Tegul atgaivą tau teikia dvasiniai dalykai

„Imkite ant savo pečių mano jungą [...] ir jūs rasite savo sieloms atgaivą“ (MT 11:29).

1. Kam Jehova dar prie Sinajaus kalno nurodė skirti vieną savaitės dieną ir kodėl?

PRIE Sinajaus kalno sudaryta Įstatymo sandora, be kita ko, reikalavo, kad Dievo tauta laikytųsi kassavaitinio šabo. Mozė, Jehovos išsirinktas atstovas, izraelitams perdavė tokį priesaką: „Šešias dienas dirbsi savo darbus, bet septintą dieną turi ilsėtis, idant tavo jautis bei asilas turėtų poilsio ir tavo vergas bei ateivis galėtų atsigauti“ (Iš 23:12). Jehova rūpindamasis gerove tų, kuriuos susaistė Įstatymu, maloningai skyrė jiems poilsio dieną, kad tauta „galėtų atsigauti“.

2. Kuo izraelitams buvo palaiminga laikytis šabo?

² Ar šabas buvo numatytas vien tam, kad žmonės atsikvėptų nuo darbų? Ne, tai buvo šventadienis — metas izraelitams garbinti Jehovą. Šeimos galva šabo dieną galėjo netrukdomai mokyti savuosius „laikytis Viešpaties kelio, darant kas teisu“ (Pr 18:19). Šabas būdavo puiki proga artimiesiems bei draugams susieiti ir pasišnekėti apie didžius Jehovos darbus, pasidžiaugti tarpusavio bendryste (Iz 58:13, 14). Ypač verta dėmesio tai, kad šabas buvo pranašiškas pirmavaizdis, nurodantis Kristaus viešpatavimo tūkstantmetį, kai žmonija sulauks tikros atgaivos (Rom 8:21). O iš kur ir kaip atgaivos semtis šiandieną? Kas būtų patartina krikščioniui, norinčiam viską daryti taip, kaip moko Jehova?

Atgaivos semiamės iš krikščionių bendrystės

3. Kaip pirmojo amžiaus krikščionys palaikė vieni kitus ir kiek tai buvo veiksminga?

³ Krikščionių bendruomenė, pasak apaštalo Pauliaus, yra „tiesos stulpas ir atrama“ (1 Tim 3:15). Pirmieji krikščionys skatino ir statydino vieni kitus meilėje, — tai išties buvo jiems stipri atrama (Ef 4:11, 12, 16). Paulių, kuriam laikui apsistojusį Efeze, aplankė ir padrąsino Korinto bendruomenės broliai. Pats apaštalas apie tai rašė: „Aš džiaugiuosi Stepono, Fortunato ir Achaiko apsilankymu. Jie [...] atgaivino mano [...] dvasią“ (1 Kor 16:17, 18). Ir kai Titas nuvyko į Korintą atlikti tenykščių brolių labui tam tikros tarnystės, vėliau Paulius galėjo korintiečių bendruomenei parašyti: „Jo dvasia buvo jūsų visų atgaivinta“ (2 Kor 7:13). Panašiai yra šiandieną: tikros atgaivos Jehovos liudytojams teikia ugdanti tarpusavio bendrystė.

4. Kokią atgaivą mums teikia bendruomenės sueigos?

⁴ Tikriausiai pats esi patyręs, kiek daug džiaugsmo galima pasisemti bendruomenės sueigose. Čia mes tarpusavyje pasidrąsiname bendru tikėjimu (Rom 1:12). Broliai ir sesės nėra tie žmonės, kuriuos pažįstame tik iš matymo ar su kuriais retkarčiais susitikę persimetam vos vienu kitu žodžiu. Jie — tikri mūsų draugai. Juos labai mylime ir gerbiame. Kaskart,  kai pasimatome sueigose, turime daug džiaugsmo ir paguodos (Fm 7).

