„Nebijok, aš tau padėsiu!“

„ŠTAI velnias įmes kai kuriuos jūsiškius į kalėjimą, kad būtumėte išbandyti“, — perspėjo savo sekėjus Jėzus. Tačiau prieš įspėdamas juos padrąsino: „Nebijok būsimųjų kentėjimų!“ Šėtonas, mėgindamas sustabdyti evangelizacijos darbą, vis dar baugina Dievo tarnus įkalinimu, taigi labai tikėtina, jog kai kuriose šalyse tikrieji krikščionys dar bus valdžios persekiojami (Apr 2:10; 12:17). Kas padėtų mums pasirengti Šėtono išpuoliams ir, kaip Jėzus pasakė, nebijoti?

Daugeliui iš mūsų, aišku, yra tekę dėl vieno ar kito dalyko baimintis. Vis dėlto Dievo Žodis patikina, kad Jehova neleis mums iš baimės sugniužti. Ir kaipgi jis padės? Viena, ką Jehova dėl mūsų daro, kad būtume visokiems išpuoliams pasirengę, — atskleidžia Šėtono ir jo parankinių taktiką (2 Kor 2:11). Dabar aptarsime Biblijos laikų įvykį, kuris puikiai tai pailiustruoja. Prisiminsime ir kaip šiais laikais atsidavę Dievo tarnai ‘išsilaikė prieš velnio klastas’ (Ef 6:11-13).

Dievobaimingas karalius nuožmaus priešo akivaizdoje

Aštuntajame amžiuje prieš mūsų erą nuožmus Asirijos valdovas Sanheribas skynė pergalę po pergalės. Užkariavęs daug kraštų ir labai tuo didžiuodamasis, dabar jis taikiniu pasirinko Jehovos tautą ir jos sostinę Jeruzalę, kur viešpatavo dievobaimingas karalius Ezekijas (2 Kar 18:1-3, 13). Be abejo, Sanheribas veikė Šėtono pakurstytas, mat piktojo siekis aiškus — kad tikrojo Dievo garbintojų žemėje visai nebeliktų (Pr 3:15).

Asirijos karalius į Jeruzalę siuntė pasiuntinius reikalauti, kad miestas pasiduotų. Tarp atvykusių pareigūnų buvo svarbiausias karaliaus atstovas rab šakė * (2 Kar 18:17). Šis pareigūnas stengėsi palaužti žydų dvasią ir priversti juos pasiduoti be kovos. Kaipgi rab šakė mėgino žydus įbauginti?

Izoliuoti nuo išorinio pasaulio, bet tikėjimu tvirti

Į Ezekijo atstovus rab šakė prabilo: „Taip kalbėjo didysis karalius, Asirijos karalius. Kuo tu pasitiki, kad jautiesi toks tikras? [...] Pasižiūrėk, tas Egiptas — lazda,  kuria pasitiki — iš tikrųjų yra palūžusi nendrė, perverianti ranką kiekvienam, kuris ja remiasi“ (2 Kar 18:19, 21). Rab šakės kaltinimai neturėjo pagrindo, nes Ezekijas su Egiptu nebuvo sudaręs jokios sutarties. Vis dėlto tais žodžiais jis aiškiai davė suprasti, kad žydams niekas nepadės, jie izoliuoti nuo išorinio pasaulio.

Dabartiniais laikais priešininkai irgi gąsdino Jehovos tarnus izoliacija. Viena mūsų sesuo, įkalinta už tikėjimą ir daug metų atskirta nuo bendratikių, vėliau papasakojo, kas jai padėjo nepasiduoti baimei. „Melsdamasi dar labiau suartėjau su Jehova. [...] Prisimindavau patikinimą, užrašytą Izaijo 66:2, jog Dievas rūpinasi ‘žmogumi, suvargusiu ir besisielojančiu’. Ta mintis visada stiprino ir labai guodė“, — sakė sesė. Brolis, ilgą laiką praleidęs kalėjimo vienutėje, kalbėjo: „Suvokiau, jog, turint artimą ryšį su Dievu, ir mažoje stačiakampėje kameroje galima jaustis lyg visatoje.“ Glaudi bendrystė su Jehova šiems abiem krikščionims teikė stiprybės, padėjo ištverti ilgą izoliaciją (Ps 9:10, 11 [9:9, 10, Brb]). Persekiotojai juos atskyrė nuo šeimos, draugų ir bendratikių, bet negalėjo atskirti nuo Jehovos, ir šiuodu liudytojai tai žinojo (Rom 8:35-39).

