Kaip išlikti dvasiškai tvirtam, kai tenka slaugyti šeimos narį

VIENAI liudytojai, Kimei, aptikę prie stuburo auglį, gydytojai diagnozavo vėžį. * Jos vyras Stivas pasakoja: „Kai auglys buvo pašalintas, žmoną gydė spinduliais ir chemoterapiniais vaistais. Dėl jų šalutinio poveikio Kimė visai neteko jėgų, vos galėjo judėti.“

Ar įsivaizduoji, kaip jautėsi Stivas, matydamas mylimą žmoną sekinamą sunkios ligos? Galbūt ir tavo šeimoje kas nors labai serga ar kenčia senatvės negales (Mok 12:1-7). Tuomet gerai žinai, kad, norėdamas tinkamai pasirūpinti artimu žmogumi, turi žiūrėti pats savęs. Jeigu imsi dvasiškai silpti, gali pristigti fizinių bei emocinių jėgų ir tada bus sunku padėti ligotam šeimyniškiui. Kaip suderinti visas pareigas ir išlaikyti pusiausvyrą, kai tenka prižiūrėti sergantį ar pagyvenusį namiškį? Kuo čia galėtų prisidėti kiti krikščionių bendruomenės nariai?

Kaip išlaikyti pusiausvyrą?

Kad prižiūrėdamas ligos kamuojamą artimąjį nenusilptum dvasiškai ir pats nesusirgtum, turi mokytis prisitaikyti prie aplinkybių, tausoti jėgas ir laiką. „Pas kukliuosius ateina išmintis“, — teigiama Patarlių 11:2. Šiame kontekste kukliu yra vadinamas toks žmogus, kuris suvokia savo galimybių ribas. Kodėl gi neperžiūrėjus savo dienotvarkės? Gal pamatysi, kad užsikrauni per sunkią naštą — ne pagal savo jėgas.

Stivas nepristigo kuklumo, tad žengė išmintingą žingsnį — pirmiausia gerai  viską pasvėrė, įvertino, ar ne per didelį darbų krūvį neša. Jis dirbo, kad išlaikytų šeimą, ir savo bendruomenėje Airijoje ėjo vyresniųjų tarybos koordinatoriaus bei tarnybos prižiūrėtojo pareigas, taip pat buvo ryšių su ligoninėmis komiteto narys. „Kimė niekada nesiskundė, kad atsidėjęs teokratinei veiklai skiriu jai per mažai dėmesio, — sako Stivas. — Bet pats mačiau, kad persidirbu.“ Ko jis ėmėsi? „Su malda viską apsvarsčiau ir nutariau koordinatoriaus pareigas perleisti kitam broliui. Toliau tarnavau vyresniuoju, tačiau atsisakęs kai kurių įsipareigojimų daugiau turėjau laiko rūpintis žmona.“

Ilgainiui Kimės sveikata pagerėjo. Juodu iš naujo įvertino savo aplinkybes, ir žmonos palaikomas Stivas ėmėsi ankstesnių pareigų. „Liga nebeleido mums daryti tiek, kiek norėtume, ir mes prisitaikėme, — aiškina brolis. — Dėkoju už pagalbą Jehovai ir savo žmonai, kad, nors ir varginama sunkios ligos, ištvermingai mane rėmė.“

O štai keliaujančiojo prižiūrėtojo Džerio ir jo žmonos Marijos pavyzdys. Kad  galėtų rūpintis savo pagyvenusiais tėvais, jiems teko atsisakyti kai kokių tikslų. „Abu su vyru norėjome tarnauti misionieriais užsienyje, — pasakoja Marija. — Džeris šeimoje yra vienintelis vaikas, o jo tėvams prireikė pagalbos. Todėl nusprendėme pasilikti Airijoje ir juos prižiūrėti. Kai Džerio tėtis gulėjo ligoninėje, nuolat buvome šalia, slaugėme jį iki pat mirties. Dabar rūpinamės mama, kasdien su ja pasikalbam, ir jeigu jai ko reikia, esame čia pat. Broliai ir sesės iš tos bendruomenės, kurią mama lanko, irgi labai daug padeda, todėl galime tęsti keliaujamąjį darbą.“

Kaip gali prisidėti kiti

Dėl senyvų našlių šalpos bendruomenėje apaštalas Paulius rašė: „Jeigu kas nesirūpina savaisiais, ypač namiškiais, tai yra užsigynęs tikėjimo ir blogesnis už netikintį!“ Paulius čia bendratikiams priminė, jog savo garbaus amžiaus tėvus bei senelius privalo finansiškai remti patys vaikai ir vaikaičiai, nes „tai malonu Dievui“ (1 Tim 5:4, 8). Vis dėlto pagelbėti turėtų ir kiti bendruomenės nariai.

Hakanas ir Inger, nebejauna pora, gyvena Švedijoje. „Kai žmonai nustatė vėžį, tai mudviem buvo baisus netikėtumas, — prisimena brolis. — Inger visada jautėsi stipri ir sveika, o dabar turėjome kasdien važinėti į ligoninę. Vaistai, kuriuos žmona vartojo, darė žalingą šalutinį poveikį ir sekino jos organizmą. Kol gydėsi, Inger negalėjo laisvai išeiti iš namų, o aš turėjau būti šalia ir ją slaugyti.“ Kaip šiai porai padėjo vietinė bendruomenė?

Vyresnieji pasirūpino, kad juodu galėtų klausytis sueigų programos telefonu. Be to, broliai ir sesės patys užeidavo ar paskambindavo. Taip pat rašė laiškus, siuntė atvirukus. „Jautėme, kad mus palaiko visi bendratikiai ir kad Jehova mums padeda, — pasakoja Hakanas. — To kaip tik reikėjo, kad nenusilptume dvasiškai. Laimei, Inger pasitaisė ir mudu vėl lankome krikščionių sueigas Karalystės salėje.“ Kai bendruomenės nariai mielai padeda senyviems ir sergantiems saviškiams, pasitvirtina sena patarlė: „Draugas visuomet myli ir brolis pasirodo nelaimėje“ (Pat 17:17, Brb).

Jehova vertina jūsų pastangas

Slaugyti sergantį šeimos narį būna išties nelengva. Bet, kaip rašė karalius Dovydas, „laimingas, kuris rūpinasi silpnu“ — tokiu, kuriam dėl ligos reikia padėti (Ps 41:1, Jr).

Kodėl pagelbėdami ligotiems ar kenčiantiems jaučiamės laimingi? Patarlių 19:17 rašoma: „Kas dosnus vargšui, tas skolina Viešpačiui; jis atmokės jam už gerą darbą.“ Tikrasis Dievas ypač gailisi tų savo ištikimų tarnų, kuriems tenka kęsti negalę, ir laimina žmogų, ištiesiantį jiems pagalbos ranką. Psalmininkas Dovydas giedojo: „Viešpats [tokį geradarį] parems ligos patale. Jam sergant, tu pakeisdavai visą jo guolį“ (Ps 41:3, Jr, išnaša). Krikščionis, kuris kitais meilingai rūpinasi, pats atsidūręs varge ar nelaimėje tikrai nebus Jehovos paliktas.

Kaip gera žinoti, kad Jehova Dievas mato ir vertina mūsų pastangas rūpintis sergančiais artimaisiais! Nors dėl to reikia aukotis, Biblija nepalieka abejonių, jog ‘tokiomis aukomis patiksime Dievui’ (Hbr 13:16).

[Išnaša]

[Iliustracijos 18 puslapyje]

Neapleisk dvasinių dalykų, priimk kitų pagalbą