„Vaiko teisė į dvasinį ugdymą“

VAIKO teisių akademija Švedijoje 2008-ųjų gruodžio 9-ąją surengė įdomų seminarą tema „Vaiko teisė į dvasinį ugdymą“. Savo nuomonę išsakė Švedijos Bažnyčios bei kitų krikščionijos denominacijų atstovai, islamo išpažinėjai, taip pat humanistai.

Seminare vienas dvasininkas pasakė: „Vargu ar kas gebėtų deramai įvertinti, kokį didelį poveikį vaiko dvasingumui turi Biblijos pasakojimai.“ O kaip Šventojo Rašto pagrindu galima ugdyti vaiko dvasingumą?

„[Biblijos] žodžiai bei pasakojimai yra penas vaikui pačiam visa giliai apmąstyti“, — tvirtino tas dvasininkas. Jis minėjo „pasakojimus apie Adomą ir Ievą, Kainą ir Abelį, Dovydą ir Galijotą, Jėzaus gimimą, apie muitininką Zachiejų, taip pat palyginimus apie sūnų palaidūną bei gailestingąjį samarietį“. Pasak kunigo, tai — „svarbūs pavyzdžiai, galintys formuoti [vaiko] mąstyseną ir padėti jam suvokti, kas yra klasta, atlaidumas, išpirkimas, neapykanta, moralinis nuosmukis, susitaikymas, broliška ir nesavanaudiška meilė. Tai, kas ten parašyta, gali būti taikoma gyvenime, tapti akstinu veikti, turėti praktinę vertę“.

Raginti skaityti Bibliją, be abejo, yra girtina. Tačiau ar vaikai tikrai geba „patys visa giliai apmąstyti“ ir iš to, kas parašyta, padaryti teisingas išvadas?

Žinia, net suaugusiems reikia padėti suprasti Šventojo Rašto eilutes. Štai Biblijoje rašoma apie vieną vyrą, kuris, nors pats ir apmąstė skaitomus Raštų žodžius, negalėjo įžvelgti tikrosios jų prasmės. Šis vyras, Etiopijos pareigūnas, skaitė Izaijo pranašystę, bet nesuvokė, ką ji reiškia. Kaip žmogus džiaugėsi, kai evangelizuotojas Pilypas atvėrė tai, kas jam rūpėjo, — pranašo žodžių esmę! (Apd 8:26-40) Tas atsitikimas su etiopu ne išimtis. Dievo Žodžio išsamaus paaiškinimo reikia mums visiems, juo labiau vaikams.

Biblija įspėja: „Kvailystė prisirišusi prie vaiko širdies“ (Pat 22:15, Brb). Mažuosius būtina vesti ir kreipti tinkama linkme, taigi tėvai privalo skiepyti jiems moralines bei dvasines vertybes, remdamiesi Biblija bei visais nurodymais, duodamais per krikščionių bendruomenę. Vaikai turi teisę būti šitaip lavinami. Jiems nuo mažų dienų reikia padėti statyti savo tikėjimą ant tvirto pamato, kad taptų dvasiškai ‘subrendusiais — tais, kurie pratybomis išlavino savo pojūčius ir sugeba atskirti gera nuo bloga’ (Hbr 5:14).