Kad ir kas pasikeistų, lik prie Dievo

GAL dabar tavo gyvenime kas nors keičiasi? Ir gal su tais pasikeitimais tau sunku apsiprasti? Daugelis jau esame tai patyrę, o gal dar patirsime. Kokios vidinės savybės padėtų su įvairiomis permainomis taikytis? Kai ko galime pasimokyti iš senovėje gyvenusių žmonių.

Štai pakalbėkime apie Dovydą ir daugybę jo gyvenimo vingių. Kai Samuelis patepė jį būsimuoju karaliumi, jis tebuvo piemenukas. Dar visai jaunas jis pasisiūlė stoti į dvikovą su filistinų milžinu Galijotu (1 Sam 17:26-32, 42). Paskui Dovydą įkurdino savo rūmuose karalius Saulius, paskyrė jį kariuomenės vadu. Dovydas nebūtų galėjęs nė svajoti, kad viskas taip pasisuks; negalėjo įsivaizduoti ir kas jo dar laukia ateityje.

Ilgainiui Saulius ėmė laikyti Dovydą kone pikčiausiu priešu (1 Sam 18:8, 9; 19:9, 10). Gelbėdamas savo gyvybę Dovydas turėjo bėgti ir ne vienus metus tai šen, tai ten slapstytis. Vėlesnis laikotarpis, kai jis jau karaliavo Izraelyje, irgi buvo permainingas. Štai sykį jis sugulė su svetima žmona ir, mėgindamas nuslėpti nuodėmę, pasiuntė jos vyrą žūti mūšyje. Paskui Dovydui teko kentėti skaudžius padarinius — nestigo problemų paties šeimoje. Sūnus Abšalomas netgi surengė prieš jį sąmokslą (2 Sam 12:10-12; 15:1-14). Vis dėlto Dovydas už savo nuodėmes — svetimavimą ir kraujo kaltę — atgailavo ir pelnė Jehovos atleidimą, taigi vėl glaudėsi po maloningojo Dievo ranka.

Galbūt ir tavo gyvenime daug kas keičiasi. Gal sušlubuoja sveikata ar ima varginti nepriteklius, gal šeimoje ne viskas gerai. Kartais su permainomis tenka taikytis ir dėl savo poelgių. Kokios savybės padėtų geriau pasirengti tokiems iššūkiams?

Kaip mums padeda nuolankumas

Nuolankus žmogus yra linkęs taikytis su gyvenimo realijomis. Tikras nuolankumas padeda aiškiai įmatyti, kokie esame patys ir kokie yra kiti. Pripažindami kito gerąsias savybes ir pasiekimus, teisingiau perprantame asmenį ir jo poelgius, labiau tą žmogų vertiname. Nuolankumas, be to, padeda suvokti, kodėl reikalai susiklostė būtent taip,  ir nuspręsti, ko geriausia tokioje situacijoje imtis.

Šiuo atžvilgiu geras pavyzdys yra Sauliaus sūnus Jehonatanas. Jo gyvenime daug ką pakeitė įvykiai, kurie nuo paties valios nėmaž nepriklausė. Kai Samuelis perspėjo Saulių, jog Dievas atims iš jo karalystę, nepasakė, kad karaliavimas bus atiduotas Jehonatanui (1 Sam 15:28; 16:1, 12, 13). Antruoju Izraelio karaliumi Jehova, pasirodo, išsirinko ne Jehonataną, o Dovydą. Taigi Sauliaus nepaklusnumas, galima teigti, išėjo Jehonatanui į nuostolį. Šis neteko karališkosios įpėdinystės, nors visai ne dėl savo kaltės (1 Sam 20:30, 31). Kaip Jehonatanas į tai žiūrėjo? Gal jautė pagiežą, kad prarado tokią galimybę, ir ėmė Dovydui pavydėti? Anaiptol. Nors buvo už Dovydą gerokai vyresnis ir turėjo daugiau patirties, ištikimai jį palaikė (1 Sam 23:16-18). Jehonatanas nuolankiai pripažino, jog Dovydą tikrai laimina Jehova, ir ‘nemanė apie save geriau negu dera manyti’ (Rom 12:3). Jis suprato, ko Dievas tikisi iš jo paties, ir Dievo valiai neprieštaravo.

