Nepasiduok Šėtono propagandai
Nepasiduok Šėtono propagandai
NEAPSIGAUKITE. Jūsų Dievas jums nepadės. Pasiduokite, antraip kentėsite! Tokia buvo esmė žodžių, kuriais Jeruzalės žmones įtikinėjo rab šakė, Asirijos karaliaus Sanheribo, įsiveržusio su savo pulkais į Judą, pasiuntinys. Taip jis norėjo numušti Jeruzalės gyventojams dvasią, kad šie iš baimės kapituliuotų (2 Kar 18:28-35).
Asirai garsėjo žiaurumu, žvėriškumu. Detaliai nupasakodami, kaip siaubingai elgiasi su belaisviais, jie vertė priešus drebėti. Istoriko Filipo Teiloro žodžiais, asirai, „norėdami išlaikyti nukariautas tautas savo rankose ir įbauginti potencialius priešus, pasitelkė terorą kartu su propaganda ir naudodavo vaizduojamąsias priemones bei brutalų psichologinį spaudimą“. Propaganda išties yra galingas ginklas. Juo, pasak Teiloro, „atakuojama sąmonė“.
Tikrieji krikščionys grumiasi „ne su krauju ir kūnu, bet su [...] dvasinėmis blogio jėgomis“, tai yra su dvasiomis, sukilusiomis prieš Dievą (Ef 6:12). Pirmasis iš jų yra Šėtonas. Jis irgi griebiasi smurto sykiu su propaganda.
Šėtonas tvirtina galįs palaužti visų, taigi ir kiekvieno iš mūsų, ištikimybę Dievui. Patriarcho Jobo laikais jis pasakė Jehovai: „Visa, ką žmogus turi, jis atiduos už savo gyvybę.“ Kitaip tariant, žmogus, stipriai priremtas, anksčiau ar vėliau pasiduos — neliks ištikimas Dievui (Job 2:4). Ar Šėtonas teisus? Gal tvirtai laikytis galime tiktai iki tam tikros ribos, o paskui kiekvienas savo principus paminsime, kad tik neprarastume gyvybės? Šėtonas nori, kad taip manytume. Todėl stengdamasis įpiršti tokią mintį skleidžia klastingą propagandą. Atkreipkime dėmesį į keletą jo metodų ir pamąstykime, kaip nepasiduoti.
Jų „pamatai — dulkės“
Norėdamas įteigti, kad žmogus viso labo tik silpnas padaras, Šėtonas pasinaudojo vienu iš trijų Jobo lankytojų, Elifazu. Šis apie žmones Jobui kalbėjo, kad jie gyvena „molio namuose, kurių pamatai — dulkės“, ir dar pridūrė: „Jie sutraiškomi lengviau negu kandys, nuo ryto iki vakaro jie trinami į dulkes. Nepastebėti jie žūva amžinai“ (Job 4:19, 20).
Kitur Šventajame Rašte mes prilyginami „moliniams indams“, trapiam gaminiui (2 Kor 4:7). Paveldėję nuodėmę ir netobulumą išties esame silpni (Rom 5:12). Savo jėgomis atsilaikyti prieš Šėtono puolimus neįstengtume. Bet, kaip krikščionys, mes galime kliautis Dievo parama. Jehova savo tarnus, nors ir silpnus, brangina (Iz 43:4). Be to, kiekvienam, kas tik prašo, suteikia šventosios dvasios (Lk 11:13). Ta Dievo „galybės gausa“ padeda mums nesugniužti, kad ir kokį išmėginimą Šėtonas užtrauktų (2 Kor 4:7; Fil 4:13). Jei priešinsimės piktajam „tvirtu tikėjimu“, Dievas duos jėgų, sustiprins (1 Pt 5:8-10). Todėl bijoti Šėtono tikrai neverta.
‘Žmogus geria nedorybę kaip vandenį’
„Kas tas mirtingasis, kad galėtų būti švarus, ar gimusis iš moters, kad galėtų būti teisus?“ — klausė Elifazas. Paskui pats ir atsakė: „Dievas nepasitiki net savo šventaisiais, net dangus jam atrodo nešvarus. Tad ką ir sakyti apie tą nepakenčiamą ir pagedusį žmogų, geriantį nedorybes kaip vandenį!“ (Job 15:14-16). Elifazas tvirtino Jobui, atseit Jehovos akyse joks žmogus nėra teisus. Tokia neigiama mąstysena paranki Šėtonui. Jis nori, kad krimstumės dėl padarytų klaidų, taptume pernelyg savikritiški ir manytume esą nepataisomi. Taip pat kad manytume, neva Jehova pernelyg daug tikisi iš mūsų, o jo gailestingumas, atlaidumas ir parama ne itin dideli.
Aišku, visi yra „nusidėję ir stokoja Dievo garbės“. Joks netobulas žmogus nesugeba laikytis tobulų Jehovos normų (Rom 3:23; 7:21-23). Bet tai nereiškia, jog mes jo akyse beverčiai. Jehova žino, kad mūsų nuodėminga padėtimi naudojasi ne kas kitas, o „senoji gyvatė, vadinamas velniu ir šėtonu“ (Apr 12:9, 10). Dievas atsižvelgia, jog „tesame dulkės“, ir su mumis ‘nesibylinėja’ (Ps 103:8, 9, 14, Jr).
