Neliūdinkime šventosios Dievo dvasios
Neliūdinkime šventosios Dievo dvasios
„Neliūdinkite Šventosios Dievo Dvasios, kuria esate paženklinti“ (EF 4:30).
1. Ką Jehova padarė dėl milijonų žmonių ir kaip jie yra įpareigoti?
DĖL milijonų žmonių, gyvenančių šiame neramiame pasaulyje, Jehova padarė kai ką ypatinga — per viengimį Sūnų Jėzų Kristų atvėrė kelią prie savęs (Jn 6:44). Jeigu davei Dievui pasiaukojimo įžadą ir jo laikaisi, tu irgi eini šiuo keliu. Pasikrikštijęs vardan šventosios dvasios, esi įpareigotas visur tąja dvasia ir vadovautis (Mt 28:19).
2. Kokius klausimus aptarsime?
2 Mes, kurie ‘sėjame Dvasiai’, apsivelkame nauju žmogumi (Gal 6:8; Ef 4:17-24). Apaštalas Paulius vis dėlto įspėja, kad šventosios Dievo dvasios neliūdintume. (Perskaityk Efeziečiams 4:25-32.) Dabar ir pasigilinkime į šį apaštalo pamokymą. Ką Paulius turėjo omenyje kalbėdamas apie Dievo dvasios liūdinimą? Kaip įmanoma, kad pasiaukojęs Jehovos tarnas imtų liūdinti jo dvasią? Ir kaip mums šito išsisaugoti?
Ką Paulius turėjo omenyje
3. Kaip paaiškintum žodžius, užrašytus Efeziečiams 4:30?
3 Pirmiausia įsiskaitykime į Pauliaus žodžius, užrašytus Efeziečiams 4:30: „Neliūdinkite Šventosios Dievo Dvasios, kuria esate paženklinti atpirkimo dienai.“ Paulius nenorėjo, kad mylimi jo bendratikiai statytų savo dvasingumą į pavojų. Juk ne kuo kitu, o Jehovos dvasia jie buvo „paženklinti [„užantspauduoti“, Brb] atpirkimo dienai“. Šventoji Dievo dvasia buvo ir tebėra antspaudas, arba pažadėtųjų dalykų laidas, duotas pateptiesiems, saugantiems savo nepriekaištingumą (2 Kor 1:22). Tuo antspaudu patvirtinama, kad jie yra Dievo nuosavybė ir jiems skirtas dangiškojo gyvenimo paveldas. Galutinai užantspauduota bus 144000 pašauktųjų (Apr 7:2-4).
4. Kodėl privalu saugotis, kad Dievo dvasios neliūdintume?
4 Jeigu krikščionis imtų liūdinti dvasią, jau žengtų žingsnį link to, kai Dievo veiklioji jėga išvis nustoja asmens gyvenime reikštis. O kad taip gali nutikti, byloja Dovydo žodžiai, kuriuos jis užrašė po savo nuodėmės su Batšeba. Didžiai atgailaudamas jis maldavo Jehovą: „Nevaryk manęs nuo savo Artumo, nenuimk nuo manęs savo dvasios šventos“ (Ps 51:13 [51:11, Brb]). Nemarybę ir dangiškojo gyvenimo „vainiką“ gaus tik tie pateptieji, kurie liks ‘ištikimi iki mirties’ (Apr 2:10; 1 Kor 15:53). Šventosios dvasios reikia ir žemiškąją viltį puoselėjantiems krikščionims. Dvasios vedami jie gali likti nepriekaištingi Jehovos akyse ir, tikėdami Kristaus išperkamąja auka, gauti gyvenimo dovaną (Jn 3:36; Rom 5:8; 6:23). Taigi visi mes privalome saugotis, kad šventosios Dievo dvasios neliūdintume.
Kaip krikščionis liūdintų dvasią?
5, 6. Kaip krikščionis liūdintų Jehovos dvasią?
5 Mes, pasiaukoję Dievui krikščionys, tikrai galime išsisaugoti nenuliūdinę dvasios. Mums tik reikia ‘gyventi Dvasia ir elgtis pagal Dvasią’. Tada mūsų neužvaldys kūno geismai, nebus vietos pasireikšti blogiems polinkiams (Gal 5:16, 25, 26). Bet gali būti ir kitaip. Jei pamažu, beveik nejučia, slystume link tos ribos, kurią peržengusio asmens elgesį jau smerkia Dievo dvasios įkvėptas Žodis, imtume šventąją dvasią liūdinti.
