Kai išduoda sutuoktinis...

SUTUOKTINIŲ pora Margarita ir Raulis visalaikiais evangelizuotojais drauge ištarnavo nemažai metų. * Tačiau, vos gimus pirmajam vaikui, Raulis ėmė tolti nuo Jehovos. Galiausiai pamynė krikščioniškas normas ir už tai buvo atskirtas nuo bendruomenės. „Kai viskas taip susiklostė, maniau, neatlaikysiu. Gniaužė sielvartas, nebežinojau, ko imtis“, — guodžiasi Margarita.

Štai Džeinę irgi labai skaudžiai apvylė sutuoktinis. Netrukus po vedybų vyras ėmė smurtauti. „Kai pirmą kartą pakėlė prieš mane ranką, siaubingai sutrikau, jaučiausi pažeminta, — pasakoja Džeinė. — Aišku, tada jis meldė dovanoti, gailėjosi, beje, kaip ir kiekvieną paskesnį kartą. Buvau įsitikinusi, kad krikščionės pareiga visada atleisti ir, kas buvo, pamiršti. Tad niekam nesiskundžiau — net bendruomenės vyresniesiems. Maniau, tai būtų išdavystė. Ši drama, kai jis smurtauja, o aš vis atleidžiu, tęsėsi ne vienus metus. Visą tą laiką vyliausi, kad dar galiu ką nors pakeisti ir kad vyras ims mane mylėti. Kai mus su dukrele jis galiausiai paliko, rodėsi, pralaimėjau. Graužiausi manydama, jog turėjau  labiau stengtis, daugiau kalbėtis, kad šeimą išsaugotume.“

Gal ir tau atsitiko panašiai kaip šioms dviem moterims? Dėl vyro išdavystės žioji emocinės žaizdos, slegia finansinės problemos, jauti dvasinį nuosilpį? O gal širdį gelia ir sunku atsigauti, nes jausmus išdavė žmona? Niekas neužginčys Biblijos žodžių, jog gyvename „sunkiais laikais“. Ši pranašystė leidžia suprasti, kad „paskutinėmis dienomis“ šeimos institucija patirs krizę ir daugelyje šeimų stigs meilės. Kai kurių pamaldumas, tarnavimas Dievui, pasirodys esąs apsimestinis (2 Tim 3:1-5). Tokios negerovės įsibrauna ir į tikrųjų krikščionių gyvenimą. Jei tave išdavė sutuoktinis, kaip visa pakelti?

Žvelk į save Jehovos akimis

Kai sutuoktinis išduoda, tikriausiai sunku atsitokėti. Galvoji: kaip žmogus, kurį myli, galėjo taip įskaudinti? Dėl jo nuopuolio gal net imi kaltinti save?

Čia verta prisiminti, kad net Jėzų, tobulą žmogų, išdavė draugas, kurį jis mylėjo, kuriuo pasitikėjo. Dvylika apaštalų Jėzus išsirinko viską gerai apmąstęs, daug ir karštai dėl to meldęsis. Iš pradžių visi jie Dievui tarnavo ištikimai. Tad kai Judas ‘tapo išdaviku’, Jėzus labai sielojosi (Lk 6:12-16). Jehova tačiau nemanė, kad už Judo poelgius Jėzus yra nors kiek atsakingas.

Tiesa, tobulų sutuoktinių nėra. Klaidų daro abi pusės. Ne veltui Dievo dvasios paakintas psalmininkas sudėjo žodžius: „Jei tu, Viešpatie, paisysi nuodėmių, tai kas, Viešpatie, išliks gyvas?“ (Ps 130:3). Imdami pavyzdį iš Jehovos, vyras ir žmona neturėtų susitelkti į vienas kito trūkumus (1 Pt 4:8).

Vis dėlto „kiekvienas iš mūsų duos Dievui apyskaitą už save“ (Rom 14:12). Sutuoktinis, kuris įpranta kalbėti ar elgtis tūžmingai, užsitraukia kaltę ir turės už tai atsakyti Jehovai. Smurtavimą, užgaulią kalbą Dievas smerkia, tad rodyti savo antrajai pusei tokią nepagarbą ir nemeilę jokiu atveju nebūtų pateisinama (Ps 11:5; Ef 5:33; Kol 3:6-8). Jei krikščionis vis duoda valią įniršiui ir dėl savo poelgių nesigaili, jis turi būti atskirtas nuo krikščionių bendruomenės (Gal 5:19-21; 2 Jn 9, 10). Tas, kas vyresniesiems praneša apie savo antrosios pusės nederamą elgesį, neturėtų dėl to jaustis kaltas. Visus, kurie yra nuo artimųjų nukentėję, Jehova labai atjaučia.