Jeigu liaujamės nuodėmiauti ir atgailaujančia širdimi prie Jehovos glaudžiamės, jis yra „labai atlaidus“ (Iz 55:7; Ps 51:19 [51:17, Brb]). Biblija patikina, kad net jei mūsų nuodėmės „būtų skaisčiai raudonos, taps baltos kaip sniegas“ (Iz 1:18, Brb). Todėl niekada nepraraskime ryžto — nenustokime stengęsi vykdyti Dievo valią.
Nuodėmingas būvis neleidžia užsitarnauti Dievo akyse teisaus žmogaus reputacijos. Tobulumą ir galimybę gyventi amžinai prarado ne tik Adomas ir Ieva, bet ir mes visi (Rom 6:23). Tačiau Jehova iš savo didžios meilės žmonijai pasirūpino, kad mūsų nuodėmės, jei tik rodysime tikėjimą jo Sūnaus Jėzaus Kristaus išperkamąja auka, būtų atleistos (Mt 20:28; Jn 3:16). Kokia tai Dievo dovana dėl neužtarnautos jo malonės! (Tit 2:11) Kelias iš nuodėmės vergijos mums yra atviras! Tai argi leisimės Šėtono klaidinami priešinga nuomone?
„Paliesk jo kaulus bei kūną“
Šėtonas tvirtino, esą jeigu Jobas prarastų sveikatą, savo tikėjimo atsižadėtų. Jis metė Jehovai tokį iššūkį: „Paliesk jo kaulus bei kūną, ir jis tikrai iškeiks tave į akis“ (Job 2:5). Tas Dievo priešininkas, be abejo, piktdžiugiautų, jei mes dėl savo negalių jaustumės niekam tikę.
Bet Jehova juk neišsižada mūsų net jei nebepajėgiame tarnauti jam tiek, kiek anksčiau. Pavyzdžiui, argi savo draugą mažiau brangintume dėl to, kad jis, kažkokio piktavalio užpultas ir sužalotas, dabar nebeįstengia tiek gera dėl mūsų nuveikti? Jokiu būdu! Žmogų mylėtume ir juo rūpintumės — juolab jei nukentėjo gindamas mūsų interesus. Argi to paties neturėtume tikėtis ir iš Jehovos? „Dievas nėra neteisingas. Jis nepamirš jūsų darbų, jūsų meilės, kurią parodėte jo vardui“, — sakoma Biblijoje (Hbr 6:10).
Šventajame Rašte kalbama apie „vieną vargšę našlę“, rėmusią Dievo garbinimą galbūt daugelį metų. Ar Jėzus, pastebėjęs ją metant į šventyklos aukų skrynią „du smulkius pinigėlius“, moterį nors kiek sumenkino ir tas monetas palaikė bevertėmis? Anaiptol. Jis išgyrė našlės poelgį už tai, kad ši Dievo garbei skiria visa, kiek leidžia išgalės (Lk 21:1-4).
Jeigu liekame nepriekaištingi, neabejokime: mūsų ryšys su Jehova nesusilpnės ir nenutrūks, kad ir kaip netobulumas — amžius ar liga — mus apribotų. Dievas nuo savo ištikimųjų, dėl kokios nors bėdos nebegalinčių jam taip veikliai tarnauti, niekada nenusigręš (Ps 71:9, 17, 18).
Pasiimk „išganymo šalmą“
Kaip apsisaugoti nuo Šėtono propagandos? Apaštalas Paulius rašė: „Būkite tvirti Viešpatyje ir jo galybės jėga. Apsiginkluokite visais Dievo ginklais, kad galėtumėte išsilaikyti prieš velnio klastas.“ Vienas tų ginklų yra „išganymo šalmas“ (Ef 6:10, 11, 17). Kad mūsų nepaveiktų Šėtono propaganda, pasitikrinkime, ar tą šalmą turime, ar jį dėvime. Kareiviui šalmas saugo galvą. „Išganymo viltis“ — tikėjimas, jog didingo naujojo pasaulio pažadus Dievas ištesės, — saugos mūsų protą nuo Šėtono melo (1 Tes 5:8). Kad ta mūsų viltis būtų gyva ir tvirta, turime skirti laiko kruopščioms asmeninėms Šventojo Rašto studijoms.
Jobas atlaikė įnirtingus, žiaurius Šėtono antpuolius. Šio vyro tikėjimas prikėlimu buvo toks tvirtas, kad ir mirčiai gresiant jis nesugniužo. Netgi pasakė Jehovai: „Tu šauksi, ir aš atsiliepsiu; Tu ilgėsiesi savo rankų kūrinio“ (Job 14:15, Brb). Jobas žinojo, kad sergėdamas savo nepriekaištingumą gali netekti gyvybės, tačiau buvo tikras, jog Dievas, kupinas meilės, savo ištikimus tarnus pažadins iš mirties.
Šitaip pasitikėti tikruoju Dievu būtina ir mums. Jehova gali atitaisyti bet kokią Šėtono ir jo šalininkų padarytą žalą. Nepamirškime, kaip Paulius mus patikina: „Dievas ištikimas. Jis neleis jūsų mėginti virš jūsų jėgų, bet su išmėginimu duos ir išeitį, kad galėtumėte atsilaikyti“ (1 Kor 10:13).
[Iliustracija 20 puslapyje]
Jehova brangina tavo ištikimą tarnystę
[Iliustracija 21 puslapyje]
Pasiimk išganymo šalmą ir jį dėvėk