Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Statydinkite bendruomenę

Statydinkite bendruomenę

Statydinkite bendruomenę

„Guoskite ir statydinkite vieni kitus“ (1 TES 5:11, Brb).

1. Kuo palaiminga būti krikščionių bendruomenėje ir vis dėlto kokių esama kliūčių?

KOKIA laimė būti krikščionių bendruomenėje! Štai pagalvok: tave sieja artima bendrystė su Jehova. Jo Žodis tau yra gyvenimo vadovėlis, tad žinai, kokių klystkelių privalu vengti, ir išsisaugai daugelio bėdų. Esi būryje tikrų draugų, kurie tau visada linki gero. Išties yra kuo džiaugtis. Deja, esama ir nepalankių veiksnių — dažno krikščionio kelyje randasi įvairių kliūčių. Vieni mūsų bendratikiai dar gerai neperpranta sudėtingesnių Dievo Žodžio mokymų, ir reikia, kad jiems kas padėtų. Kiti yra pasiligoję, jaučiasi prislėgti, o gal kenčia dėl savo ankstesnių neapgalvotų sprendimų. Be to, gyvename visuomenėje, kuriai Dievas yra labai tolimas.

2. Ką turėtume daryti matydami, kad bendratikiui yra sunku, ir kodėl?

2 Mums, aišku, būtų skaudu matyti, kaip bendratikis vargsta. Apaštalas Paulius bendruomenę prilygino kūnui ir rašė, kad „jei kenčia vienas narys, su juo kenčia ir visi nariai“ (1 Kor 12:12, 26). Tokiu atveju broliams ir sesėms ištiesiame pagalbos ranką. Šventajame Rašte yra užrašytas ne vienas pasakojimas, kaip bendruomenės nariai saviškiams padėjo priimti tam tikrus krikščioniškos tarnystės iššūkius ar įveikti kliūtis. Dabar paeiliui aptarsime keletą pavyzdžių. Nagrinėdamas juos pagalvok, kaip panašiomis aplinkybėmis pats galėtum bendratikiams pagelbėti ir šitaip statydinti Jehovos bendruomenę.

Jį „pasikvietė pas save“

3, 4. Kaip Akvilas ir Priscilė padėjo Apolui?

3 Kai Apolas atvyko į Efezą, jis jau buvo uolus evangelizuotojas. Apaštalų darbų knygoje rašoma, kad jis „kalbėjo su užsidegimu ir rūpestingai mokė apie Jėzų, nors tepažinojo Jono krikštą“. Apie krikštą „vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“ Apolas nieko nebuvo girdėjęs, ir tai gali reikšti, kad Jono Krikštytojo mokiniai arba Jėzaus sekėjai jam paliudijo dar iki 33-iųjų mūsų eros metų Sekminių. Nors Apolui nestigo uolumo, jis dar neišmanė kai kurių svarbių tiesų. Kaip jam padėjo bendrystė su tikėjimo broliais? (Apd 1:4, 5; 18:25; Mt 28:19)

4 Viena krikščionių pora, Akvilas ir Priscilė, išgirdę Apolą drąsiai kalbant sinagogoje, pasikvietė jį pas save ir nuodugniau viską išaiškino. (Perskaityk Apaštalų darbų 18:24-26.) Šitaip juodu parodė Apolui meilę. Aišku, su juo kalbėjosi taktiškai, maloniai, kad nepasijustų esąs kritikuojamas. Apolas tiesiog nieko nežinojo apie krikščionių bendruomenės susikūrimą ir dabar, kai nauji bičiuliai nušvietė svarbius dalykus, tikriausiai buvo kupinas dėkingumo. Įgijęs daugiau žinių, Apolas ėmė itin paveikiai liudyti ir „buvo labai naudingas“ savo broliams Achajoje (Apd 18:27, 28).

5. Kokią pagalbą maloniai siūlo tūkstančiai Karalystės skelbėjų ir kokių vaisių duoda jų pastangos?

5 Ir šiandien daugelis krikščionių bendruomenės narių tiems, kas atvėrė Biblijos pažinimą, yra be galo dėkingi. Tarp studijuotojo ir mokytojo neretai užsimezga stipri draugystė. Kad žmogus perprastų Dievo Žodžio tiesą, Karalystės skelbėjas ne vieną mėnesį veda jam Biblijos studijas, taigi aukoja laiką ir įdeda nemažai pastangų. Beje, visa tai daro noriai — suvokia, kad čia gyvybės ir mirties klausimas (Jn 17:3). O koks džiaugsmas, kai tiesa pasiekia studijuotojo širdį ir kai žmogus ima ja visur vadovautis, galiausiai net paskiria savo gyvenimą Jehovai!