Kai vyras ar žmona svetimauja, nusideda ne vien sutuoktiniui, bet ir Jehovai (Mt 19:4-9; Hbr 13:4). Jei nekaltoji pusė stengėsi vadovautis Biblijos principais, dėl sutuoktinio išdavystės graužtis neturėtų.

Jehova supranta tavo jausmus. Juk ir savo ryšį su Izraelio tauta jis prilygino santuokai. Kai izraelitai nuo jo vis nusigręždavo ir dvasiniu požiūriu imdavo svetimauti, Dievas, pasak Biblijos pasakojimų, kentė didžiulę širdgėlą (Iz 54:5, 6; Jer 3:1, 6-10). Jei sutuoktinis tave vienaip ar kitaip išdavė, neabejok: Jehova gerai mato, kiek ašarų išlieji (Mal 2:13, 14). Jis žino, kad reikia tau paguodos ir atjautos.

Kaip Jehova paguodžia

Viena, Jehova mus guodžia per krikščionių bendruomenę. Tokios paguodos, pavyzdžiui, sulaukė Džeinė. „Pačiu laiku, kai buvau emocinėje duobėje, mane aplankė rajono prižiūrėtojas, — pasakoja sesė. — Vyras nusprendė su manimi skirtis, ir brolis mano nusiminimą gerai suprato. Negailėdamas laiko, drauge su manimi aptarė tokias eilutes kaip 1 Korintiečiams  7:15. Padrąsinančios Šventojo Rašto mintys ir malonūs paties brolio žodžiai vadavo mane nuo kaltės jausmo ir teikė dvasios ramybės.“ *

Jau minėta Margarita irgi gali patvirtinti, kad Jehova itin padeda per krikščionių bendruomenę. Ji pasakoja: „Kai galiausiai paaiškėjo, kad mano vyras neatgailauja, kartu su vaikais išsikėlėme gyventi į kitą miestą. Vos atvykusi, radau išsinuomoti dviejų kambarių butą. Kitą dieną paskendusi liūdnuose apmąstymuose iš krepšių kroviau daiktus. Staiga — beldimas į duris. Pamaniau, gal čia nuomotoja, gyvenanti kaimynystėje už sienos. Mano nuostabai, už durų stovėjo sesuo, kuri mano mamai ir visai mūsų šeimai kadaise padėjo pažinti tiesą. Manęs sutikti ji čia nesitikėjo, tiesiog į tą namą užėjo, nes buvo susitarusi studijuoti Bibliją su šeimininke. Labai džiaugiausi, negalėjau suturėti jausmų. Papasakojau jai visa, kas nutiko, — išsikalbėjom iki ašarų. Ji mikliai viską sutvarkė, kad jau tądien galėtume dalyvauti sueigoje. Bendruomenė mus priėmė išskėstomis rankomis, o vyresnieji noriai ėmėsi padėti, kad su šeima grįžtume į geras dvasines vėžes.“

Kuo gali padėti kiti

Bendruomenės nariai praktinę pagalbą suteikti gali daugeriopai. Pavyzdžiui, Margaritai reikėjo susirasti darbą. Tad viena krikščionių šeima pasisiūlė, kada tik reikės, pažiūrėti vaikus, kai šie grįžta po pamokų namo.

„Ypač vertinu tai, kad broliai ir seserys mielai kviečia mane ir vaikus į lauko tarnybą“, — džiaugiasi Margarita. Šitaip noriai pagelbėdami, bendratikiai ‘nešioja vieni kitų naštas’ ir vykdo „Kristaus įstatymą“ (Gal 6:2).

Tie, kas kenčia dėl artimo žmogaus nuodėmingo poelgio, yra labai dėkingi už pagalbą. Moniką vyras paliko su 15000 dolerių skola ir keturiais nepilnamečiais vaikais. Ji pasakoja: „Bendratikiai man buvo labai geri. Neįsivaizduoju, kaip be jų paramos būčiau visa ištvėrusi. Jehova pasitelkė nuostabiausius brolius ir jie atsidėję ugdė mano vaikus. Tikras džiaugsmas matyti, kaip, kitų padedami, visi keturi stiebiasi į dvasinę brandą. Ir kai pačiai  reikėjo patarimo ar tiesiog su kuo nors pasikalbėti, vyresnieji visad buvo šalia“ (Mk 10:29, 30).

