Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Morkus — „naudingas tarnystei“

Morkus — „naudingas tarnystei“

Morkus — „naudingas tarnystei“

ANTIOCHIJOS bendruomenei teko patirti ne vieną sunkumą, tačiau šitas, kai kilo nesutarimas tarp apaštalų Pauliaus ir Barnabo, buvo visai kitoks. Abudu vyrai ruošėsi į misionierišką kelionę ir štai tariantis, kas dar vyks drauge, tarp jų įsiliepsnojo „smarkus ginčas“ (Apd 15:39). Apaštalai išsiskyrė ir kiekvienas pasuko savo keliu. Konfliktas kilo dėl trečiojo misionieriaus — Morkaus.

Kas buvo Morkus? Kodėl apaštalai dėl jo nebesutarė? Kodėl žiūrėjo į jį skirtingai? Ar vėliau nuomonės nepasikeitė? Ir ko iš tos istorijos su Morkumi galime pasimokyti mes patys?

Gimtieji namai Jeruzalėje

Morkus išaugo Jeruzalėje, greičiausiai pasiturinčioje žydų šeimoje. Pirmąkart apie jį sužinome skaitydami, kaip mūsų eros pradžioje tenai veikė krikščionių bendruomenė. Pasakojama, jog tada, apie 44-uosius metus, kai Jehovos siųstas angelas stebuklingai išlaisvino Petrą, įkalintą Erodo Agripos, apaštalas atėjo „prie Morkumi vadinamo Jono motinos Marijos namų, kur nemažas būrys buvo susirinkęs melstis“ (Apd 12:1-12). *

Atrodo, jog tomis dienomis Jeruzalės bendruomenė Morkaus motinos namais naudojosi sueigoms rengti. Iš žodžių „nemažas būrys“ galima spėti, kad namo būta didelio. Marija turėjo tarnaitę Rodę, — ši kaip tik ir priėjo prie „lauko durų“, kai pasibeldė Petras. Tai leidžia manyti Mariją buvus gana pasiturinčią. Kadangi kalbama apie Marijos namus ir neminimas jos vyras, ši moteris galbūt našlavo, o Morkus dar nebuvo suaugęs (Apd 12:13).

Vaikinas tikriausiai irgi sėdėjo būryje tų, kurie susirinko pas juos melstis. Morkus turėjo gerai pažinoti Jėzaus mokinius bei kitus amžininkus, savo akimis mačiusius, kaip Dievo Sūnus tarnavo atėjęs į žemę. Jis, galimas dalykas, ir buvo anas jaunuolis, kuris susisupęs vien į drobulę sekė įkandin Jėzaus, kai šį vedė suimtą, bet paskui, kada jį patį čiupo, ištrūkęs pabėgo (Mk 14:51, 52).

Pareigos bendruomenėje

Morkui bendrystė su brandžiais krikščionimis, aišku, buvo tik į gera. Jis dvasiškai tvirtėjo ir atsakingi broliai tai matė. Kai Paulius ir Barnabas apie 46 m. e. m. atvyko į Jeruzalę perduoti Antiochijos krikščionių pašalpos čionykščiams, ištiktiems bado, jųdviejų dėmesį ir patraukė Morkus. Taisydamiesi atgal į Antiochiją, šį jaunuolį jie pasikvietė draugėn (Apd 11:27-30; 12:25).

Tūlas skaitytojas gali pamanyti, jog tarp minėtos trijulės kitokio ryšio, išskyrus dvasinį, nebūta, — Paulius ir Barnabas tiesiog pasiėmė Morkų matydami jo gebėjimus. Bet viename laiške Paulius pasakė, kad Morkus buvo Barnabo pusbrolis (Kol 4:10). Iš to galima suprasti, kodėl minėta istorija su Morkumi vėliau susiklostė būtent taip.

Maždaug po metų šventoji dvasia nurodė išskirti Paulių ir Barnabą misionieriškai veiklai. Netrukus jiedu iš Antiochijos patraukė į Kiprą. Morkus „jiems talkino“ (Apd 13:2-5). Galbūt jis buvo paskirtas kelionėje rūpintis kasdieniais poreikiais, kad apaštalai galėtų atsidėti dvasiniams dalykams.