Kaip tad svarbu išnaudoti kiekvieną progą stiprinti savo santykius su Jehova! (Jok 4:8) Vis pagalvok: kiek Jehova man realus? Ar vadovaujuosi jo žodžiais kasdieniame gyvenime, kai tenka priimti sprendimus, tiek didelius, tiek mažus? (Lk 16:10) Jeigu visomis išgalėmis laikomės arti Dievo, neturime ko bijoti. Pranašas Jeremijas pavergtųjų žydų vardu kalbėjo: „Šaukiausi tavo vardo, Viešpatie, iš duobės gelmių. [...] Tu atėjai man pagalbon, kai aš tavęs šaukiausi, ir tarei: ‘Nebijok!’“ (Rd 3:55-57).

Abejonių pasėti nepavyko

Rab šakė suktomis šnekomis mėgino pasėti abejones: „Argi [Jehova] nėra tas, kurio aukštumų alkus ir aukurus Ezekijas išnaikino [...]? Pats Viešpats man įsakė: ‘Žygiuok į tą kraštą ir jį nusiaubk!’“ (2 Kar 18:22, 25). Rab šakė tikino, kad Jehova už savo tautą nekovos, nes yra ja nepatenkintas. Tačiau buvo kaip tik priešingai. Jehova džiaugėsi ištikimuoju Ezekiju ir visais žydais, grįžusiais į tikrąjį kelią (2 Kar 18:3-7).

Šiandien persekiotojai, mėgindami sukelti abejones, irgi imasi gudrybės: kad žmogus suklustų, pateikia žiupsnelį teisingų faktų, bet ir subtiliai apipina viską melu. Pavyzdžiui, įkalintiems liudytojams kartais pasakydavo, jog atsakingas brolis, vadovaujantis šalies liudytojų veiklai, išsižadėjo tikėjimo, vadinasi, būtų protinga pasekti juo ir padaryti tą patį. Bet įžvalgaus krikščionio tokie argumentai neparklupdo.

Štai kaip buvo su viena mūsų sese per Antrąjį pasaulinį karą. Kalėjime jai parodė dokumentą, liudijantį, kad vienas  brolis, einantis atsakingas pareigas, paliko tiesos kelią. Tardytojas paklausė, ar tokiu liudytoju ji pasitiki. Į tai sesė atsakė: „Jis tėra netobulas žmogus.“ Ir pridūrė, jog kol brolis vadovavosi Biblijos principais, buvo naudingas Dievo tarnas. „Bet kadangi jo teiginiai Dievo Žodžiu nebesiremia, broliu jo nebelaikau.“ Ta atsidavusi sesė klausė Dievo įkvėpto priesako: „Nepasitikėkite didžiūnais nei mirtinguoju, kuris negali išgelbėti“ (Ps 146:3).

Likti tvirtiems ir nesiduoti klastingomis kalbomis suvedžiojamiems mums padės geras Dievo Žodžio pažinimas ir praktinis jo pritaikymas (Ef 4:13, 14; Hbr 6:19). Taigi, kad lemiamu momentu gebėtume viską blaiviai vertinti, pirmenybę savo dienotvarkėje teikiame Biblijos skaitymui, asmeninėms studijoms (Hbr 4:12). Dabar pats laikas turtėti pažinimu ir stiprinti savo tikėjimą. Brolis, daug metų kalėjęs vienutėje, pasakė: „Noriu paraginti kiekvieną deramai vertinti visą gaunamą dvasinį maistą, nes nežinome, koks brangus jis gali būti sunkią valandą.“ Išties jeigu nuoširdžiai gilinamės į Dievo Žodį ir ištikimojo vergo leidžiamus spaudinius, kritiškais gyvenimo tarpsniais šventoji dvasia primins tai, ko buvome mokęsi (Jn 14:26).

Neįbauginami

Rab šakė norėjo žydus įbauginti. „Eik lažybų su mano valdovu, Asirijos karaliumi, — kurstė jis tautą: — ‘Duosiu tau du tūkstančius žirgų, jeigu surasi jiems šitiek raitininkų.’ Kaipgi tu gali priversti pasitraukti šį vieną mažiausių mano valdovo tarnų?“ (2 Kar 18:23, 24). Žmogaus akimis, Ezekijas ir jo tautiečiai pasipriešinti galingai Asirijos kariuomenei neturėjo jokių šansų.

Persekiotojai šiandien irgi gali atrodyti labai galingi, ypač jeigu yra valdžios palaikomi. Štai per Antrąjį pasaulinį karą Dievo tarnus visaip mėgino įbauginti nacistai. Vienas mūsų bendratikis, daug metų kalėjęs, vėliau papasakojo, kaip buvo persekiotojų gąsdinamas. Sykį pareigūnas jo paklausė: „Ar matei, kaip sušaudė tavo brolį? Gal pagaliau susiprotėsi?“ — „Esu Jehovos liudytojas ir toks liksiu“, — nuskambėjo atsakymas. „Tuomet tavęs irgi laukia kulka!“ — pagrasino esesininkas. Tačiau mūsų brolis nėmaž nesvyravo ir priešininkų gąsdinimai liovėsi. Kas padėjo broliui atsilaikyti? „Aš pasitikėjau Jehovos vardu“, — sakė jis (Pat 18:10).