Žinoma, tikras draugas įžvelgia, kada skaudžios žmogui temos geriausia neliesti (Mok 3:7). „Su naujosios bendruomenės sesėmis dažniausiai kalbėdavomės apie liudijimo darbą, Biblijos studijas, vaikus, — aiškina Margarita, — žodžiu, apie viską, išskyrus mano problemas. Esu labai dėkinga sesėms, kad galėjau greičiau nustumti savo praeitį į užnugarį ir pradėti viską iš pradžių.“

Susilaikyk nekerštavęs

Kartais galbūt ne tiek slegia kaltė dėl sutuoktinio nuopuolio, kiek ima pyktis, kad visai niekuo dėtas dabar turi už jo nuodėmes kentėti. Jei tokiam skauduliui leisi tvinkti, jis gali nustelbti tavo norą likti Jehovai ištikimam. Galimas daiktas, imsi ieškoti progų išdavusiam tave sutuoktiniui atsikeršyti.

Jei savo širdyje aptinki tokius jausmus, pagalvok apie Jozuės ir Kalebo pavyzdį. Eidami išžvalgyti Pažadėtosios žemės, šie ištikimi Dievui vyrai į pavojų statė net savo gyvybę. Deja, kitų žvalgų tikėjimas taip susvyravo, kad jie net sukurstė visą Izraelio tautą nepaklusti Jehovai. Kai Jozuė su Kalebu mėgino įkvėpti tautiečiams pasitikėjimo Dievu, kai kurie grasino užmėtyti juos akmenimis (Sk 13:25—14:10). Galiausiai už izraelitų maištą Jozuė ir Kalebas sykiu su tauta turėjo klaidžioti po dykumą keturiasdešimt metų — ir ne dėl savo, o dėl kitų kaltės.

Tikriausiai juodu buvo labai nusivylę, tačiau dėl brolių nuodėmių niekada negiežė apmaudo. Jie žiūrėjo savo dvasingumo ir tarnystės Jehovai. Po keturiasdešimt klajonės metų Dievas jiems atlygino — drauge su levitais vieninteliams iš anos kartos leido įeiti į Pažadėtąją žemę (Sk 14:28-30; Joz 14:6-12).

Sutuoktinio neištikimybė ilgam palieka skaudžią žymę. Net ir nutraukus santuoką gali likti emociniai randai, kamuoti finansiniai sunkumai. Tačiau, užuot leidęs juodoms mintims temdyti protą, sau primink: Jehova geriausiai išmano, kaip elgtis su tais, kas tyčia peržengia jo nustatytas normas. Juk žinojo, kaip pasielgti ir su neištikimais izraelitais dykumoje (Hbr 10:30, 31; 13:4).

Nenuleisk rankų!

Nerimastingas, slogias mintis vyk šalin ir užleisk vietą mintims nuo Jehovos. Džeinė pasakoja: „Klausausi žurnalų Sargybos bokštas ir Atsibuskite! garso įrašų — tai mane labai įkvepia, neleidžia pasiduoti. Tikras stiprybės šaltinis yra ir sueigos. Aktyviai jose dalyvaudama atitrūkstu nuo savo bėdų ir rūpesčių. Taip pat gelbsti ir gerosios naujienos skelbimo darbas. Kai padedu kitiems ugdytis tikėjimą Jehova, pati dvasiškai stiprėju. Rūpindamasi savo Biblijos studijuotojais, išmokau susitelkti į daug svarbesnius dalykus.“

Jau minėtoji Monika sako: „Reguliariai dalyvauju sueigose ir, kiek galiu, darbuojuosi lauko tarnyboje — taip gebu ištverti. Mes šeimoje labai suartėjome vieni su kitais, taip pat ir su bendruomene. Per sunkumus pamačiau savo silpnąsias vietas. Nors teko mėginimų, su Jehovos pagalba nenuleidžiu rankų.“

Panašius išbandymus gali ištverti ir tu. Nors skaudžiai išduotas kenti, atsiliepk į dvasios įkvėptą apaštalo Pauliaus raginimą: „Nepailskime daryti gera; jei neaptingsime, atėjus metui pjausime derlių!“ (Gal 6:9).

[Išnašos]

[Iliustracija 31 puslapyje]

Krikščionis, paliktas sutuoktinio, labai vertina bendratikių pagalbą lauko tarnyboje