Saugų prieglobstį rasi Dievo tarnų bendruomenėje

„Dėkosiu tau tavo tautos sueigoje“ (PS 35:18).

1—3. a) Kaip kai kurie krikščionys stato savo dvasingumą į pavojų? b) Kur Dievo tarnai randa saugią prieglaudą?

DŽOZEFAS su žmona, poilsiaudami vienoje atogrąžų šalyje, nardė tarp koralų rifų. Kur tik pasisuksi, visur šmėsčiojo įvairiaspalvės žuvys, didelės ir mažos. Pasigrožėti koralų kolonijomis juodu nusiyrė kiek tolėliau, ir vandenys čia buvo jau gilesni, dugnas smego į mėlyną gelmę. „Manyčiau, per toli nuplaukėme“, — sunerimo žmona. „Nesijaudink, aš žinau, ką darau“, — atsakė Džozefas, tik staiga jam toptelėjo: o kurgi visos žuvys? Siaubas it replėmis sukaustė: iš pačios gilumos tiesiu taikymu artinosi ryklys. Kas dabar? Likus vos kokiam metrui, ryklys, laimei, persigalvojo ir apsisukęs nunėrė šalin.

² Visa, ką Šėtono užvaldytas pasaulis siūlo, — pramogos, darbas, materialinės vertybės, — krikščionį gali taip patraukti, kad jis, nė nesusivokdamas, ims plaukti į gilumą, į pavojingus vandenis. „Tas atsitikimas vėliau privertė mane pamąstyti, koks yra mūsų draugų ratas. Turime laikytis ten, kur saugu ir gera, — bendruomenėje!“ — sako Džozefas, beje, tarnaujantis krikščionių vyresniuoju. Iš tiesų nesileiskime į gilius vandenis, kuriuose būtume dvasiniu požiūriu izoliuoti, neapsaugoti nuo pavojaus. Jei kartais pasijustum esąs atitolęs, skubiai pargrįžk į saugų užutėkį. Antraip rizikuosi tapti plėšrūno auka.

³ Šiandien pasaulyje krikščionio tyko daug pavojų (2 Tim 3:1-5). Šėtonas žino, kad jo dienos suskaičiuotos, ir yra pasirengęs praryti neatsargiuosius (1 Pt 5:8; Apr 12:12, 17). Vis dėlto nesame palikti vieni. Jehova savo tarnus suburia į saugią dvasinę prieglaudą — krikščionių bendruomenę.

4, 5. Ką daugelis mano apie ateitį ir kodėl?

⁴ Pasaulis negali garantuoti mums tikro saugumo, neduoda ir emocinės atramos. Žmonės jaučiasi nesaugūs dėl didelio nusikalstamumo, smurto, brangstančio pragyvenimo, ekologijos problemų. Galiausiai visų laukia senatvės vargai, ligos. Jei šiandien žmogus ir turi darbą, būstą, santaupų, nesiskundžia sveikata, tai neaišku, kiek ilgai tuo džiaugsis.

⁵ Emociniu atžvilgiu dažnas irgi yra it bangų blaškomas. Štai sukuria šeimą — viliasi, jog turės patikimą užuovėją, atras gyvenimo pilnatvę, tačiau būna toli gražu ne taip, kaip tikėjosi. O ką pasakytume apie religiją? Daugelis tikinčiųjų yra suglumę, sutrikę. Bažnyčios sielovada jų lūkesčių nepateisina. Juolab piktina nedoras religinių vadovų elgesys ir doktrinos, priešingos Dievo Žodžio mokymams. Taigi žmonės neturi kuo daugiau pasikliauti, kaip tik mokslu ir aplinkinių geranoriškumu, sąmoningumu. Nenuostabu, kad jaučiasi labai nesaugūs ir nėra linkę daug galvoti apie ateitį.

6, 7. a) Kodėl Dievo tarnai į gyvenimą žiūri visai kitomis akimis nei pasaulio žmonės? b) Ką toliau aptarsime?