Aišku, pasikeitimai dažniausiai užtraukia vienokių ar kitokių sunkumų. Jehonatanas tam tikru gyvenimo tarpsniu palaikė artimus ryšius ir su būsimuoju, paties Jehovos paskirtu karaliumi Dovydu, savo draugu, ir su Sauliumi, savo tėvu, Jehovos atstumtu, bet vis dar karaliaujančiu Izraelyje. Nenorėdamas prarasti Dievo malonės, Jehonatanas tikriausiai jautėsi draskomas perpus. Kai tenka išgyventi permainas, tai mums galbūt kelia baimę, nerimą. Bet į viską stengiamės žiūrėti Jehovos akimis, todėl, kad ir kas pasikeistų, savo krikščioniškąją tarnystę atliekame ištikimai.

Kaip svarbu būti kukliam

Kuklus žmogus pripažįsta savo ribotumus. Beje, kuklumo nereikėtų painioti su nuolankumu. Jeigu asmuo yra nuolankus, tai dar nereiškia, kad gerai suvokia savo galimybių ribas.

Štai Dovydas tikrai buvo kuklus. Jehova jį išsirinko karaliumi, bet turėjo praeiti ne vieni metai, kol valdžia jam atiteko. Ir Biblijoje neparašyta, kad Jehova būtų Dovydui paaiškinęs, kodėl reikia šitiek laukti. Nors tai, regis, varytų į neviltį, Dovydo tokia situacija pernelyg netrikdė. Jis žinojo, ką galįs ir ko negalįs, ir suprato, kad pats Jehova leidžia įvykiams šitaip rutuliotis ir kad viskas yra Dievo rankose. Taigi net gelbėdamasis Dovydas susilaikė nepakėlęs rankos prieš Saulių ir dar sudraudė bendražygį Abišają, kad nesikėsintų į karaliaus gyvybę (1 Sam 26:6-9).

Kartais galbūt nesupranti, kodėl tavo bendruomenėje reikalai klostosi vienaip ar kitaip, arba manai, jog viskas daroma ne pačiu geriausiu būdu, ne itin tvarkingai. Ar būsi kuklus ir pripažinsi, kad Jėzus yra bendruomenės Galva ir kad jis veikia per tuos,  kam patikėta atsakomybė, — per vyresniųjų tarybą? Norėdami likti prie Dievo, turime kantriai laukti jo vadovavimo per Jėzų Kristų. Tad ar būsime kuklūs ir lauksime, nors tai nelengva? (Pat 11:2)

Romumas padeda žiūrėti į viską teigiamai

Romumas yra tokia savybė, kuri padeda ištvermingai, be jokio susierzinimo, apmaudo ar kerštingumo nukęsti skriaudą. Romumą ugdytis ypač sunku. Tikriausiai ne veltui vienoje Biblijos eilutėje „visi šalies romieji“ primygtinai raginami: „Siekite romumo!“ (Sof 2:3, Jr). Romumas glaudžiai siejasi su nuolankumu, kuklumu, tačiau apima ir dar daugiau savybių, pavyzdžiui, gerumą, švelnumą. Romaus žmogaus dvasinis augimas spartus, nes jis yra nusiteikęs mokytis, jis leidžiasi formuojamas.

Kaip romumas padės mums taikytis su permainomis? Turbūt pastebėjai, jog į pasikeitimus daugelis žiūri kaip į apsunkinimą. Bet iš tikrųjų pasikeitimai gali reikšti, kad atsivėrė proga dar kai ką gera išmokti, būti Jehovos lavinamiems. Tai puikiai pailiustruoja Mozės pavyzdys.