Paulius, Barnabas ir Morkus skelbdami gerąją naujieną perėjo Kiprą, paskui išplaukė į Mažąją Aziją. Čia Jonas Morkus savo sprendimu Paulių nuvylė. Rašoma, kad kai visi trys išsilaipino Pergėje, „Jonas pasitraukė nuo jų ir sugrįžo į Jeruzalę“ (Apd 13:13). Kodėl Morkus taip padarė, nepasakyta.

Po poros metų Paulius, Barnabas ir Morkus vėl pasirodė Antiochijoje. Abu apaštalai nutarė leistis į antrą misionierišką kelionę, kad sutvirtintų tenykščių krikščionių tikėjimo pamatą, kurį padėjo pirmoje savo kelionėje. Barnabas norėjo pasiimti ir pusbrolį, bet Paulius nebelinko prie Morkaus, nes šis anąsyk juos paliko. Tada ir kilo scena, paminėta straipsnio pradžioje. Barnabas sykiu su Morkumi išvyko į savo gimtąjį Kiprą, o Paulius patraukė per Siriją (Apd 15:36-41). Akivaizdu, kad šie apaštalai žiūrėjo į Morkaus poelgį kiekvienas savaip.

Susitaikymas

Morkus, be abejo, sielojosi, kad taip viskas susiklostė. Bet savo tarnystės jis neapleido. Pasakojimuose apie pirmuosius krikščionis Morkaus vardas vėl pasirodo ten, kur rašoma, kas pasikeitė praėjus maždaug vienuolikai ar dvylikai metų po ano išsiskyrimo su Pauliumi. Kas gi įvyko? Ogi tai, ką galbūt mažiausiai tikėjaisi išgirsti, — Morkus vėl buvo drauge su Pauliumi!

Apaštalas 60—61 m. e. m. kalėdamas Romoje parašė keletą laiškų, dabar įeinančių į Šventojo Rašto kanoną. Viename jų, Laiške kolosiečiams, jis rašė: „Jus sveikina kalėjimo draugas Aristarchas ir Barnabo pusbrolis Morkus; dėl jo jau esate gavę nurodymų: jeigu jis atvyktų pas jus, priimkite jį. [...] Jie vieninteliai su manimi darbuojasi Dievo karalystei; jie yra tapę mano paguoda“ (Kol 4:10, 11).

Kaip viskas apsivertė! Užuot reiškęs didžiulį nepasitenkinimą Morkumi, Paulius jį vėl laikė brangiu bendradarbiu. Apaštalas pranešė kolosiečiams, kad Morkus, ko gero, pas juos apsilankys. Jam, jei atvyks, pavesta būti Pauliaus atstovu.

Ar Paulius anąsyk į Morkų nežiūrėjo pernelyg kritiškai? Ar Morkui tokio sudrausminimo tikrai reikėjo? O gal iš dalies buvo ir taip, ir anaip? Nors nežinome, kaip iš tikrųjų būta, jų susitaikymas byloja apie abiejų krikščionių dvasinį brandumą. Tai, kas kadaise įvyko, jie atidavė užmarščiai ir vėl darbavosi kartu. Koks geras pavyzdys kiekvienam, kas nesutarė su bendratikiu tam tikru klausimu!

Kelionės

Skaitydamas apie įvairias Morkaus keliones, matai, kiek daug jų būta. Iš Jeruzalės jis pasiekė Antiochiją, paskui plaukė į Kiprą ir Pergę. Galiausiai atvyko į Romą. Iš čia Paulius ruošėsi siųsti jį į Kolosus. Ir tai ne viskas.

Apaštalas Petras savo pirmąjį laišką parašė maždaug 62—64 m. e. m. Jame yra ir tokie žodžiai: „Jus sveikina kartu išrinktoji Babilone ir mano sūnus Morkus“ (1 Pt 5:13). Taigi Morkus atsidūrė Babilone, kad čia galėtų tarnauti sykiu su tuo pačiu apaštalu, kuris prieš daugelį metų ateidavo į krikščionių sueigas, rengiamas jo motinos namuose.

