Ar širdyje laikai Jehovą savo Tėvu?

„VIEŠPATIE, išmokyk mus melstis“, — paprašė Jėzaus vienas jo mokinys. Į tai Jėzus tarė: „Kai melsitės, sakykite: ‘Tėve, teesie šventas tavo vardas’“ (Lk 11:1, 2). Jėzus galėjo kreiptis į Jehovą kokiu nors aukštu titulu, pavyzdžiui, „Visagali“, „Mokytojau“, „Kūrėjau“, „Ilgaamži“, „Amžių Karaliau“ (Pr 49:25; Iz 30:20; 40:28; Dan 7:9; 1 Tim 1:17). Vis dėlto jis pasirinko žodį „Tėve“. Kodėl? Jėzus, matyt, nori, kad su Aukščiausiuoju visatos Asmeniu kalbėtumės taip, kaip nuolankus vaikas kalbasi su savo mylinčiu tėvu.

Tačiau laikyti Dievą savo Tėvu ne vienam yra sunku. Krikščionė, vardu Acuko, * prisipažįsta: „Pasikrikštijusi dar ilgai negalėjau artintis prie Jehovos kaip prie Tėvo ir būtent šiuo žodžiu maldoje į jį kreiptis.“ Kas gi jai kliudė? „Kiek prisimenu, tėvas man niekada neparodė nė lašelio meilės“, — pasakė sesė.

Šiomis sunkiomis paskutinėmis dienomis šilti jausmai, kurių paprastai tikimasi iš tėvo, blėste blėsta (2 Tim 3:1, 3). Todėl ne vienas šiandien jaučiasi taip kaip Acuko. Bet į Jehovą mes galime žiūrėti kaip į savo meilingą Tėvą, ir ne be pagrindo.

Jehova — meilingas Davėjas

Jeigu norime Jehovą laikyti savo Tėvu, turime gerai jį pažinti. „Niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas, nei Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus ir kam Sūnus panorės apreikšti“, — kalbėjo Jėzus (Mt 11:27). Koks Tėvas yra Jehova, geriausiai suvokiame apmąstydami visa, ką Jėzus atskleidė apie tikrąjį Dievą. Ką gi iš Jėzaus sužinome apie Tėvą?

Pripažindamas, kad Jehova davė jam gyvybę, Jėzus pasakė: „Aš gyvenu per Tėvą“ (Jn 6:57). Šito Tėvo dėka ir mes gavome gyvybę (Ps 36:10 [36:9, Brb]; Apd 17:28). Kas paskatino Jehovą duoti gyvybės dovaną? Tik viena — meilė! Ir mes už šią dovaną savo dangiškąjį Tėvą turime labai mylėti.

Didžiausią meilę Dievas parodė atsiųsdamas Jėzų išpirkti žmonijos. Dėl to per Dievo mylimą Sūnų nuodėmingi žmonės su Jehova gali turėti artimą ryšį (Rom 5:12; 1 Jn 4:9, 10). Taip pat esame tikri, kad mūsų dangiškasis Tėvas, ištikimai vykdantis savo pažadus, visiems, kas jį myli ir jo klauso, galiausiai suteiks „Dievo vaikų garbės laisvę“ (Rom 8:21).

Be to, dangiškasis Tėvas kasdien „leidžia savo saulei tekėti“ virš mūsų (Mt 5:45). Niekam nė minties nekyla melsti Dievą, kad rytą patekėtų saulė. O juk kokia maloni jos šiluma, kaip džiaugiamės jos spinduliais! Mūsų Tėvas taip pat yra neprilygstamas Davėjas — žino, ko reikia, kai dar nesame nė paprašę. Tad ar neturėtume rasti laiko ir dėkinga širdimi apmąstyti, kaip mūsų dangiškasis Tėvas rūpinasi savo kūriniais? (Mt 6:8, 26)

 Mūsų Tėvas — rūpestingas Gynėjas

Dievas savo tautą senovėje per pranašą Izaiją patikino: „‘Nors kalnai imtų kilnotis ir kalvos — svirduliuoti, mano meilė niekada nuo tavęs nesitrauks, mano ramybės sandora nesusvyruos’, — sako Viešpats, kuris tavęs pagailėjo [„sako Jehova, tavo rūpestingas Gynėjas“, The Bible in Living English]“ (Iz 54:10). Jehova iš tiesų yra gailestingas Gynėjas, ir kad jis toks, aiškiai pabrėžė Jėzus savo žodžiais maldoje, pasakytoje paskutinį vakarą prieš mirtį. Už savo mokinius Jėzus meldėsi: „Jie dar pasaulyje, o aš grįžtu pas tave. Šventasis Tėve, išlaikyk juos savo vardu“ (Jn 17:11, 14). Jehova atsiliepė į maldą — rūpinosi Jėzaus sekėjais, juos gynė.