„Apie jį gražiai liudijo“

6, 7. a) Kodėl Paulius išsirinko Timotiejų savo palydovu? b) Kokią dvasinę pažangą Timotiejus padarė ir kas jam čia padėjo?

6 Apaštalai Paulius ir Silas, leidęsi į antrąją misionierišką kelionę, apsilankė Listroje. Čia jie rado Timotiejų — tada jam galėjo būti apie dvidešimt metų. „Listros ir Ikonijaus broliai apie jį gražiai liudijo.“ Timotiejaus motina Eunikė ir senelė Loidė buvo priėmusios Kristaus mokymą, o tėvas — ne (2 Tim 1:5). Paulius su jų šeima galbūt susipažino pirmąsyk čia lankydamasis prieš porą metų. Bet dabar apaštalas ypač atkreipė dėmesį į Timotiejų, tokį šaunų jauną krikščionį. Bendruomenės vyresniųjų tarybai pritariant, Paulius jį išsirinko savo misionieriškos tarnybos palydovu. (Perskaityk Apaštalų darbų 16:1-3.)

7 Iš savo bendražygio, amžiumi gerokai vyresnio, Timotiejus turėjo daug ko išmokti. Ir tikrai išmoko. Vėliau Paulius nedvejodamas siuntė Timotiejų, kaip savo atstovą, lankyti bendruomenių. Maždaug per penkiolika metų, kuriuos sykiu su Pauliumi tarnavo, Timotiejus, nepatyręs ir galbūt drovus vaikinas, padarė tokią dvasinę pažangą, kad tapo geru prižiūrėtoju (Fil 2:19-22; 1 Tim 1:3).

8, 9. Kaip bendruomenės nariai gali paskatinti jaunuolius? Pateik pavyzdį.

8 Šiandien krikščionių bendruomenėje irgi yra daugybė perspektyvių jaunų brolių ir sesių. Skatinami ir ugdomi brandžių draugų, šie jaunuoliai ilgainiui gali išplėsti savo tarnystę ir Jehovos organizacijoje imtis atsakingų užduočių. Apsidairyk savo bendruomenėje. Ar nematai jaunų krikščionių, kurie, kaip ir Timotiejus, būtų pasiruošę daugiau atsidėti Jehovos tarnybai? Su tavo pagalba ir padrąsinimu jie galbūt imsis visalaikio evangelizuotojo tarnystės, o gal eis tarnauti į Betelį arba taps misionieriais, keliaujančiaisiais prižiūrėtojais. Kaip padėsi jiems siekti tokių tikslų?

9 Martinas, jau dvidešimt metų besidarbuojantis Betelyje, su dėkingumu prisimena, kaip prieš tris dešimtmečius jam dėmesį parodė vienas rajono prižiūrėtojas, kai juodu kartu išėjo į lauko tarnybą. Brolis su užsidegimu pasakojo, kaip dar būdamas jaunas tarnavo Betelyje, ir paragino Martiną pagalvoti, ar negalėtų ir jis pasisiūlyti į tokią tarnybą. Martinas sako, jog anas įsimintinas pokalbis jam vėliau ir padėjo apsispręsti. Tu irgi su savo jaunais draugais kalbėkis apie teokratinius siekius — gal tavo žodžiai uždegs jiems širdį.

„Padrąsinkite liūdinčiuosius“

10. Kaip Epafroditas jautėsi ir kodėl?

10 Epafroditas, Filipuose gyvenančių krikščionių įpareigotas būti pasiuntiniu, leidosi į ilgą ir varginančią kelionę aplankyti apaštalo Pauliaus, už tikėjimą įkalinto Romoje. Jis apaštalui gabeno dovaną ir ketino tenai pasilikti. Norėjo tuo sunkiu metu Pauliui kiek galėdamas pagelbėti. Tačiau Romoje Epafroditas susirgo ir „buvo arti mirties“. Manydamas, kad savo uždavinio neįgyvendino, jis labai sielojosi (Fil 2:25-27).

