Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Lavinkime savo dvasinius pojūčius

Lavinkime savo dvasinius pojūčius

Lavinkime savo dvasinius pojūčius

KOKS malonumas stebėti įgudusį gimnastą, vikriai ir gracingai atliekantį ore įvairias figūras! Biblija ragina krikščionis lavinti savo dvasinius pojūčius, panašiai kaip gimnastas lavina kūną.

Laiške hebrajams apaštalas Paulius rašė: „Tik subrendusiems dera stiprus maistas — tiems, kurie pratybomis [tarsi gimnastas] išlavino savo pojūčius ir sugeba atskirti gera nuo bloga“ (Hbr 5:14). Kodėl Paulius skatino krikščionis hebrajus lavinti pojūčius, kaip patyręs gimnastas treniruoja savo raumenis? Ko reikia, kad dvasiniu atžvilgiu šitaip išsilavintume?

„Jau turėtumėte būti mokytojai“

Rašydamas apie Jėzų, „vyriausiąjį kunigą Melchizedeko būdu“, Paulius pridūrė: „Apie tai mums reikėtų daug kalbėti, ir sunku jums išaiškinti, nes pasidarėte nerangūs klausyti. Ir nors, žiūrint laiko, jūs jau turėtumėte būti mokytojai, iš tiesų reikia, kad jus vėl kas nors pamokytų pagrindinių dalykų apie Dievo apreiškimus. Jūs tapote tokie, kuriems reikia pieno, o ne stipraus valgio“ (Hbr 5:10-12).

Kai kurie pirmojo amžiaus žydų krikščionys, vadinasi, neaugo supratimu, nedarė dvasinės pažangos. Jiems, pavyzdžiui, buvo sunku priimti ryškėjančią tiesos šviesą ir įsisąmoninti, kad Įstatymas nustojo galios ir kad nebereikia apsipjaustyti (Apd 15:1, 2, 27-29; Gal 2:11-14; 6:12, 13). Kiti galbūt nenorėjo atsisakyti papročių, susijusių su savaitiniu šabu ir metine Permaldavimo diena (Kol 2:16, 17; Hbr 9:1-14). Todėl Paulius ir ragino juos lavinti savo dvasinę nuovoką, kad gebėtų skirti gera nuo bloga, skatino ‘eiti toliau į subrendimą’ (Hbr 6:1, 2, Jr). Jo žodžiai ne vieną tikriausiai privertė susimąstyti, kiek lavina savo pojūčius, ir, matyt, padėjo žengti pirmyn. Gal padės ir mums?

Dvasinių pojūčių lavinimas

Kaip mums įgyti daugiau dvasinės nuovokos, kad taptume dvasiškai brandūs? Pauliaus teigimu, „pratybomis“. Kaip gimnastas intensyviai treniruodamasis išlavina raumenis ir visą kūną atlikti grakščius, sudėtingus judesius, taip turime lavinti savo pojūčius, kad gebėtume atskirti, kas teisinga ir kas ne.

„Geriausia, ką savo smegenims galime duoti, — tai proto mankšta“, — sako Harvardo medicinos mokyklos psichiatrijos dėstytojas Džonas Reitis. Kitas specialistas, Senatvės, sveikatos ir žmogiškųjų santykių centro prie Dž. Vašingtono universiteto direktorius Džinas Kohenas aiškina, jog „kai įtemptai mąstome, nervinės ląstelės išaugina naujų dendritų ir taip daugėja sinapsių, tai yra nervinių jungčių“.

Taigi mums iš tiesų verta stengtis kuo geriau pažinti Dievo Žodį, ugdyti savo dvasinę nuovoką, lavinti protą. Tada būsime pasirengę vykdyti Dievo valią — „kas gera, tinkama ir tobula“ (Rom 12:1, 2).

Pratinkis prie „stipraus maisto“

Jeigu norime ‘eiti toliau į subrendimą’, pagalvokime štai apie ką. Ar Biblijos tiesa darosi man vis aiškesnė? Ar kiti pasakytų, jog esu dvasiškai brandus krikščionis? Mama savo mažylį maitina pienu ir vaikišku maistu. Bet jeigu metams bėgant vaikas neimtų stipresnio valgio, reikėtų labai susirūpinti. Panašiai būna ir su Biblijos studijuotojais. Jei kuris daro gerą dvasinę pažangą ir apsisprendžia pasiaukoti Dievui, pasikrikštyti, mes labai džiaugiamės. Na, o jeigu žmogus sulig šituo žingsniu ir sustotų? Be abejo, imtume nerimauti (1 Kor 3:1-4). Mokytojas tikisi, kad naujas mokinys ilgainiui irgi taps mokytoju.

Kad gebėtume pasitelkti visą dvasinę įžvalgą ir priimti teisingą sprendimą, turime skirti laiko apmąstymams, o tam reikia savidrausmės (Ps 1:1-3). Tegul nuo svarbių dvasingų minčių mūsų neatitraukia televizija ar šiaip kokie pomėgiai, nereikalaujantys didelio protinio susitelkimo. Jeigu norime ugdytis nuovoką, įpraskime ir pamėkime gilintis į Bibliją, studijuoti „ištikimo ir nuovokaus vergo“ leidinius (Mt 24:45-47, NW). Gerai, jeigu Bibliją patys skaitome kasdien, tačiau privalu rengti ir šeimos dvasinio ugdymo valandėles arba kitąsyk, pasirinkus kokią nors temą, leistis į kruopščias dvasinių lobių paieškas.

Cheronimas, tarnaujantis Meksikoje keliaujančiuoju prižiūrėtoju, sako, jog kiekvieną Sargybos bokšto numerį išnagrinėja vos tik gavęs. Be to, jis visada randa laiko pasigilinti į dvasines temas kartu su žmona. Kasdien drauge skaitydami Bibliją, kaip yra pratę, juodu atsiverčia ir pagalbinius leidinius, pavyzdžiui, brošiūrą Pažinkime „puikųjį kraštą“. Krikščionis, vardu Ronaldas, Bibliją skaito pagal bendruomenėms sudarytą savaitinį tvarkaraštį. Savo asmeninėms studijoms jis užsibrėžia ir didesnių uždavinių, kuriuos įgyvendinti trunka ne vieną savaitę. „Visada su nekantrumu laukiu kito karto, kada galėsiu į tas studijas pasinerti ir tęsti, ką pradėjęs“, — sako Ronaldas.

O kaip mes? Ar Dievo Žodžio studijoms ir apmąstymams skiriame pakankamai laiko? Ar ugdomės nuovoką ir ar savo gyvenimo takuose vadovaujamės Dievo Žodžio principais, šitaip kaupdami krikščionišką patirtį? (Pat 2:1-7) Tad siekime dvasinės brandos — turtėkime žinių ir išminties, lavinkime savo dvasinius pojūčius, kad gebėtume atskirti gera nuo bloga.

[Iliustracija 23 puslapyje]

Savo pojūčius laviname „pratybomis“