Per išmėginimus sustiprėjo mūsų pasitikėjimas Jehova

Papasakojo Ada Delo Strito

Ką tik baigiau perrašyti į sąsiuvinį dienos citatą. Man 36-eri, bet tas kelias eilutes rašiau ištisas dvi valandas. Kodėl? Tegu viską papasakoja mano mama. (Joelis)

ABU su vyru pasikrikštijome ir tapome Jehovos liudytojais 1968 metais. Mums gimė Deividas ir Markas — sveikiausi berniukai. Paskui, 1973 metais, į pasaulį atėjo trečiasis, Joelis. Jo susilaukiau Benšo, esančio apie 60 kilometrų į pietus nuo Belgijos sostinės Briuselio, ligoninėje. Gimdymas buvo priešlaikinis, vaikutis svėrė tik 1,7 kilogramo, todėl kuriam laikui turėjome palikti jį ligoninėje, kad priaugtų svorio.

Praėjo kelios savaitės, o kūdikio būklė nėmaž nepagerėjo. Su vyru nuvežėme jį pas vaikų gydytoją. Šis, apžiūrėjęs mažąjį, tarė: „Labai gaila, bet Joeliui, atrodo, atiteko visos bėdos, kurios jo brolių nepalietė.“ Stojo ilga tyla. Tuo momentu supratau, kad su mūsų berniuku visai prastai. Paskui gydytojas pasivėdėjo mano Luidžį į šalį ir pasakė: „Jūsų sūnui 21-osios chromosomų poros trisomija.“ Ši negalė dar vadinama Dauno liga. *

Nuliūdome išgirdę tokią diagnozę. Nutarėme konsultuotis dar pas kitą gydytoją. Šis apie valandą nuodugniai tyrė Joelį nepratardamas nė žodžio. Mudviem su Luidžiu atrodė, jog praslinko visa amžinybė. Galop gydytojas pasisuko į mus ir pasakė: „Vaikui labai reikės jūsų globos.“ Paskui su švelnia gaida balse pridūrė: „Bet Joelis nesijaus nelaimingas, nes turi mylinčius tėvus.“ Susijaudinusi apglėbiau mažylį ir išvykome namo. Sūneliui tada buvo du mėnesiai.

Stiprybės teikia krikščioniška veikla

Tolesni tyrimai parodė, kad Joelis dar turi rimtą širdies ydą ir sunkią rachito formą. Vaiko širdis  buvo per didelė ir spaudė plaučius, todėl jis tapo neatsparus infekcijoms. Po kurio laiko Joelis, vos keturių mėnesių, susirgo plaučių uždegimu ir jį teko paguldyti į ligoninę karantino sąlygomis. Skaudu buvo žiūrėti, kaip mažutis kamuojasi. Taip norėjosi paimti jį į glėbį, paglostyti, bet pustrečio mėnesio mudviem neleido jo nė paliesti. Nieko kito negalėdami kaip tik stebėti vaiką iš šalies, apsikabindavome ir melsdavomės.

Tuo sunkiu laiku mes su abiem sūnumis — Deividui tada buvo šešeri, o Markui treji — neapleidome sueigų. Būti Karalystės salėje mums reiškė atsiduoti į rūpestingas Jehovos rankas. Tomis valandomis čia, kur mus supo tikėjimo broliai ir seserys, matėme galį mesti savo naštą Jehovai ir jautėme didelę vidinę ramybę (Ps 55:23 [55:22, Brb]). Net slaugytojos, prižiūrinčios Joelį, pastebėjo, jog lankydami krikščionių sueigas gebame išsaugoti emocinę pusiausvyrą.

Vis prašydavau Jehovą duoti jėgų eiti į lauko tarnybą. Norėjau ne namie sėdėti ašarodama, o kalbėtis su žmonėmis, pasakoti jiems, kaip tikėjimas Dievo pažadu, kad bus pasaulis be ligų, teikia man stiprybės. Kaskart, kai tik pavykdavo išeiti į tarnybą, man buvo liudijimas, jog Jehova išklausė maldą.