 ⁶ Krikščionių bendruomenės nariai į gyvenimą žiūri visai kitomis akimis negu pasaulio žmonės. Tiesa, daug bėdų, kurios kamuoja mūsų kaimynus, aplanko ir Jehovos tarnus, tačiau mes viską priimame kitaip. (Perskaityk Izaijo 65:13, 14; Malachijo 3:18.) Kodėl? Todėl, kad Biblijoje radome svarų paaiškinimą, kokie įvykiai sąlygojo dabartinę varganą žmonijos būklę; be to, gyvenimo kovoje nesame palikti be pagalbos. Ateitis mūsų pernelyg negąsdina. Jehovos tarnystė apsaugo mus nuo neprotingų sprendimų, kurie kirstųsi su Šventojo Rašto principais, sulaiko nuo nedorų poelgių. O kadangi į visokias blogybes nesiveliame, tai išvengiame ir skaudžių pasekmių. Štai todėl krikščionys turi tokią vidinę ramybę, kokios pasaulio žmonės niekada nepatiria (Iz 48:17, 18; Fil 4:6, 7).

⁷ Tolesni pavyzdžiai padės mums įvertinti, koks didelis skirtumas yra tarp Jehovai tarnaujančiųjų ir jam netarnaujančiųjų — vieni labai saugūs, kiti ne. Taip pat stengsimės ištirti savo pačių mąstyseną ir elgesį. Apsvarstysime, kaip galėtume dar atidžiau įsiklausyti į Dievo Žodžio mokymus, skirtus mums apsaugoti (Iz 30:21).

„Mano žingsniai bemaž buvo ėmę slidinėti“

8. Kaip visada turėjo elgtis Jehovos tarnai?

⁸ Seniausių laikų istorija byloja, kad žmonės, pasiryžę tarnauti Jehovai ir jo klausyti, niekada nesileido į artimą draugystę su tais, kurie Dievui netarnauja. Ir suprantama, kodėl. Jehova juk buvo pasakęs, kad tarp jo garbintojų ir Šėtono sekėjų kils priešiškumas (Pr 3:15). Tvirtai nusistatę laikytis šventosios dvasios įkvėpimu užrašytų principų, Dievo tarnai elgiasi kitaip nei aplinkiniai (Jn 17:15, 16; 1 Jn 2:15-17).  Tačiau vadovautis tais principais ne visada lengva. Štai todėl ne sykį yra buvę, kad Jehovos garbintojas suabejodavo, ar pasiaukojamo gyvenimo kaina ne per didelė.

9. Kokių neramių minčių buvo apimtas 73-iosios psalmės rašytojas?

⁹ Vienas Jehovos tarnas, ėmęs dvejoti dėl savo pasirinktos gyvensenos, buvo 73-iosios psalmės rašytojas, tikriausiai Asafo palikuonis. Psalmininkas išliejo apmaudą, kodėl nedorėliams, regis, viskas sekasi, jie laimingi, leidžia dienas gerovėje, o tuo tarpu Dievo tarnai turi kęsti sunkumus ir vargus. (Perskaityk Psalmyno 73:1-13.)

10. Kodėl psalmininko pasvarstymai aktualūs ir mums?

¹⁰ Gal panašių dvejonių, kaip anam psalmininkui, yra kilę ir tau? Jeigu taip, neturėtum per daug graužtis ar manyti prarandąs tikėjimą. Prieštaringų minčių užeidavo ne vienam Jehovos tarnui, netgi tiems, kurie rašė Bibliją (Job 21:7-13; Ps 37:1; Jer 12:1; Hab 1:1-4, 13). Ar tarnauti Dievui ir visados jam paklusti geriausia? Tai rimtas klausimas. Apmąstyti jį ir rasti sau atsakymą privalo kiekvienas, kas nori eiti Jehovos skirtąją tarnybą. Šis klausimas, beje, yra neatsiejamas nuo Dievo visavaldystės bylos, menančios dar Edeno laikus, kai Šėtonas ėmė ginčyti Jehovos teisę į aukščiausią valdžią (Pr 3:4, 5). Tad visi apsvarstykime tą patį reikalą, kuris ir psalmininkui rūpėjo. Ar turėtume pavydėti nedoriems žmonėms, besigiriantiems, esą viskas jiems puikiai klojasi? Ar verta sukti iš Jehovos kelio ir eiti jų pėdomis? Šėtonas norėtų, kad taip darytume.

11, 12. a) Kaip psalmininkui išsisklaidė abejonės ir ko tai mus pamoko? b) Kas tau padėjo prieiti prie tokios pat išvados kaip psalmininkui?