6 Jeigu laikytumės krypties, priešingos, negu nurodo šventoji dvasia, mes ją liūdintume, — tai yra liūdintume Jehovą, tos dvasios Šaltinį. Pasigilinę į žodžius, užrašytus Efeziečiams 4:25-32, matysime, kaip turime elgtis, ir bus lengviau vengti visko, kas Dievo dvasią liūdintų.
Ko reikia, kad dvasios nenuliūdintume
7, 8. Paaiškink, kodėl privalome kalbėti tiesą.
7 Turime kalbėti tiesą. Laiške efeziečiams 4:25 Paulius rašė: „Pametę melus, kiekvienas kalbėkite tiesą savo artimui, nes mes esame vieni kitų nariai.“ Kadangi priklausome vieni nuo kitų tarsi kūno nariai, neturėtume griebtis suktybės ar sąmoningai bendratikius klaidinti, nes tai būtų tolygu jiems meluoti. Kas nesiliauja taip daręs, galiausiai praras ryšį su Dievu. (Perskaityk Patarlių 3:32.)
8 Apgaulingi žodžiai ir poelgiai ardo bendruomenės vienybę. Tad būkime tokie kaip Danielius, patikimas pranašas, kuriam niekas negalėjo prikišti jokios kaltės (Dan 6:5 [6:4, Brb]). Taip pat prisiminkime, ko Paulius mokė dangiškąją viltį turinčius krikščionis: „Kristaus Kūno“ nariai sudaro nedalomą visumą, tad kiekvienam, skyrium paėmus, privalu laikytis vienybėje su kitais pateptaisiais tiesakalbiais Jėzaus sekėjais (Ef 4:11, 12). Jeigu viliamės amžinai gyventi žemės rojuje, mes irgi turime kalbėti tiesą ir tuo prisidėti prie pasaulinės brolijos vienybės.
9. Kodėl svarbu laikytis principo, nurodyto Efeziečiams 4:26, 27?
9 Turime priešintis piktajam, neduoti jam progos padaryti dvasinę žalą (Jok 4:7). Šventosios dvasios padedami atremiame Šėtono puolimus ir, pavyzdžiui, susilaikome nuo nežaboto pykčio. Paulius rašė: „Rūstaudami nenusidėkite! Tegul saulė nenusileidžia ant jūsų rūstybės! Ir nepalikite vietos velniui“ (Ef 4:26, 27). Net jeigu supykstame pelnytai, tuojau tylomis pasimelskime. Taip išliksime „romios dvasios“ ir, užuot savo elgesiu Dievo dvasią liūdinę, parodysime savitvardą (Pat 17:27, Brb). Pyktį suturėkime ir nesiduokime Šėtono sukurstomi padaryti ką bloga (Ps 37:8, 9). Viena, kaip galime jam pasipriešinti, — tai vadovautis Jėzaus pamokymu ir nesutarimus spręsti neatidėliojant (Mt 5:23, 24; 18:15-17).
10, 11. Kodėl nevalia vogti ar elgtis nesąžiningai?
10 Neturime pasiduoti pagundai vogti ar elgtis nesąžiningai. Štai Paulius rašė: „Kas vogdavo, tegu nebevagia, bet imasi triūso, dirbdamas savo rankomis gerą darbą, kad turėtų iš ko padėti stokojančiam“ (Ef 4:28). Jei pasiaukojęs krikščionis vagiliautų, ‘paniekintų Dievo vardą’ — užtrauktų jam negarbę (Pat 30:7-9). Net skurdas vagystės nepateisina. Visi, kurie myli Dievą ir savo artimą, supranta, jog vogti jokiomis aplinkybėmis nedera (Mk 12:28-31).