11. a) Kodėl neturėtume stebėtis, jei kurį bendruomenės narį kamuoja depresija? b) Ką Paulius patarė dėl Epafrodito?

11 Įvairios problemos žmones labai slegia. Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, kas penktas žmogus vienu ar kitu gyvenimo tarpsniu patiria depresinę būseną. Ne išimtis ir Jehovos garbintojai. Galbūt sunku išlaikyti šeimą, gal sušlubuoja sveikata, o gal nusimename dėl kokių asmeninių nesėkmių ir tada norisi visai nuleisti rankas. Pagalvokime: kaip filipiečiai galėjo padėti Epafroditui? Paulius rašė: „Priimkite jį Viešpatyje su tikru džiaugsmu ir gerbkite tokius žmones, nes dėl Kristaus darbo jis buvo atsidūręs prie mirties, statydamas pavojun savo gyvybę, kad atliktų man patarnavimą, kurio jūs negalėjote padaryti“ (Fil 2:29, 30).

12. Iš kur prislėgtam ar depresija sergančiam krikščioniui semtis paguodos?

12 Bendratikiams, kurie yra prislėgti ar serga depresija, mes irgi turėtume stengtis pakelti dvasią. Apie jų tarnystę, be abejo, galime pasakyti daug gera. Kad taptų Jehovos liudytojais ar kad imtųsi visalaikės tarnybos, jiems galbūt teko nemažai ką gyvenime pakeisti. Visa, ką jie nuveikia, mes labai vertiname ir galime juos patikinti, kad Jehova jų pastangas taip pat didžiai vertina. Nors dėl senatvės ir blogos sveikatos kai kurie ištikimi Dievo tarnai nebegali daryti tiek, kiek anksčiau, už ilgametę tarnystę jie nusipelno visų mūsų pagarbos. Kad ir dėl ko bendratikis būtų nusiminęs, turime vadovautis tuo pačiu Jehovos priesaku: „Padrąsinkite liūdinčiuosius, palaikykite silpnuosius, būkite kantrūs su visais“ (1 Tes 5:14).

„Turėtumėte jam atleisti ir jį paguosti“

13, 14. a) Kokių griežtų priemonių turėjo imtis Korinto krikščionių bendruomenė ir kodėl? b) Ką gera davė tai, kad nuodėmiautojas buvo iš bendruomenės pašalintas?

13 Pirmajame amžiuje Korinto krikščionių bendruomenėje buvo toks vyras, kuris ištvirkavo ir nė nemanė atgailauti. Jo elgesys kėlė grėsmę bendruomenės tyrumui, piktino net ir netikinčiuosius. Ne be reikalo Paulius liepė tą žmogų iš bendruomenės pašalinti (1 Kor 5:1, 7, 11-13).

14 Sudrausminimas išėjo į naudą. Bendratikiai buvo apsaugoti nuo negeros įtakos, o nuodėmiautojas susiprotėjo ir ėmė nuoširdžiai atgailauti. Antrajame laiške korintiečiams Paulius nurodė atsižvelgti į to žmogaus darbus, bylojančius apie atgailą, ir priimti jį atgal. Paragino daryti ir dar kai ką. Štai Pauliaus žodžiai: „Turėtumėte [atgailaujančiam nusidėjėliui] atleisti ir jį paguosti, kad pernelyg didelis nusiminimas jo nepražudytų.“ (Perskaityk 2 Korintiečiams 2:5-8.)

15. Kaip turėtume žiūrėti į nusidėjusįjį, kuris atgailauja ir yra grąžinamas į bendruomenę?

15 Ko iš šio atsitikimo pasimokome? Jeigu kas turi būti nuo bendruomenės atskirtas, tai mus liūdina. Galbūt asmuo užtraukė negarbę Dievo vardui, padarė gėdą bendruomenei. Gal mes net asmeniškai nuo jo nukentėjome. Tačiau kai vyresnieji, paskirti nagrinėti tą reikalą, vadovaudamiesi Jehovos nuostatais nusprendžia, jog atgailaujantis nusidėjėlis turėtų būti į bendruomenę sugrąžintas, tai reiškia, kad Jehova jam atleido (Mt 18:17-20). Ar neturėtume atleisti ir mes? Su tuo asmeniu elgtis šiurkščiai ir jam nedovanoti būtų tolygu priešintis Jehovai. Jeigu puoselėjame bendruomenėje taiką, vienybę ir norime pelnyti Jehovos palankumą, ar nederėtų suklydusiajam, kuris išties atgailauja ir sugrįžta, parodyti meilę? (Mt 6:14, 15; Lk 15:7)