Sulaukęs keturiasdešimt metų, Mozė jau pasižymėjo gražiomis savybėmis. Jam rūpėjo Dievo tautos gerovė, jis buvo linkęs aukotis (Hbr 11:24-26). Bet pirmiau, negu Jehova jį įpareigojo išvesti izraelitus iš Egipto, Mozės gyvenime turėjo daug kas pasikeisti, ir tos permainos turėjo padėti jam išsiugdyti romumą. Jam teko bėgti iš Egipto ir keturiasdešimt metų tarnauti piemeniu Midjano krašte. Jokios garbės, jokio prestižo... Kaip tai Mozę paveikė? Dėl šitaip pasikeitusių aplinkybių jis tapo geresniu žmogumi (Sk 12:3). Išmoko pirmenybę teikti dvasiniams dalykams ir savęs nesureikšminti.

Štai prisiminkime vieną istorijos epizodą, bylojantį, koks romus Mozė buvo. Kartą Jehova pasakė norįs išsižadėti neklusnios tautos ir išauginti naują galingą tautą iš Mozės palikuonių (Sk 14:11-20). Šis tuojau pat izraelitus užtarė. Akivaizdu, jog žiūrėjo ne savo naudos, — jam rūpėjo Dievo šlovė ir brolių gerovė. Vesti išrinktąją tautą ir būti Jehovos tarpininku galėjo tik toks romus žmogus kaip Mozė. Biblijoje pasakojama, kad Mirjama ir Aaronas sykį ėmė prieš jį murmėti, ir čia pat priduriama, jog Mozė buvo „romiausias iš visų žmonių žemėje“ (Sk 12:1-3, 9-15, Brb). Matyti, kad Mozė romiai pakentė jų užgaulius žodžius. Kažin, kuo viskas būtų baigęsi, jeigu jis nebūtų parodęs romumo?

Kitąkart Jehovos dvasia nusileido ant dviejų stovykloje pasilikusių seniūnų ir jie ėmė pranašauti. Mozės padėjėjas Jozuė  sunerimo manydamas, kad juodu peržengia įgaliojimus. O Mozė romiai žvelgė į viską Jehovos akimis ir nesibaimino, kad jo paties autoritetas gali nublankti (Sk 11:26-29). Jeigu nebūtų buvęs romus, ar būtų priėmęs nuo Jehovos tokį naują sutvarkymą?

Mozei buvo patikėta didelė valdžia, ir romumas jam padėjo tą užduotį vykdyti nepriekaištingai. Jehovos kviečiamas jis, visos tautos atstovas, užkopė į Horebo kalną. Tenai Dievas kalbėjo jam per angelą ir paskyrė jį sandoros tarpininku. Šis įpareigojimas reiškė, kad Mozės gyvenime vėl daug kas keičiasi, bet jis buvo romus, todėl net ir toks pokytis jo nesutrikdė — Mozė pasiliko Dievo artumoje.

O kaip mes? Kad darytume dvasinę pažangą, irgi turime būti romūs. Ypač romumo reikia tiems, kas Dievo garbintojų bendruomenėje atlieka atsakingas užduotis, kam patikėti įgaliojimai. Jeigu esame romūs, tai net ir tada, kai gyvenime kas nors keičiasi, nerodome jokio išdidumo — teisingai vertiname kiekvieną situaciją. Mūsų vidinė nuostata turi didelę reikšmę. Ar gebėsime su permaina susitaikyti? Ar pasikeitus aplinkybėms naudosimės proga išmokti ką nors gera? Gal kaip tik galėsime ugdytis romumą!

Gyvenime nuolat kas nors keisis. Kartais nelengva suprasti, kodėl reikalai klostosi būtent taip. Dėl tam tikrų asmeninių problemų ir emocinės įtampos ne visada gebame išlaikyti dvasingą požiūrį. Tačiau nuolankumas, kuklumas bei romumas padeda likti prie Dievo, kad ir kas pasikeistų.

[Anotacija 4 puslapyje]

Tikras nuolankumas padeda aiškiai įmatyti, kokie esame

[Anotacija 5 puslapyje]

Kad darytume dvasinę pažangą, irgi turime būti romūs

[Iliustracija 5 puslapyje]

Sunkumai, kuriuos Mozei teko išgyventi, padarė jį romiu žmogumi