biblijoje rašoma: „Artinkitės prie Dievo, ir jis artinsis prie jūsų“ (Jok 4:8; Ps 25:14). Kitame straipsnyje pakalbėsime, kodėl be jokių abejonių galime apsispręsti priklausyti Jehovai.

[Išnaša]

Kaip atsakysi?

• Ką reiškia pasiaukoti Dievui?

• Kodėl pasiaukoti Dievui yra mūsų pačių labui?

• Kodėl krikščionis turi pasiaukoti Jehovai?

[Studijų klausimai]

[Iliustracija 6 puslapyje]

Gyvendami taip, kaip reikalauja pasiaukojimo Jehovai įžadas, žengiame į amžinąją laimę