Pirmųjų amžių krikščionybė ir Romos imperijos dievai

BITINIJOS provincijos vietininkas Plinijus Jaunesnysis apie Kristaus sekėjus Romos imperatoriui Trajanui rašė: „Štai kaip elgiausi su tais, kuriuos man įskųsdavo esant krikščionis. Tardžiau juos klausinėdamas, ar jie krikščionys, o jeigu prisipažindavo, klausdavau antrą ir trečią kartą, grasindamas bausme. Tuos, kurie tikėjimo neišsižadėdavo, įsakydavau nubausti mirtimi.“ Kitų suimtųjų, jeigu šie neigdavo esą krikščionys ir tai įrodydavo keikdami Kristų, pagarbindami imperatoriaus bei dievų statulas, tuo tikslu atneštas į teismą, Plinijus sakė pasigailėdavęs. „Aš nutariau juos paleisti“, — rašė jis Trajanui.

Pirmieji krikščionys, atsisakę garbinti imperatorių ir lenktis dievų statuloms, kentė persekiojimą. O kas žinoma apie kitas Romos imperijoje paplitusias tikybas? Kokios dievybės buvo garbinamos ir kaip į visus tuos kultus žiūrėjo romėnai? Kodėl krikščionys už atsisakymą atnašauti dievams buvo kankinami ir žudomi? Geriau į tai pasigilinę, matysime, kaip patiems derėtų elgtis, kai mėginamas mūsų atsidavimas Jehovai.

Imperijos religijų įvairovė

Romos imperijoje gyveno įvairių kalbų ir kultūrų žmonės, tad ir dievų garbinta devynios galybės. Nors judėjų religija romėnams atrodė keista, jie laikė ją teisėta (religio licita), pripažino ir gerbė. Dukart per dieną Jeruzalės šventykloje už imperatorių ir Romos valstybę būdavo aukojami du avinėliai ir jautis. Kiek dievų tai numaldydavo — vieną, kelis ar keliolika, romėnams nerūpėjo. Šios aukos liudijo žydų ištikimybę Romai ir tai buvo svarbiausia.

Skirtingose imperijos vietose būta įvairiausių pagonybės atmainų. Plačiai buvo pripažinta graikų mitologija, paplitęs ateities būrimas. Iš Rytų atėjusios vadinamosios misterijos, arba slaptieji kultai, žadėjo tikintiesiems nemirtingumą, tiesioginius apreiškimus, ryšį su dievybėmis per mistines apeigas. Šie kultai prigijo visoje imperijoje. Pavyzdžiui, pirmaisiais mūsų eros amžiais daugelis garbino Egipto dievą Serapį ir deivę Izidę, sirų deivę Atargatis, vaizduojamą žuvimi, bei persų saulės dievą Mitrą.

 Apaštalų darbų knyga padeda geriau įsivaizduoti tą pagonišką aplinką, kurioje pirmieji krikščionys gyveno. Štai Romos prokonsulas Kipre turėjo žydų kilmės patarėją — burtininką (Apd 13:6, 7). Listros gyventojai Paulių ir Barnabą palaikė graikų dievais Hermiu ir Dzeusu (Apd 14:11-13). Filipuose apaštalas Paulius sutiko tarnaitę, užsiimančią ateities spėjimu (Apd 16:16-18). Atėnuose jis pastebėjo, kad vietiniai žmonės „visais atžvilgiais itin dievobaimingi“. Be to, mieste aptiko aukurą su užrašu „Nežinomam dievui“ (Apd 17:22, 23). Efeziečiai garbino deivę Artemidę (Apd 19:1, 23, 24, 34). Maltos saloje tenykščiai pamanė, jog Paulius — dievas, nes įkąstas gyvatės nepatyrė nieko bloga (Apd 28:3-6). Gyvendami tarp stabmeldžių krikščionys turėjo budriai saugotis, kad nepasiduotų negerai įtakai ir tikrojo Dievo garbinimo nesietų su klaidingais papročiais.