¹¹ Kas psalmininkui padėjo dvejones išsklaidyti? Nors nedaug trūko, kad iš teisiųjų tako būtų išklydęs, jis įžengė į „Dievo šventovę“ — padangtę ar šventyklą, — bendravo tenai su dvasingais žmonėmis, apmąstė didžius Dievo sumanymus ir tada atsitokėjo. Psalmininkas suprato nenorįs turėti dalies su nedorėliais. Suvokė, kad jų sprendimai, jų gyvenimo keliai užveda „ant slidaus šlaito“. Visi, kurie pamynę dorovę nusigręžia nuo Jehovos, kaip įsisąmonino psalmininkas, „siaubo apimti“ prieis savo galą, o tie, kas Jehovai tarnauja, ras tvirtybę pačiame Dievuje. (Perskaityk Psalmyno 73:16-19, 27, 28.) Tu, be abejo, per laiką įsitikinai minėtų žodžių teisingumu. Daugelis yra linkę gyventi vien dėl savęs, Dievo įstatymų jie nenori paisyti, bet už tai galiausiai reikės atsakyti (Gal 6:7-9).

¹² Ko dar mus pamoko psalmininko išgyvenimai? Saugus jis pasijuto tik tarp Dievo garbintojų, pamatė, kad su jais išmintis. Akys jam atsivėrė ir viską jis protingai įvertino tik atėjęs į Jehovos šventovę. Panašiai yra šiais laikais: vertingų pamokymų išgirstame ir sveiko dvasios peno semiamės bendruomenės sueigose. Ne veltui Jehova prisako saviesiems tarnams tų sueigų neapleisti. Jose gauname reikiamų paraginimų, esame skatinami elgtis išmintingai (Iz 32:1, 2; Hbr 10:24, 25).

Draugus rinkis apdairiai

13—15. a) Kas atsitiko Dinai ir kokia mums iš to pamoka? b) Kodėl bendratikiai mums yra saugi draugija?

¹³ Su svetimaisiais, ne bendratikiais, artimai bičiuliavosi ir dėl to skaudžiai nukentėjo Jokūbo duktė Dina. Pradžios knygoje rašoma, kad kai jos šeima apsigyveno Kanaano krašte, ji susidraugavo su vietinėmis merginomis. Kanaaniečiai nesilaikė tokių aukštų moralės normų kaip Jehovos  garbintojai. Archeologiniai radiniai liudija, kad ilgainiui kanaaniečių žemė persipildė stabmeldystės, amoralumo, smurto, čia įsigalėjo pasibjaurėtinas sekso kultas (Iš 23:23; Kun 18:2-25; Įst 18:9-12). Prisiminkime, kuo baigėsi Dinos draugystė su tais žmonėmis.

¹⁴ Vienas to krašto jaunuolis, Sichemas, „labiau gerbiamas negu bet kas kitas savo tėvo namuose“, pamatęs Diną „pasigrobė ir jėga privertė su juo gulėti“ (Pr 34:1, 2, 19). Koks siaubas! Pagalvok: ar galėjo Dina numanyti, kad šitaip jai atsitiks? Ji tik norėjo pasibūti su jaunimu, ir toji draugija merginai veikiausiai neatrodė bloga. Tačiau Dina labai apsigavo.

¹⁵ Ko ši istorija pamoko? Jei bičiuliaujiesi su žmonėmis, kurie nėra tavo bendratikiai, ir manai, jog dėl to nenukentėsi, — klysti. Šventasis Raštas sako, kad „blogos draugijos gadina gerus papročius“ (1 Kor 15:33). O žmonės, su kuriais tave sieja vienas tikėjimas, meilė Jehovai ir tos pačios moralinės vertybės, yra išties gera, saugi draugija. Bendrystė su jais skatins tave elgtis išmintingai (Pat 13:20).

„Esate nuplauti“

16. Ką apaštalas Paulius rašė apie kai kuriuos Korinto krikščionis?

¹⁶ Krikščionių bendruomenė daugeliui padėjo apsivalyti nuo pasibjaurėtinų darbų. Pirmajame laiške Korinto tikintiesiems apaštalas Paulius priminė, kiek daug tenykščiai savo gyvenime buvo pakeitę derindamiesi prie Dievo nuostatų. Kai kurie anksčiau buvo svetimautojai, stabmeldžiai, ištvirkėliai, homoseksualistai, vagys, girtuokliai ir taip toliau. „Bet dabar esate nuplauti“, — rašė jiems Paulius. (Perskaityk 1 Korintiečiams 6:9-11.)