„Jis bus man naudingas“

16. Kodėl Paulius nusivylė Morkumi?

16 Dar vienas Šventajame Rašte aprašytas epizodas rodo, kad jeigu mus kas ir apvylė, nevalia širdyje laikyti apmaudo. Štai Jonas Morkus nepateisino apaštalo Pauliaus lūkesčių. Kaip tai atsitiko? Kai Paulius su Barnabu išsiruošė į pirmąją misionierišką kelionę, juos lydėjo ir Morkus. Bet nedaug su jais tepakeliavęs dėl kažkokios nežinomos priežasties savo bendražygius paliko ir sugrįžo namo. Tokiu savo poelgiu Paulių jis labai nuvylė. Apaštalas, ruošdamasis į antrąją kelionę, dėl Morkaus netgi susiginčijo su Barnabu. Kadangi pirmoje kelionėje reikalai taip susiklostė, Paulius nebenorėjo, kad Morkus vyktų drauge. (Perskaityk Apaštalų darbų 13:1-5, 13; 15:37, 38.)

17, 18. Iš kur žinome, kad tarp Pauliaus ir Morkaus viskas gerai išsisprendė, ir ko tai pamoko?

17 Nors ir buvo Pauliaus atstumtas, Morkus, matyt, per daug nenusiminė, nes kartu su Barnabu patraukė kita kryptimi ir toliau tęsė misionierišką veiklą (Apd 15:39). Dabar jis pasirodė esąs patikimas, ir po keliolikos metų pats apaštalas Paulius apie tai užsiminė viename laiške. Kalėdamas Romoje apaštalas rašė Timotiejui, kad atvyktų, ir čia pat pridūrė: „Pasiimk ir atsivesk Morkų, jis bus man naudingas padėjėjas“ (2 Tim 4:11). Taigi Pauliaus nuomonė apie Morkų buvo jau visai kitokia.

18 Iš šios istorijos irgi kai ko pasimokome. Morkus išsiugdė savybes, reikalingas geram misionieriui. Nors Paulius pirma nenorėjo su juo bendradarbiauti, Morkui tai netapo suklupimo akmeniu. Juodu buvo dvasingi žmonės ir vienas kitam nelaikė širdyje nuoskaudos. Vėliau Paulius netgi pripažino jį esant puikų pagalbininką. Tad jeigu iškilus tarpusavio nesutarimui broliai ieško išeities ir tą reikalą išsprendžia, paskui nebevertėtų grįžti prie to, kas buvo. Dera žengti pirmyn ir padėti bendratikiams augti dvasiškai. Stenkimės įžvelgti kitų gerąsias savybes ir statydinkime bendruomenę.

Bendruomenė ir tu

19. Kaip visi krikščionių bendruomenės nariai gali vieni kitiems padėti?

19 Šiais „sunkiais laikais“ tau reikia bendruomenės brolių ir sesių pagalbos, o jiems reikia tavosios (2 Tim 3:1). Krikščionis ne visada žino, kaip vienoje ar kitoje situacijoje pasielgti, kokia būtų geriausia išeitis, bet Jehova žino ir per įvairius bendruomenės narius — o kartais pasitelkęs ir tave — nukreipia asmenį tinkama linkme (Iz 30:20, 21; 32:1, 2). Tad būtinai įsiklausyk į apaštalo Pauliaus paraginimą: „Guoskite ir statydinkite vieni kitus, ką jūs ir darote“ (1 Tes 5:11, Brb).

Kaip atsakytum?

• Kodėl krikščionių bendruomenėje turime vieni kitus statydinti?

• Kokias kliūtis galėtum padėti bendratikiams įveikti?

• Kodėl mums reikia kitų bendruomenės narių pagalbos?

[Studijų klausimai]

[Iliustracija 11 puslapyje]

Jeigu bendratikiui reikia pagalbos, būtinai jam padėkime

[Iliustracija 12 puslapyje]

Šiandien krikščionių bendruomenėje yra daug perspektyvaus jaunimo