Skaitytojų klausimai

Kokios aplinkybės galėtų sudaryti prielaidą asmeniui krikštytis pakartotinai?

Tam tikrais atvejais krikštytam asmeniui gali būti pagrindas pasvarstyti, ar pasikrikštijo iš tikro pasiaukojimo Dievui ir ar neturėtų krikštytis pakartotinai. Tada, kai krikštijosi, tas asmuo galbūt nuslėpė savo nekrikščionišką gyvenseną ar netinkamus darbus, už kuriuos — jeigu krikštu jau būtų parodęs tikrą atsidavimą — būtų atskirtas nuo bendruomenės. Ar galėjo jis tokiomis aplinkybėmis pasiaukoti Dievui? Tiesą sakant, ne, nes deramai pasiaukoti Jehovai įmanoma tik tada, jeigu nustojama elgtis nekrikščioniškai. Taigi tas, kuris krikštijosi dar neišgyvendinęs kokios nors rimtos blogybės, pagrįstai gali manyti, jog turi persikrikštyti.

Na, o jeigu asmuo tuo laiku, kai krikštijosi, nenuodėmiavo, bet paskui nusidėjo ir dėl to reikėjo sudaryti teisminį komitetą? Tarkim, jis vėliau teigė, kad krikštijosi nevisiškai suprasdamas, ką tas žingsnis reiškia, todėl mano, kad jo krikštas nebuvo tikras. Kalbėdamiesi su nusižengusiuoju, vyresnieji neturi kelti klausimo dėl jo krikšto ir neturi teirautis, ar savo pasiaukojimą ir krikštą laiko galiojančiais. Juk jis išklausė Šventuoju Raštu pagrįstą kalbą apie krikšto reikšmę, teigiamai atsakė į kalbėtojo užduotus klausimus, persirengė ir tada buvo panardintas į vandenį. Taigi protinga manyti, kad aiškiai suprato, kokį rimtą žingsnį žengia. Vyresnieji į jį žiūrės kaip į krikštytą asmenį.

Jeigu asmuo abejoja dėl savo krikšto tikrumo, vyresnieji gali atkreipti jo dėmesį į Sargybos bokšto straipsnius, kuriuose išsamiai aptariama, kokiais atvejais tiktų krikštytis pakartotinai (informacijos galima rasti šiuose Sargybos bokšto numeriuose anglų kalba: 1960 m. kovo 1 d., p. 159, 160 ir 1964 m. vasario 15 d., p. 123—126). Sprendimą pakartotinai krikštytis dėl tam tikrų aplinkybių (pavyzdžiui, jeigu nelabai suprato Biblijos mokymus) galiausiai priima pats asmuo.

Į ką krikščionis turi atsižvelgti, jeigu tenka dalytis gyvenamuoju plotu su kitais?

Kiekvienam žmogui reikia turėti kampą, kur gyventi. Šiandien, deja, nuosavą gyvenamąjį būstą turi toli gražu ne visi. Dėl ekonominių aplinkybių, blogos sveikatos ar kitų priežasčių po vienu stogu tenka glaustis ne tik tėvams ir vaikams, bet ir giminėms, kitiems artimiesiems. Kai kuriuose pasaulio kraštuose keli giminaičiai turi tenkintis vienu kambariu be jokio privatumo.

Jehovos organizacija nėra įpareigota nustatyti visų taisyklių, kokios gyvenamosios patalpos būtų tinkamos mūsų pasaulinės bendruomenės nariams. Krikščionys raginami  vadovautis Biblijos principais ir patys spręsti, ar jų gyvenamoji aplinka (kur, kaip ir su kuo gyvena) priimtina Dievui ar ne. Aptarkime keletą tokių principų.

Visų pirma reikia atsižvelgti į tai, kokią įtaką mums ir mūsų dvasingumui gali daryti žmonės, su kuriais kartu gyvename. Kokie tie žmonės yra? Ar jie garbina Jehovą? Ar laikosi Biblijos normų? „Neapsirikite, — rašė apaštalas Paulius. — Blogos draugijos gadina gerus papročius!“ (1 Kor 15:33).

Šventajame Rašte pasakyta, kad Jehova smerkia ištvirkavimą ir svetimavimą (Hbr 13:4). Taigi ir tokia aplinka, kai nesusituokę priešingos lyties asmenys laisvai pasilieka nakvoti kartu, lyg būtų sutuoktiniai, Dievo požiūriu yra visiškai netoleruotina. Krikščionis neturėtų laikytis ten, kur sudaromos sąlygos amoraliam elgesiui.

Visus, norinčius pelnyti Dievo malonę, Biblija ragina ‘bėgti nuo paleistuvystės’ (1 Kor 6:18). Krikščioniui nebūtų išmintinga gyventi tokioje vietoje, kur kiltų pagunda pasielgti nedorovingai. Tarkim, keli krikščionys miega tuose pačiuose namuose. Ar nebus taip, kad susidarys nepatogi situacija? Juk gali atsitikti, kad du žmonės, kurie vienas kitam nėra vyras ir žmona, tam tikru momentu netikėtai liks dviese, nes kitų, gyvenančių drauge, tuo metu nebus. Taip pat nevedęs brolis ir netekėjusi sesuo, neabejingi vienas kitam, gyvendami tuose pačiuose namuose statytų savo moralę į pavojų. Išmintis sako, jog tokių ir panašių aplinkybių geriau vengti.

Išsiskyrusiam krikščioniui nederėtų likti gyventi po vienu stogu su buvusiu sutuoktiniu. Ankstesnis artimas ryšys gali vesti prie amoralaus poelgio (Pat 22:3).

Taip pat ne mažiau svarbu atsižvelgti į visuomenės nuomonę. Pats krikščionis gali būti ir patenkintas tuo, kur ir su kuo gyvena, bet jeigu dėl jo pasirinkimo imtų sklisti negražios kalbos, — vertėtų susirūpinti. Nieku gyvu nenorime, kad dėl mūsų būtų niekinamas Jehovos vardas. Paulius tai pabrėžė žodžiais: „Nepiktinkite nei žydų, nei graikų, nei Dievo Bažnyčios; šitaip ir aš stengiuosi visiems viskuo patikti, ieškodamas ne savo naudos, bet to, kas naudinga daugeliui, kad jie būtų išgelbėti“ (1 Kor 10:32, 33).

Tiems, kas nori laikytis teisingų Jehovos normų, pasirinkti, kur ir su kuo gyvens, būna tikrai nelengva. Vis dėlto krikščionims prisakyta ‘ištirti, kas patinka Viešpačiui’. Namuose, kur gyveni, tenebūna elgiamasi nepadoriai (Ef 5:5, 10). Dėl to reikia melsti Dievo vadovavimo ir visada atsižvelgti į kito žmogaus interesus, saugoti namiškių moralinį tyrumą, kad būtų garbė Jehovos vardui.