5. Kaip atgaivos vieni kitiems galime teikti kongresuose ir asamblėjose?

⁵ Atgaivos pasisemiame ir per savo kasmetinius kongresus bei asamblėjas. Tie dideli sambūriai ne vien malšina mūsų troškulį gyvybiniu tiesos vandeniu iš Dievo Žodžio versmių, bet ir suteikia progą ‘praplėsti savo širdį’ — susirasti naujų bičiulių (2 Kor 6:12, 13). O kaip tada, jei esame drovūs ir užmegzti naujas pažintis mums sunku? Viena, kas padėtų praplėsti pažįstamų ratą, — tai pasisiūlyti kongrese į savanorius. Štai viena sesuo, talkinusi tarptautiniame kongrese, pasakoja: „Mažai ką tenai pažinojau, tik savo artimuosius ir saujelę draugų. Bet kai padirbėjau prie valymo, susipažinau su daugybe brolių ir sesių. Buvo labai smagu!“

6. Kas, pavyzdžiui, mums teiktų atgaivą per atostogas?

⁶ Tris kartus metuose per didžiąsias šventes izraelitai keliaudavo pagarbinti Jehovos į Jeruzalę (Iš 34:23). Dėl to jiems tekdavo palikti savo laukus, uždaryti dirbtuves bei krautuvėles ir gal net ištisas dienas žingsniuoti dulkėtais keliais. Bet atėję į šventyklą ir pamatę, kaip ten šlovinamas Jehova, žmonės džiūgaudavo (2 Met 30:21). Dabar daugelis Jehovos tarnų irgi gali paliudyti, kaip džiugu su šeima apsilankyti artimiausiuose Betelio namuose — Jehovos liudytojų bendrijos filiale. Kodėl gi neįtraukus tokios išvykos į šeimos atostogų planus?

7. a) Kuo vertingi draugiški pobūviai? b) Kas patartina, kad sambūris būtų ugdantis ir paliktų gerus prisiminimus?

⁷ Smagu būna sueiti į vieną būrį su artimaisiais ir draugais. Išmintingasis karalius Saliamonas rašė: „Nieko nėra geriau žmogui,  kaip valgyti bei gerti ir rasti pasitenkinimo savo triūse“ (Mok 2:24). Tokie pobūviai ne vien teikia atgaivą, bet ir leidžia geriau pažinti bendratikius, stiprina mūsų meilės saitus. Kad šventė būtų ugdanti ir paliktų gerus prisiminimus, nevertėtų kviesti per daug svečių. Be to, svarbu žiūrėti tvarkos, ypač jei siūloma pasivaišinti svaigiaisiais gėrimais.

Atgaivą teikia tarnyba

8, 9. a) Kodėl Jėzaus skelbiama žinia buvo visiška priešingybė Rašto aiškintojų ir fariziejų mokymams? b) Kuo mums patiems gera dalytis su kitais Biblijos tiesomis?

⁸ Jėzus buvo visa širdimi atsidėjęs tarnybai. Tokį pat uolumą skiepijo ir savo mokiniams. Štai jis kalbėjo: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį“ (Mt 9:37, 38). Jėzaus skelbiama žinia, geroji naujiena, buvo nepaprastai gaivi (Mt 4:23; 24:14). Tai buvo visiška priešingybė toms varginančioms taisyklėms, kuriomis žmones apkraudavo fariziejai. (Perskaityk Mato 23:4, 23, 24.)

⁹ Mes, nešdami Karalystės žinią, irgi siūlome žmonėms dvasinę atgaivą, be to, patys geriau įsisąmoniname brangias Biblijos tiesas, dedamės jas dar giliau į širdį. Taikliai pasakė psalmininkas: „Šlovinkite Viešpatį! Gera giedoti šlovės giesmes mūsų Dievui, [...] malonu ir teisinga jį šlovinti“ (Ps 147:1). Gal tavo tarnyba, kai kalbi žmonėms apie Jehovos šlovę, galėtų būti dar džiugesnė?