Tvirtas tikėjimas Jehova tarsi didelis skydas saugo mus nuo visų Šėtono strėlių, nutaikytų į mūsų dvasingumą (Ef 6:16). Tad visuomet melskime Jehovą padėti mums savo tikėjimą stiprinti (Lk 17:5). Kartu naudokimės viskuo, ką mūsų dvasingumui ugdyti teikia ištikimasis vergas. Užėjus išbandymams, bus lengviau ištverti, jei prisiminsime, ką Jehova pasakė pranašui Ezechieliui, siųsdamas jį pas užsispyrusius tautiečius: „Sutvirtinau tavo veidą prieš jų veidus ir sukietinau tavo kaktą prieš jų kaktas; kaip deimantą, kietesnę už titnagą padariau tavo kaktą“ (Ez 3:8, 9). Kai reikės, Jehova padės ir mums būti tarsi deimantas tvirtiems, koks buvo Ezechielis.

Atsispirkime pagundoms

Priešininkai, išbandę visas priemones ir nieko nelaimėję, kartais krikščionį nuo Dievo atitraukia saldžiais pažadais. Rab  šakė irgi griebėsi šios taktikos. Jeruzalės gyventojams jis sakė: „Taip kalbėjo Asirijos karalius: ‘Susitaikykite su manimi ir pasiduokite! Tada [...] aš ateisiu ir perkelsiu jus į kraštą, panašų į jūsiškį — grūdų ir vyno kraštą, duonos ir vynuogynų kraštą, alyvmedžių aliejaus ir medaus kraštą, — kad išliktumėte gyvi ir nemirtumėte’“ (2 Kar 18:31, 32). Mintis apie šviežią duoną ir jauną vyną žydus, tūnančius už apgulto miesto sienų, turėjo labai masinti.

Panašiai buvo bandoma palaužti vieno įkalinto misionieriaus ryžtą. Pareigūnai pasakė, jog šešiems mėnesiams perkels jį į „gražius namus“ su „puikiu sodu“, kad apsigalvotų. Tačiau brolis dvasinio budrumo neprarado ir krikščioniškų principų neišdavė. Kaip jis atsilaikė? „Mąstydavau apie Dievo Karalystę, jos viltis niekada neprigeso. [...] Žinodamas, ką Karalystė suteiks, nė akimirkos ja neabejodamas, likau nepajudinamas.“

Kiek reali Dievo Karalystė mums? Štai patriarchas Abraomas, apaštalas Paulius ir pats Jėzus nė trupučio neabejojo tos Karalystės tikrumu, todėl gebėjo daug ištverti (Fil 3:13, 14; Hbr 11:8-10; 12:2). Jei Karalystė mums svarbiausia, jeigu mąstome, kaip per ją žmonija amžinai bus palaiminta, mes nesusiviliosime pasiūlymais laikinai atsikvėpti nuo išbandymų (2 Kor 4:16-18).

Jehova mūsų nepaliks

Nors rab šakė žydus visaip gąsdino, Ezekijas ir jo valdiniai besąlygiškai pasitikėjo Jehova (2 Kar 19:15, 19; Iz 37:5-7). Jie šaukėsi pagalbos ir Dievas atsiliepė: tą pačią naktį angelas asirų stovykloje užmušė 185000 kovotojų. Kitą dieną Sanheribas turėjo gėdingai trauktis ir su menka kariauna grįžti į savo sostinę Ninevę (2 Kar 19:35, 36).

Akivaizdu, Jehova niekada nepaliko tų, kas juo pasikliauja. Pavyzdžiai brolių ir sesių, narsiai ištveriančių visokius sunkumus, rodo, kad Jehova savo tarnų neapleidžia ir šiandien. Taigi dangiškasis Tėvas mus ne veltui patikina: „Aš, Viešpats, tavo Dievas, laikau tavo dešinę. Aš — tas, kuris tau sako: ‘Nebijok, aš tau padėsiu!’“ (Iz 41:13).

[Išnaša]

[Anotacija 13 puslapyje]

Biblijoje Jehova daugiau kaip trisdešimt kartų savo tarnus padrąsina: ‘Nebijokit.’

[Iliustracija 12 puslapyje]

Kuo dabartinių Dievo priešų taktika panaši į rab šakės?

[Iliustracijos 15 puslapyje]

Atsilaikyti per išbandymus padės artimi santykiai su Jehova