Paulius 65 m. e. m., savo antro įkalinimo Romoje dienomis, laiške prašė Timotiejų atvykti iš Efezo ir pridūrė: „Pasiimk ir atsivesk Morkų“ (2 Tim 4:11). Vadinasi, tuo laiku Morkus buvo Efeze. Galime neabejoti, jog Pauliaus kviečiamas jis grįžo su Timotiejumi į Romą. Keliauti anuomet nebuvo paprasta, bet Morkus noriai leisdavosi, kur tik reikėdavo.

Dar viena ypatinga užduotis

Kita ypatinga Morkaus užduotis buvo parašyti Jehovos įkvėpimu vieną iš Evangelijų. Tiesa, toje Evangelijoje, antroje iš keturių, niekur neminimas rašytojo vardas, bet nuo seniausių laikų vyrauja nuomonė, kad tai buvo Morkus, sėmęsis žinių iš Petro. Ir išties beveik visa, ką Morkus aprašė, šis apaštalas buvo pats savo akimis regėjęs ar patyręs.

Evangelijos pagal Morkų tyrinėtojai mano, kad jis šią knygą rašė kitataučiams, mat joje esama paaiškinimų apie žydų papročius (Mk 7:3; 14:12; 15:42). Štai aramėjiškus posakius, kurių nežydai negalėjo suprasti, rašytojas išvertė (Mk 3:17; 5:41; 7:11, 34; 15:22, 34). Jis vartojo nemažai lotyniškų žodžių, paminėdavo, ką šia kalba reiškia net įprasti graikiški žodžiai. Taip pat paaiškino, kokia yra žydų monetų vertė skaičiuojant romėnų pinigais (Mk 12:42, išnašos). Visa tai, atrodo, derinasi su sena istorikų nuomone, jog šią Evangeliją Morkus parašė Romoje.

„Naudingas tarnystei“

Parašyti Evangeliją buvo ne vienintelė Romoje atsidūrusio Morkaus užduotis. Prisiminkime Pauliaus žodžius Timotiejui: „Pasiimk ir atsivesk Morkų.“ Kam? Apaštalas čia pat priduria: „Jis yra man naudingas tarnystei“ (2 Tim 4:11, Jr).

Šios Šventojo Rašto eilutės apie Morkų, paskučiausios, skaičiuojant pagal laiką, daug apie jį pasako. Niekur neparašyta, kad krikščionių bendruomenėje Morkus būtų veikęs kaip apaštalas, vadovas ar pranašas. Jis ėjo tarnystę — lydėjo kitus, jiems padėjo. Pauliui anuo metu, kai gyventi buvo likę nebedaug, Morkaus pagalba tikrai galėjo būti labai naudinga.

Kai surenkame tuos žinių apie Morkų žiupsnelius, nesunku įsivaizduoti, koks jis buvo: uolus gerosios naujienos skelbėjas įvairiuose tuomečio pasaulio kraštuose, žmogus, noriai tarnaujantis kitų labui. Kokios garbingos užduotys Morkui buvo patikėtos! Ir būtent todėl, kad jis neapleido savo darbo.

Kaip ir jis, Dievo tarnai šiandien nepraranda ryžto garsinti gerąją naujieną apie Karalystę. Morkaus pavyzdžiu kai kurie iš mūsų skleisti šios žinios persikelia kitur, net į svečias šalis. Nors tai įmanoma ne kiekvienam, sekdami Morkumi visi galime daryti kai ką svarbaus. Jis kiek įmanydamas stengėsi pagelbėti bendratikiams, — mes irgi krikščioniškojoje tarnyboje mielai suteikiame broliams ir sesėms praktinę pagalbą. Taip darydami neabejojame būsią visada Jehovos laiminami (Pat 3:27; 10:22; Gal 6:2).

[Išnaša]

^ pstr. 5 Anuomet buvo įprasta turėti ir antrą, hebrajišką ar svetimos kalbos, vardą. Morkaus žydiškas vardas buvo Johananas, mūsiškai tariant, Jonas. Jis dar buvo pramintas ir lotynišku vardu Markas, arba Morkus (Apd 12:25).

[Žemėlapis/iliustracija 8, 9 puslapiuose]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

Kai kurie miestai, kur Morkaus būta

Roma

Efezas

Kolosai

Pergė

Antiochija (Sirijos)

Kipras

VIDURŽEMIO JŪRA

Jeruzalė

Babilonas