Ką romėnai garbino

Imperijai plečiantis, romėnai atrado daug naujų dievybių ir nedvejodami jas pripažino, mat aiškino, esą tai tie patys dievai, tik kitaip suvokiami, kitaip pasireiškiantys. Užuot svetimus kultus išnaikinę, romėnai užkariautojai juos perėmė, pasisavino. Taip romėnų religija tapo įvairialypė, margaspalvė, atspindėjo imperijos kultūrų įvairovę. Jiems nė minties nekilo, kad reikėtų garbinti tik vieną dievybę. Žmonės galėjo vienu metu atiduoti garbę keliems dievams.

Aukščiausias iš senųjų dievų buvo Jupiteris, vadinamas Optimus Maximus (geriausias ir didžiausias). Jį romėnai laikė dangaus reiškinių dievu, valdančiu vėją, lietų, žaibus, griaustinį. Jupiterio sesuo ir žmona Junona, mėnulio deivė, rūpinosi visais moterų gyvenimo reikalais. Jos duktė Minerva globojo amatus, meną, mokslą ir visa, kas susiję su karu.

Romėnų panteonas atrodė beribis. Larai ir penatai buvo šeimos dievai, Vesta — židinio deivė, dviveidis Janas — visų pradžių dievas. Kiekvienas amatas irgi turėjo savo dievą globėją. Su dievybėmis romėnai siejo net abstrakčius dalykus. Štai Paksė sergėjo taiką, Salutė — sveikatą, Pudicitija — drovumą  ir skaistybę, Fidėja — ištikimybę, Virtutė — drąsą, Voluptatė dalijo malonumus. Kiekviena romėnų viešojo ar privataus gyvenimo smulkmena, regis, priklausė nuo dievų valios. Taigi, kad vienas ar kitas žingsnis būtų sėkmingas, ritualinėmis maldomis, aukojimais ir šventėmis reikėjo pamaloninti kurį nors dievą.

Sužinoti dievybių valią buvo galima aiškinantis ženklus, pavyzdžiui, tyrinėjant paaukotų gyvulių vidurius. Manyta, jog vidaus organų būklė ir išvaizda liudija, ar į kokį nors sumanymą dievai žiūri palankiai, ar jam nepritaria.

Baigiantis antrajam amžiui prieš mūsų erą, romėnai savo svarbiausias dievybes ėmė tapatinti su graikų panteono dievais: Jupiterį prilygino Dzeusui, Junoną — Herai ir panašiai. Sykiu su dievais romėnai perėmė ir graikų mitologiją. Mituose dievai nė kiek neidealizuojami: jie, kaip ir žmonės, turi daugybę ydų bei trūkumų. Štai Dzeusas pažįstamas kaip prievartautojas ir pedofilas, turintis santykių su mirtingaisiais ir tariamais nemirtingaisiais. Begėdiški dievų nuotykiai — senovės teatruose dažnai palydimi audringų plojimų — buvo dingstis jų garbintojams tenkinti savo žemiausias aistras.

Pasakojimų apie dievus išsilavinę žmonės dažniausiai nepriimdavo už gryną pinigą ir laikė juos alegorijomis. Tai iš dalies paaiškina garsųjį Poncijaus Piloto klausimą „o kas yra tiesa?!“ (Jn 18:38). Tas klausimas, anot vieno šaltinio, atspindėjo „mokytos visuomenės nuomonę, kad išsiaiškinti visą tiesą apie tam tikrus dalykus yra tuščias darbas“.

Imperatoriaus kultas

Augusto viešpatavimo metais (27 m. p. m. e.—14 m. e. m.) ėmė įsigalėti imperatoriaus kultas. Daugelis gyventojų, ypač rytinėse graikiškosiose provincijose, buvo išties dėkingi Augustui už gerovę ir taiką, įvestą po ilgai trukusio karo. Tauta troško tikro saugumo po regimo valdovo sparnu. Žmonėms reikėjo institucijos, kuri vienytų skirtingas religijas, skatintų patriotizmą, telktų visuomenę prie josios „gelbėtojo“. Visa tai ir sąlygojo imperatoriaus sudievinimą.