17. Kaip, taikydamiesi prie Biblijos nuostatų, daugelis pakeitė savo gyvenseną?

¹⁷ Žmonės, netikintys tikrojo Dievo, neturi aiškių orientyrų. Vieni mėgina patys sau nusistatyti gaires, kiti — panašiai kaip anie korintiečiai prieš įtikėdami — kapanojasi moralinio palaidumo jūroje (Ef 4:14). O kiekvienas, kas patikimų žinių semiasi iš Dievo Žodžio, kas perpranta Dievo sumanymus ir vadovaujasi tomis naujai atrastomis tiesomis, geba visiškai pakeisti savo gyvenseną ir tampa kitu žmogumi (Kol 3:5-10; Hbr 4:12). Daugelis krikščionių bendruomenės narių gali tau papasakoti, kad iki pažino teisingus Jehovos nuostatus, dėl nieko per daug nesigraužė, gyveno, kaip išmanė. Vis dėlto nejautė pilnatvės, nebuvo laimingi. Ramybę jie surado tiktai atėję į Dievo tarnų bendruomenę, ėmę laikytis Biblijos principų.

18. Kokios skaudžios patirties turėjo viena mergina ir ko tai pamoko?

¹⁸ Kai kurie, anksčiau palikę krikščionių bendruomenę — „saugius vandenis“, — dabar labai kremtasi, kad taip padarė. Viena sesuo (vadinkime ją Tania) pasakoja, kad nuo mažumės buvo „kažkur šalia tiesos“, bet, kai sukako šešiolika, bendruomenę apleido ir „patraukė į pasaulį“. Pasekmės buvo skaudžios: nepageidaujamas nėštumas, abortas. „Tie treji metai, kai buvau atitrūkusi nuo bendruomenės,  paliko man gilius emocinius randus. Nuolat graužia sąžinė, kad nužudžiau savo dar negimusį vaikelį, — apgailestauja Tania. — Visiems jaunuoliams, norintiems bent kiek paragauti pasaulio, sakau: nė nemėginkite! Iš pradžių gal atrodo saldu, bet greitai apkarsta. Pasaulis nieko negali pasiūlyti, vien širdgėlą. Pati žinau. Ragavau. Nepalikite Jehovos organizacijos! Tik čia būsite laimingi.“

19, 20. Kaip krikščionių bendruomenė teikia mums apsaugą?

¹⁹ Tik pagalvok, kas su tavim būtų, jei krikščionių bendruomenę, tą saugų prieglobstį, paliktum? Daugelis, prisimindami savo ankstesnį tuščią gyvenimą, kai dar nežinojo tiesos, net pašiurpsta nuo tokios minties (Jn 6:68, 69). Apsaugą nuo bėdų ir skausmų, kurių piktojo užvaldytas pasaulis yra kupinas, visada teiks glaudi bendrystė su tikėjimo broliais ir sesėmis. Laikykis jų draugėje ir lankyk visas bendruomenės sueigas, tai tikrai nepamirši, kokie vertingi Jehovos nuostatai, nepritrūksi ryžto jais vadovautis. Psalmininkas buvo nusiteikęs ‘dėkoti Jehovai jo tautos sueigoje’. Tavo vieta irgi yra čia (Ps 35:18).

²⁰ Aišku, dėl vienos ar kitos priežasties krikščioniui kartais būna nelengva išlikti nepriekaištingam. Galbūt reikia, kad kas parodytų, kokia kryptimi eiti. Kaip tokiu atveju bendratikiui padėtum? Ir kuo jam galėtų pagelbėti visa bendruomenė? Kitame straipsnyje ir pakalbėsime, kaip ‘guosti ir statydinti’ savo brolius (1 Tes 5:11, Brb).

Kaip atsakytum?

• Ko mus pamoko 73-iosios psalmės rašytojo išgyvenimai?

• Ko mus pamoko atsitikimas su Dina?

• Kodėl saugus gali jaustis tiktai krikščionių bendruomenėje?

[Studijų klausimai]

[Iliustracijos 7 puslapyje]

Plauk į saugius vandenis, laikykis bendruomenėje!