10. Ar tarnybos sėkmė priklauso nuo mūsų pašnekovų atsako? Paaiškink.

¹⁰ Reikia pripažinti, jog vienur gerąją naujieną žmonės priima mieliau, kitur ne taip mielai. (Perskaityk Apaštalų darbų 18:1, 5-8.) Jeigu žinia apie Dievo Karalystę jūsų vietovėje ir nekelia didelio susidomėjimo, vis vien sutelk dėmesį į tai, ką gera tarnyboje nuveiki. Tavo nuolatinės pastangos garsinti Jehovos vardą tikrai nėra tuščios (1 Kor 15:58). Tarnybos sėkmė juk priklauso ne nuo to, kaip pašnekovai į gerąją naujieną atsiliepia. Žinokime: tyraširdžius žmones prie savęs patraukia pats Jehova, ir tokie tikrai gaus progą išgirsti Karalystės žinią (Jn 6:44).

Atgaivą teikia šeimos dvasinio ugdymo vakaras

11. Kokią priedermę Jehova tėvams yra skyręs ir kaip ją padeda atlikti?

¹¹ Dievobaimingų tėvų pareiga yra supažindinti vaikus su Jehova, skiepyti jiems Dievo nuostatus (Įst 11:18, 19). Jeigu turite vaikų, ar skiriate laiko mokyti juos apie dangiškąjį Tėvą? Kad būtų lengviau pasirūpinti šeimos poreikiais ir atlikti savo šventą priedermę, Jehova sveiko dvasinio peno apsčiai teikia per knygas, žurnalus, filmus, garso įrašus.

12, 13. a) Ką gera šeimai duoda dvasinio ugdymo vakaras? b) Kaip tėvams organizuoti šeimos vakarą, kad jis teiktų atgaivą?

¹² Ištikimas ir nuovokus vergas, be to, pasirūpino, kad namuose kas savaitę būtų galima rengti dvasinio ugdymo vakarą, tai yra kad šeima susieitų drauge pastudijuoti Biblijos. Daugelis iš patirties žino, jog tokie vakarai šeimą labai suvienija, stiprina meilės ryšius, dar labiau suartina su Jehova. Tačiau kaip tėvams viską organizuoti, kad iš tiesų būtų juntama dvasinė atgaiva?

¹³ Šeimos dvasinio ugdymo vakaras neturėtų būti pernelyg rimtas, nuobodus. Juk garbiname „laimingąjį Dievą“, ir jis nori, kad būtume kupini džiaugsmo (1 Tim 1:11, NW; Fil 4:4). Turėti tokį vakarą, kai galima pasišnekėti apie brangias Biblijos  tiesas, yra tikra laimė. Tėvams patartina išmėginti įvairius mokymo metodus. Aišku, reikėtų pasitelkti vaizduotę, išradingumą. Štai dešimtmečiam Brendonui šeima leido paruošti pranešimą tema „Kodėl Jehova prilygino Šėtoną gyvatei?“ Šitas klausimas nedavė Brendonui ramybės, nes gyvatės jam labai patinka, o gyvatė, kaip tyčia, siejama su Šėtonu. Kartais šeima gal nuspręs kurį nors Biblijos pasakojimą perskaityti vaidmenimis arba net sukurs pagal tą istoriją vaidinimą. Šitaip mokytis yra smagu ir, kai vaikai aktyviai dalyvauja, Biblijos nuostatai geriau įsitvirtina jų širdyje. *

Neapsisunkinkime patys

14, 15. a) Dėl ko paskutinėmis dienomis didėja įtampa ir darosi nesaugu gyventi? b) Kokių papildomų sunkumų galbūt turime?

¹⁴ Artėjant šios sugedusios santvarkos galui, įtampa didėja ir gyventi darosi nesaugu. Milijonus žmonių slegia nedarbas, vargina nepriteklius. Dažnas, jeigu ir turi darbą, pinigus deda tarsi į kiaurą maišą — nėra kuo šeimos pradžiuginti. (Palygink Agėjo 1:4-6.) Kovoje su terorizmu ir kitomis blogybėmis bejėgiai atrodo net politikai, tautų vadovai. Daugelis žmonių, be to, kenčia dėl savo pačių netobulumo (Ps 38:5 [38:4, Brb]).