„Tiesiog nuostabu!“

Kaip džiaugėmės tada, kai pagaliau pasiėmėme Joelį iš ligoninės! Tačiau kitą dieną mūsų džiaugsmas virto liūdesiu — vaiko būklė staiga pablogėjo ir jį teko skubiai vežti atgal. Po tyrimų gydytojai pasakė: „Joeliui liko gyventi ne daugiau kaip pusmetis.“ Po dviejų mėnesių, kai mažyliui buvo kokie aštuoni mėnesiai, atrodė, kad medikų prognozė pasitvirtins, nes jis tiesiog geso. Pamenu, vienas gydytojas prisėdęs šalia mūsų pasakė, jog niekuo, deja, nebegalįs padėti, ir pridūrė: „Dabar jį gali išgelbėti tik Jehova.“

Grįžau į palatą. Nors buvau visapusiškai išsekusi, nutariau nesitraukti nuo sūnelio lovos. Tikėjimo sesės paeiliui budėjo sykiu su manimi, o Luidžis rūpinosi Deividu ir Marku. Praėjo savaitė. Netikėtai Joelį ištiko širdies priepuolis. Tuoj subėgo slaugytojos, bet jų pastangos buvo veltui. Po kelių minučių viena jų atsargiai ištarė: „Jau viskas...“ Sukrėsta ėmiau raudoti ir išėjau iš palatos. Mėginau melstis, bet iš sielvarto nežinojau, ką besakyti. Už kokių penkiolikos minučių atskubėjo slaugytoja ir šūktelėjo: „Joelis atsigauna!“ Paėmė mane už rankos ir tarė: „Eime, pamatysi.“ Ir tikrai, kai įžengiau į palatą, supratau, kad Joelio širdelė vėl plaka! Ši žinia iškart apskriejo ligoninę. Susirinko slaugytojų, gydytojų, kai kurie aikčiojo: „Tiesiog nuostabu!“

Ketverių metukų žengia pirmuosius žingsnius

Jau nuo pirmų vaiko gyvenimo metų mūsų pediatras kartodavo: „Joeliui reikia daug meilės.“ Kadangi visus  tuos metus patys su Luidžiu patyrėme didelį Jehovos rūpinimąsi, stengėmės ir savo jaunėliui skirti daug dėmesio, juolab kad jam nuolat reikėjo mūsų pagalbos.

Kol Joeliui sukako septyneri, kasmet kartodavosi tos pačios bėdos. Nuo spalio iki kovo vaiką vargindavo liga po ligos ir jis būdavo čia ligoninėje, čia namie. Deividui su Marku irgi stengiausi skirti kuo daugiau laiko. Šiedu kiek įmanydami padėjo broliukui prakusti ir jiems puikiai sekėsi. Štai ne vienas gydytojas prognozavo, kad Joelis niekada nevaikščios. Bet kartą, kai jam buvo ketveri, Markas ir sako: „Nagi, Joeli, parodyk mamytei, ką moki.“ Mano nuostabai, sūnus žengė pirmuosius žingsnius! Be galo apsidžiaugėme ir iš širdies gelmių visi drauge padėkojome Jehovai. Kai Joeliui pavykdavo bent kas nors, labai jį pagirdavome.

Krikščioniškas lavinimas nuo kūdikystės duoda vaisių

Į sueigas kuo dažniau stengėmės imti ir Joelį. Kad linkęs sirgti vaikas nepasigautų mikrobų, sodindavome jį į specialų vežimėlį, dengtą permatoma plastiko plėvele. Tai jam netrukdė smagiai jaustis bendruomenėje.

Tikėjimo broliai ir sesės gaubė mus savo meile, teikė praktinę pagalbą ir buvo tikra atgaiva. Vienas bendratikis dažnai primindavo mums eilutę iš Izaijo 59:1: „Viešpaties ranka nėra sutrumpėjusi, kad negalėtų gelbėti, nei jo ausis apkurtusi, kad neišgirstų.“ Šie paguodžiantys žodžiai skatino pasitikėti Jehova.

Joeliui augant, dėjome pastangas, kad šventa tarnystė būtų jam kuo svarbiausia. Kiekviena proga pasakodavome apie Jehovą, mokėme sūnų pamilti dangiškąjį Tėvą. Maldaudavome Dievą laiminti mūsų triūsą, kad krikščioniškas vaiko lavinimas duotų gerų vaisių.