Augustas, kol buvo gyvas, neleido savęs vadinti dievu, bet primygtinai reikalavo garbinti deivę Romą — Romos miesto personifikaciją. Augustą romėnai sudievino po mirties. Savo religinius ir patriotinius jausmus provincijų gyventojai ėmė reikšti pačiam imperijos centrui ir jos valdovams. Imperatoriaus kultas, netrukus paplitęs visose provincijose, buvo vienas iš būdų rodyti pagarbą ir atsidavimą valstybei.

Domicianas, valdęs nuo 81 iki 96 mūsų eros metų, pirmasis reikalavo garbinti jį kaip dievą. Tuomet romėnai jau žinojo, kad krikščionys skiriasi nuo judėjų, ir naująją „atskalą“ visaip persekiojo. Matyt, Domicianui valdant apaštalas Jonas ir buvo ištremtas į Patmo salą dėl „Jėzaus liudijimo“ (Apr 1:9).

Apreiškimo knygą Jonas parašė tremtyje. Knygoje jis pamini krikščionį Antipą, nužudytą Pergamo mieste, irgi garsėjusiame imperatoriaus kultu (Apr 2:12, 13). Tada Romos valdžia, galimas dalykas, jau spaudė krikščionis atlikti valstybinės religijos ritualus. Nežinia, ar tikrai taip buvo, ar  ne, bet pradžioje pacituotas laiškas Trajanui liudija, jog 112-aisiais mūsų eros metais Plinijus vertė Bitinijos krikščionis tokiuose ritualuose dalyvauti.

Trajanas pagyrė Plinijų už tai, kaip sprendžia jam įskundžiamų asmenų bylas, ir nurodė, jog krikščionis, atsisakančius pagarbinti romėnų dievus, reikia bausti mirtimi. „Tačiau to, kuris neigia esąs krikščionis ir tai įrodo (atnašauja mūsų dievams), — rašė Trajanas, — reikia pasigailėti dėl jo atgailos, nesvarbu, kaip rimtai jis buvo įtariamas praeityje.“

Religija, reikalaujanti iš savo sekėjų išimtinio atsidavimo, romėnams buvo nesuprantama. Jų dievai šito neprašė, tad kodėl krikščionių Dievas turėtų prašyti tokio atsidavimo? Garbinti valstybinius dievus tiesiog reiškė pripažinti esamą politinę santvarką, todėl atsisakymas jiems lenktis buvo laikomas valstybės išdavimu. Daugumos krikščionių, kaip įsitikino pats Plinijus, nebuvo įmanoma priversti atlikti jokio stabmeldiško veiksmo, mat jiems tai būtų reiškę išduoti Jehovą. Jie verčiau sutiko mirti nei pagarbinti imperatorių.

Kodėl visa ta istorija turėtų mus dominti? Šiandien kai kuriose šalyse iš piliečių tikimasi, kad jie atiduos pagarbą tautiniams simboliams, pavyzdžiui, vėliavai. Mes, krikščionys, pasaulietinę valdžią tikrai pripažįstame ir gerbiame (Rom 13:1). Vis dėlto vėliavos pagerbimo ceremonijoje nedalyvaujame, nes Jehova Dievas prašo, kad būtume atsidavę tik jam ir laikytumės jo Žodyje duoto priesako ‘bėgti nuo stabmeldystės’, ‘sergėtis stabų’ (1 Kor 10:14, Brb; 1 Jn 5:21; Nah 1:2, NW). Jėzus pasakė: „Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk!“ (Lk 4:8). Tad visada likime ištikimi vieninteliam tikrajam Dievui.

[Anotacija 5 puslapyje]

Tikrieji krikščionys yra atsidavę tik Jehovai

[Iliustracijos 3 puslapyje]

Pirmieji krikščionys negarbino imperatoriaus, nesilenkė dievų atvaizdams

Imperatorius Domicianas

Dzeusas

[Šaltinių nuorodos]

Imperatorius Domicianas: Todd Bolen/Bible Places.com; Dzeusas: Photograph by Todd Bolen/Bible Places.com, taken at Archaeological Museum of Istanbul

[Iliustracija 4 puslapyje]

Efezo krikščionims deivės Artemidės kultas buvo svetimas (Apd 19:23-41)