11 Paulius ne vien kalba, ko nevalia daryti; jis pabrėžia ir ką daryti priderėtų. Jei gyvename dvasia ir elgiamės pagal dvasią, mes stropiai darbuosimės, kad aprūpintume savo šeimą ir dar turėtume „iš ko padėti stokojančiam“ (1 Tim 5:8). Jėzus ir apaštalai varguoliams paremti atidėdavo šiek tiek lėšų, o išdavikas Judas Iskarijotas tuos pinigus grobstė (Jn 12:4-6). Jis tikrai nesileido šventosios dvasios vedamas. Mes, pasiduodami Jehovos dvasios vadovavimui, kaip ir Paulius, stengiamės „visame kame dorai elgtis“ (Hbr 13:18). Šitaip išsisaugome nenuliūdinę šventosios Dievo dvasios.
Kas dar įsidėmėtina, kad neliūdintume dvasios
12, 13. a) Kaip, remiantis Efeziečiams 4:29, neturėtume kalbėti? b) Kokia turėtų būti mūsų kalba?
12 Turime žiūrėti, ką kalbame. Paulius rašė: „Joks bjaurus žodis teneišeina iš jūsų lūpų; kalbėkite vien kas gera, kas prireikus ugdo ir duoda malonę klausytojams“ (Ef 4:29). Ir čia apaštalas ne vien pasako, ko nereikia daryti, — sykiu jis primena, ką daryti privalu. Dievo dvasios veikiami, jausime paskatą ‘kalbėti, kas ugdo ir duoda malonę klausytojams’. Be to, neleisime iš lūpų išeiti „jokiam bjauriam žodžiui“. Tas pats epitetas — „bjaurus“ — graikų kalboje buvo vartojamas pūvančiam vaisiui, gendančiai žuviai ar mėsai apibūdinti. Kaip šlykštimės tokiu maistu, taip bjaurimės ir kalba, kurią Jehova laiko nedora.
13 Mūsų kalba tegul būna padori, maloni, „druska pasūdyta“ (Kol 3:8-10; 4:6). Išgirdę mus šnekant, žmonės turėtų suprasti, jog mes iš kitų skiriamės. Tad visuomet kalbėkime, kas „prireikus ugdo“, ir galėsime pritarti psalmininkui, giedojusiam: „Tegu tau patinka mano žodžiai ir mano mintys, Viešpatie, mano Uola ir mano Atpirkėjau!“ (Ps 19:15 [19:14, Brb]).
14. Ko, remiantis Efeziečiams 4:30, 31, privalome atsikratyti?
14 Privalome atsikratyti šiurkštumų, rūstybės, piktžodžiavimų ir visų piktybių. Perspėjęs, kad nevalia liūdinti Dievo dvasios, Paulius toliau rašo: „Tebūna toli nuo jūsų visokie šiurkštumai, piktumai, rūstybės, riksmai ir piktžodžiavimai su visomis piktybėmis“ (Ef 4:30, 31). Visiems mums, netobuliems žmonėms, reikia daug savidrausmės — privalome kontroliuoti savo mintis ir žiūrėti, kaip elgiamės. Jeigu duotume valią „šiurkštumams, piktumams, rūstybėms“, Dievo dvasią liūdintume. Panašiai būtų ir tada, jei skaičiuotume mums padarytas skriaudas, nuolat apmaudautume, nenorėtume taikytis su žmogumi, kuris mus užgavo. Jeigu imtume bent kiek aplaidžiau žiūrėti į Biblijos pamokymus, ilgainiui tai galėtų vesti prie nuodėmės šventajai dvasiai ir užtraukti pražūtį.
15. Ką turėtume daryti, jeigu dėl ko nors jaučiame nuoskaudą?
15 Turime būti malonūs, gailestingi, atlaidūs. Paulius rašė: „Būkite malonūs, gailestingi, atlaidūs vieni kitiems, kaip ir Dievas Kristuje jums buvo atlaidus“ (Ef 4:32). Net jeigu dėl ko nors jaučiame didelę nuoskaudą, sekime Dievo pavyzdžiu ir būkime pasiruošę atleisti (Lk 11:4). Tarkim, kuris nors bendratikis pasakė apie mus ką negera. Norėdami tą reikalą išspręsti, einame su juo pasišnekėti. Jis labai apgailestauja ir atsiprašo. Tada jam atleidžiame. Ir ką tai mums reiškia? „Tau nevalia keršyti nė jausti pagiežos savo tautiečiams, bet tu turi mylėti savo artimą, kaip save patį: aš esu Viešpats“, — rašoma Kunigų 19:18 (Jr).