¹⁵ Šėtono valdoma santvarka kelia rūpesčių visiems, ir tikrieji krikščionys čia ne išimtis (1 Jn 5:19). Dėl to, kad stengiasi likti Jehovai ištikimi, Kristaus mokiniai kai kada turi papildomų sunkumų. „Jei persekiojo mane, tai ir jus persekios“, — įspėjo Jėzus (Jn 15:20). Nors persekiojami, nesame apleisti (2 Kor 4:9). Kodėl galime taip tvirtinti?

16. Kas mums padeda likti džiaugsmingiems?

¹⁶ Jėzus kalbėjo: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti; aš jus atgaivinsiu!“ (Mt 11:28). Tvirtai remdamiesi Kristaus išpirka, mes atsiduodame į rūpestingas Jehovos rankas ir šitaip gauname „galybės gausą“ (2 Kor 4:7). „Globėjas“, šventoji Dievo dvasia, labai sustiprina mūsų tikėjimą, todėl ne tik atlaikome išmėginimus, bet ir gebame išsaugoti džiaugsmą (Jn 14:26; Jok 1:2-4).

17, 18. a) Kokios dvasios turime saugotis? b) Kas gali atsitikti, jei per daug dėmesio skirsime pasaulio malonumams?

¹⁷ Pasaulis beatodairiškai vaikosi malonumų, ir mes, krikščionys, turime saugotis, kad tokios dvasios nepersiimtume. (Perskaityk Efeziečiams 2:2-5.) Antraip galime lengvai pasiduoti „kūno geismui, akių geismui ir gyvenimo puikybei“ (1 Jn 2:16). Arba galime apsigauti manydami, kad atgaivos pasisemiama tenkinant kūno įgeidžius (Rom 8:6). Štai kai kurie žmonės, norėdami sukelti sau nepaprastų pojūčių, pradeda vartoti narkotikus, piktnaudžiauti svaigalais, imasi ekstremalaus sporto, įjunksta į pornografiją, palinksta prie kitų blogybių. Tokiomis „klastomis“ Šėtonas  perša iškreiptą supratimą, kas žmogui teikia atgaivą (Ef 6:11).

¹⁸ Tiesa, nėra nieko bloga valgyti, gerti, sveikai pramogauti — jeigu viskas su saiku. Tačiau tie dalykai nėra mums gyvenime svarbiausi. Turime žiūrėti, kad neprarastume pusiausvyros. Reikia savitvardos, ypač šiais laikais. Asmeniniais siekiais galime taip apsisunkinti, kad liksime neveiklūs ir „bevaisiai mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus pažinime“ (2 Pt 1:8).

19, 20. Kaip rasti tikrą atgaivą?

¹⁹ Jei savo pasaulėžiūrą formuojame pagal Jehovos nuostatus, suvokiame, jog šio pasaulio siūlomi malonumai tėra laikini. Tai, beje, suprato ir Mozė (Hbr 11:25). Tikrą atgaivą, neblėstantį džiaugsmą ir pasitenkinimą, kaip žinia, patiriame tik vykdydami dangiškojo Tėvo valią (Mt 5:6).

²⁰ Tad nepaliaukime semtis tos atgaivos, kurią teikia dvasiniai dalykai. Tuomet, „atsisakę bedievystės ir pasaulio aistrų“, galėsime laukti „palaimintosios vilties ir mūsų didžiojo Dievo bei Gelbėtojo Jėzaus Kristaus šlovės apsireiškimo“ (Tit 2:12, 13). Noriai neškime Jėzaus jungą — pripažinkime jo valdžią, pakluskime jo nurodymams. Šitaip rasime tikrą laimę, tikrą atgaivą.

[Išnaša]

Kaip atsakytum?

• Kur šiandieną Jehovos garbintojai randa atgaivą?

• Kaip tarnyba teikia atgaivą mums patiems ir mūsų klausytojams?

• Kaip šeimos galva turėtų viską organizuoti, kad dvasinio ugdymo vakaras teiktų atgaivą?

• Kokie dalykai mus dvasiniu atžvilgiu apsunkintų?

[Studijų klausimai]

[Iliustracijos 26 puslapyje]

Nešdami Jėzaus jungą randame visokeriopą atgaivą