Kai Joelis įžengė į paauglystės amžių, matėme, kaip jam patinka dalytis Biblijos tiesomis su kitais. Štai sveikdamas po didelės operacijos (tada Joeliui buvo keturiolika metų) jis mane nudžiugino klausimu: „Mama, ar galiu padovanoti knygą Gyventi amžinai savo chirurgui?“ Po kelių metų vėl prireikė jį operuoti. Žinojome, jog sūnus gali neišgyventi. Prieš operaciją Joelis įteikė gydytojams laišką, kurį surašėme drauge. Jame išdėstė savo požiūrį į kraujo perpylimą. Chirurgas Joelio paklausė: „Ar su visu tuo sutinki?“ Jis tvirtai tarė: „Taip, daktare.“ Širdyje didžiavomės, kad sūnus visiškai pasitiki savo Kūrėju ir nori elgtis, kaip yra jo mokomas. Ligoninės personalas mus gerai suprato ir už tai buvome jiems labai dėkingi.

 Dvasinė Joelio pažanga

Sulaukęs septyniolikos Joelis pasiaukojo Dievui ir pasikrikštijo. Tai buvo neužmirštama diena. Džiaugėmės matydami dvasinę jo pažangą. Metams bėgant jo meilė Jehovai ir noras uoliai darbuotis tiesos labui neblėsta. Kone kiekvienam, ką sutinka, jis sako, kad tiesa yra visas jo gyvenimas.

Joeliui buvo jau beveik dvidešimt, kai išmoko skaityti ir rašyti. Reikėjo įtempti visas jėgas; net trumpas žodelytis, suraitytas popieriuje, jau buvo pergalė. Nuo tada jis kiekvieną rytmetį pradeda su brošiūra Kasdien tyrinėkime Raštus: apmąsto, kas pasakyta, paskui kruopščiai perrašo tai dienai parinktą citatą į savo sąsiuvinį. Tie užrašai dabar yra didžiulis rinkinys.

Sueigų dienomis Joelis žino, jog į Karalystės salę važiuosime anksti, nes jam smagu pasisveikinti su kiekvienu ateinančiu. Per programą sūnus mėgsta atsakinėti ir dalyvauti demonstracijose. Taip pat tvarko mikrofonus, atlieka kitas užduotis. Kas savaitę, jei tik leidžia sveikata, kartu su mumis eina į lauko tarnybą. 2007-aisiais, kai bendruomenei pranešė, kad jis paskirtas tarnybiniu padėjėju, negalėjome sulaikyti džiaugsmo ašarų. Kokia Jehovos malonė!

Visada jaučiame Jehovos paramą

1999 metais laukė dar ir kitas išbandymas. Vienas aplaidus vairuotojas trenkėsi į mūsų automobilį ir Luidžis patyrė sunkų sužalojimą. Teko amputuoti koją, buvo padarytos kelios sudėtingos stuburo operacijos. Tuo metu visas viltis irgi sudėjome į Jehovą, jautėme, kaip noriai jis stiprina kiekvieną savo tarną, prašantį pagalbos (Fil 4:13). Nors Luidžis liko neįgalus, stengiamės nenusiminti. Kadangi jis nebeina į darbą, gali labiau pasirūpinti Joeliu, o man lieka daugiau laiko teokratinei veiklai. Vyras taip pat gali daugiau dėmesio skirti šeimos dvasiniams poreikiams ir bendruomenės reikalams — tarnauja vyresniųjų tarybos koordinatoriumi.

Kadangi mūsų šeimos aplinkybės ypatingos, daug laiko leidžiame drauge. Ilgainiui išmokome viską vertinti realistiškai, nepuoselėti netikrų lūkesčių. Kai būna slegiančių valandėlių, savo širdį išliejame maldoje Jehovai. Deividas ir Markas, deja, kai suaugo ir paliko namus, pamažu nustojo tarnauti Dievui. Viliamės, jog jie dar grįš prie Jehovos (Lk 15:17-24).

Per daugelį praėjusių metų matėme, kaip Jehova mus remia, ir išmokome juo pasitikėti, kad ir kokia bėda užgriūtų. Mums itin mieli žodžiai iš Izaijo 41:13: „Aš, Viešpats, tavo Dievas, laikau tavo dešinę. Aš — tas, kuris tau sako: ‘Nebijok, aš tau padėsiu!’“ Žinau: Jehova tvirtai laiko mus už rankos ir tai guodžia. Tikrai galime patvirtinti, kad per išmėginimus mūsų pasitikėjimas dangiškuoju Tėvu Jehova sustiprėjo.

[Išnaša]

[Iliustracijos 16, 17 puslapiuose]

Joelis su mama

[Iliustracija 18 puslapyje]

Ada, Joelis ir Luidžis

[Iliustracija 19 puslapyje]

Karalystės salėje Joeliui smagu pasisveikinti su broliais ir sesėmis