Dievas ir mus šiandien gina. Jis saugo mus nuo Šėtono pinklių teikdamas reikiamu metu dvasinį maistą per „ištikimą ir nuovokų vergą“ (Mt 24:45, NW). Sotintis tuo stiprinančiu maistu mums būtina, nes tik taip galime ‘apsiginkluoti visais Dievo ginklais’. Vienas jų — „tikėjimo skydas“, su kuriuo ‘užgesiname visas ugningas piktojo strėles’ (Ef 6:11, 16). Tikėjimas padeda apsisaugoti nuo dvasinės žalos ir liudija apie mūsų Tėvo saugančiąją galią.

Mūsų dangiškojo Tėvo rūpestingumą galime įžvelgti ir nuodugniai apmąstydami tai, kaip Dievo Sūnus elgėsi gyvendamas žemėje. Štai atkreipk dėmesį į pasakojimą, užrašytą Evangelijoje pagal Morkų 10:13-16. Ten skaitome Jėzaus žodžius mokiniams: „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane.“ Jėzus aplink jį susibūrusius mažylius apkabindavo ir laimino. Galime įsivaizduoti, kokiu džiaugsmu švytėjo jų veideliai! Kadangi Jėzus pasakė: „Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą“, vadinasi, tikrasis Dievas irgi nori, kad prie jo glaustumės (Jn 14:9).

Jehova Dievas mums rodo begalinę meilę. Jis — dosniausias Davėjas ir neprilygstamas Gynėjas, kviečiantis mus artintis prie jo (Jok 4:8). Nėmaž neabejojame, kad Jehova yra pats geriausias mūsų Tėvas!

Pasitikėti juo verta!

Pasitikėti Jehova, mūsų mylinčiu ir rūpestingu dangiškuoju Tėvu, išties verta (Pat 3:5, 6). Jėzus besąlygiškai kliovėsi savo Tėvu ir tai teikė jam stiprybės. „Aš ne vienas, — kalbėjo jis mokiniams, — bet esu aš ir mane siuntęs Tėvas“ (Jn 8:16). Jėzus buvo visiškai tikras Jehovos parama. Štai per krikštą jis išgirdo aiškų Tėvo patikinimą: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi“ (Mt 3:15-17). O prieš pat mirtį sušuko: „Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią“ (Lk 23:46). Savo Tėvu Jėzus iki pat pabaigos tvirtai pasitikėjo.

Tai mums pavyzdys. Kadangi Jehova mūsų pusėje, galime nieko nebijoti (Ps 118:6). Sesė Acuko, paminėta straipsnio pradžioje, iškilus sunkumams kliaudavosi savo pačios jėgomis. Paskui, kai ši liudytoja ėmė gilintis į pasakojimus apie Jėzaus gyvenimą ir tarnystę, jos dėmesį ypač prikaustė tai, koks artimas ryšys Jėzų siejo su dangiškuoju Tėvu. Ko Acuko pasimokė? „Aš supratau, ką reiškia turėti Tėvą ir juo pasitikėti, — sako sesė ir priduria: — Dabar jaučiu širdyje laimę ir ramybę. Ir iš tiesų mums nėra dėl ko nuogąstauti.“

O dar dėl ko verta žiūrėti į Jehovą kaip į savo Tėvą? Vaikai paprastai myli savo tėvus  ir nori juos džiuginti. Dievo Sūnus iš meilės Tėvui ‘visuomet darė, kas jam patinka’ (Jn 8:29). Meilė dangiškajam Tėvui mus irgi skatins elgtis išmintingai ir šlovinti jį viešumoje (Mt 11:25; Jn 5:19).

Dangiškasis Tėvas ‘laiko mūsų dešinę’

Dangiškojo Tėvo dėka mes turime ‘padėjėją’ — jo šventąją dvasią. Ji, kaip pasakė Jėzus, „ves jus į tiesos pilnatvę“ (Jn 14:15-17; 16:12, 13, Jr). Šventoji dvasia gali padėti geriau pažinti Dievą — mūsų Tėvą. Jos padedami taip pat galime „griauti tvirtoves“ — išankstinį nusistatymą, klaidingas idėjas, iškreiptą požiūrį — ir ‘paimti nelaisvėn kiekvieną mintį, kad paklustų Kristui’ (2 Kor 10:4, 5). Tad vis melskime Jehovą šio ‘padėjėjo’ ir būkime tikri, kad „Tėvas iš dangaus suteiks Šventąją Dvasią tiems, kurie jį prašo“ (Lk 11:13). Kartu prašykime, kad šventoji dvasia padėtų mums labiau suartėti su Jehova.

Mažam vaikui gera, saugu ir drąsu, kai tėtis laiko jį už rankos. Jeigu į Jehovą tikrai žiūri kaip į savo Tėvą, įsidėmėk padrąsinančius jo žodžius: „Aš, Viešpats, tavo Dievas, laikau tavo dešinę. Aš — tas, kuris tau sako: ‘Nebijok, aš tau padėsiu!’“ (Iz 41:13). Tau atsiveria nuostabi galimybė — amžinai „eiti su savo Dievu“ (Mch 6:8). Tad ir toliau vykdyk Jehovos valią, širdyje laikyk jį savo Tėvu ir džiaugsiesi jo meile, jo teikiamu saugumu.

[Išnaša]