Būkime budrūs
16. Pateik pavyzdį, rodantį, jog, nenorėdami liūdinti Jehovos dvasios, kartais turime kai ką savo gyvenime pakeisti.
16 Net vienumoje gali kilti pagunda daryti tai, kas Dievui nepatinka. Tarkim, brolis klausosi tokios muzikos, kokios krikščioniui nederėtų. Jis nepaiso Biblijos principų, nurodytų „ištikimo ir nuovokaus vergo“ leidiniuose, bet paskui jį ima dėl to graužti sąžinė (Mt 24:45, NW). Savo nerimą jis išsako maldoje, taip pat prisimena Pauliaus žodžius, užrašytus Efeziečiams 4:30. Brolis tvirtai nusistato niekuo neliūdinti Dievo dvasios ir nusprendžia krikščioniui netinkamos muzikos nuo šiol nebesiklausyti. Jehova tokį brolio pasiryžimą, be abejo, laimins. Taigi niekada neapsileiskime — kiekvienu metu saugokimės to, kas Dievo dvasią liūdintų.
17. Kas galėtų nutikti, jeigu nebūtume budrūs ir atsidėję maldai?
17 Jeigu nesame budrūs ir neatsidedame maldai, galime įprasti daryti tai, kas netyra, negera ir kas dvasią liūdina. Šventoji dvasia ugdo mumyse dorybes, kylančias iš paties dangiškojo Tėvo, tad liūdinti dvasią būtų tolygu liūdinti Jehovą, o apie tai bijome net pagalvoti. Pirmajame amžiuje judėjų Rašto aiškintojai, priskirdami Jėzaus stebuklus Šėtonui, labai nusidėjo. (Perskaityk Morkaus 3:22-30.) Tie Kristaus priešai ‘piktžodžiavo Šventajai Dvasiai’ — darė neatleistiną nuodėmę. Tegul su mumis niekada taip neatsitinka!
18. Iš kur galime žinoti, kad mūsų nuodėmė nėra neatleistina?
18 Kadangi saugomės net žingsnį žengti link neatleistinos nuodėmės, turime prisiminti Pauliaus paraginimą dvasios neliūdinti. O kaip, jei sunkiai nusidėjome? Jeigu atgailavome ir priėmėme vyresniųjų pagalbą, vadinasi, Dievas mums atleido ir nuodėmės šventajai dvasiai nesame padarę. Su Dievo pagalba mums tikrai pavyks susilaikyti nuo to, kas dvasią liūdintų.
19, 20. a) Paminėk kelis dalykus, kurių turime vengti. b) Kam turime būti pasiryžę?
19 Šventąja dvasia Dievas savo garbintojų širdyse augina meilę, telkia džiaugsmą, stiprina mūsų vienybę (Ps 133:1-3). Taigi, nusiteikę niekada neliūdinti Dievo dvasios, nesivelkime į apkalbas ir savo šnekomis nemenkinkime dvasia paskirtųjų ganytojų autoriteto (Apd 20:28; Jud 8). Verčiau puoselėkime bendruomenės vienybę, tarpusavio pagarbą. Be abejo, neturėtume skirstytis į uždaras grupeles, nes tai Dievo tarnus vestų prie susiskaldymo. Paulius rašė: „Broliai, Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu maldauju jus, kad visi vienaip sutartumėte ir pas jus nebūtų susiskaldymų, kad būtumėte vienos dvasios ir vienos minties“ (1 Kor 1:10).
20 Jehova nori ir tikrai gali mums padėti, kad neliūdintume jo dvasios. Visuomet šventosios dvasios melskime ir tvirtai pasiryžkime jos neliūdinti. Nesiliaukime ‘sėti Dvasiai’, mielai pasiduokime jos vadovavimui dabar ir visą amžinybę.
Kaip atsakytum?
• Ką reiškia liūdinti Dievo dvasią?
• Kaip pasiaukojęs Jehovai žmogus galėtų nuliūdinti jo dvasią?
• Ką privalome daryti ir ko vengti, kad šventosios dvasios neliūdintume?
[Studijų klausimai]
[Iliustracija 30 puslapyje]
Nesutarimus spręskime neatidėliodami
[Iliustracija 31 puslapyje]
Kurie vaisiai geriausiai pailiustruoja tavo kalbą?
