Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Jėzus iškelia Dievo teisumą

Jėzus iškelia Dievo teisumą

Jėzus iškelia Dievo teisumą

„Dievas [Kristų] paskyrė permaldavimo auka, veikiančia per tikėjimą Jo kraujo galia. Jis parodė savo teisumą“ (ROM 3:25, Brb).

1, 2. a) Kas Biblijoje pasakyta apie žmonijos būklę? b) Kokius klausimus šiame straipsnyje aptarsime?

VISI žinome Biblijos pasakojimą, kaip kadaise Edeno sode kilo maištas, ir patys kenčiame Adomo nuodėmės padarinius. Štai yra parašyta: „Kaip per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip ir mirtis prasiskverbė į visus žmones, nes visi nusidėjo“ (Rom 5:12). Nors ir labai stengtumės daryti, kas teisinga, klaidų neišvengiame, todėl turime melsti Dievą atleidimo. Net apaštalas Paulius guodėsi: „Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu. [...] Vargšas aš žmogus!“ (Rom 7:19, 24).

2 Kadangi patys iš prigimties esame nuodėmingi, mums rūpi išsiaiškinti keletą svarbių klausimų. Kaip galėjo būti, kad Jėzus Nazarietis gimė nepaveldėjęs nuodėmės, ir kam tada jis krikštijosi? Kaip Jėzus visu savo gyvenimu iškėlė Jehovos teisumą? Svarbiausia — kas buvo atlikta Kristaus mirtimi?

Dievo teisumas užginčytas

3. Kaip Šėtonas suvedžiojo Ievą?

3 Mūsų pirmieji tėvai Adomas ir Ieva pasielgė labai neprotingai — nusisuko nuo Dievo valdžios ir pasirinko „didžiojo slibino, senosios gyvatės, vadinamo velniu ir šėtonu“, viešpatystę (Apr 12:9). Ir štai kaip viskas vyko. Šėtonas pasėjo abejonę dėl Jehovos valdymo teisėtumo. Piktasis paklausė Ievą: „Ar tikrai Dievas sakė: ‘Nevalgykite nuo jokio medžio sode!’?“ Ieva pakartojo aiškų Dievo priesaką, kad vieno medžio jiems iš tiesų nevalia liesti, antraip gresia mirtis. Tada Šėtonas pareiškė: „Jūs tikrai nemirsite!“ Šitaip jis apkaltino Dievą meluojant ir dar Ievai įpiršo mintį, kad Kūrėjas nuslėpė kai ką vertinga ir kad paragavusi to vaisiaus ji taps kaip Dievas — bus nepriklausoma, turės laisvę pati spręsti, kas gera ir kas bloga (Pr 3:1-5).

4. Kaip žmonija pateko Šėtonui į rankas?

4 Iš esmės Šėtonas norėjo pasakyti, kad žmonės laimingesni bus pasirinkę nepriklausomybę nuo Dievo. Adomas, užuot rėmęs teisėtą Dievo valdymą, paklausė žmonos ir sykiu su ja valgė uždraustą vaisių. Šitaip jis nutraukė savo tobulą saitą su Jehova ir užkrovė mums varginantį nuodėmės ir mirties jungą. Nuo to meto žmonija pateko į rankas Šėtonui, „šio pasaulio dievui“, neteisėtai pasigviešusiam valdžią (2 Kor 4:4, Jr; Rom 7:14).

5. a) Kaip Jehova tesėjo duotą žodį? b) Kokią viltį Dievas suteikė būsimoms kartoms?

5 Jehovos žodis nekintamas. Kaip ir buvo perspėjęs, dabar jis Adomui ir Ievai paskelbė mirties nuosprendį (Pr 3:16-19). Bet tai nereiškia, kad Dievo sumanymas žlugo. Anaiptol! Nors Adomą ir Ievą jis pasmerkė, būsimoms kartoms siuntė šviesų vilties spindulį. Jehova pažadėjo, jog ateis Palikuonis, kuriam Šėtonas kirs į kulną. Toji žaizda vis dėlto pagis, ir žadėtasis Palikuonis „trupins [Šėtonui] galvą“ (Pr 3:15). Toliau rutuliojant šią temą, Biblijoje apie Jėzų Kristų pasakyta: „Todėl ir pasirodė Dievo Sūnus, kad velnio darbus sugriautų“ (1 Jn 3:8). O kaip Jėzaus gyvenimas ir mirtis iškėlė Dievo teisumą?

Jėzaus krikšto reikšmė

6. Kodėl galime tvirtinti, jog Jėzus iš Adomo nepaveldėjo nuodėmės?

6 Suaugęs į vyrą, Jėzus turėjo būti toks, koks kadaise buvo tobulas žmogus Adomas (Rom 5:14; 1 Kor 15:45). Vadinasi, jis turėjo jau gimti tobulas. Kaip tai buvo įmanoma? Jėzaus motinai Marijai angelas Gabrielius paaiškino: „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu; todėl ir tavo kūdikis bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi“ (Lk 1:35). Jėzui apie jo gimimą Marija papasakojo turbūt dar vaikystėje. Taigi vieną kartą, kai motina ir įtėvis Juozapas rado jį sėdint šventykloje, Jėzus, dar vaikas, pasiaiškino: „Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?“ (Lk 2:49). Akivaizdu, jog nuo mažens Jėzus suprato esąs Dievo Sūnus ir jam labai rūpėjo iškelti Dievo teisumą.

7. Ką vertinga Jėzus turėjo?

7 Visad dalyvaudamas Dievo tautos sambūriuose Jėzus parodė, jog dvasiniai dalykai jam itin svarbūs. Savo tobulu protu jis aprėpė ir įsisąmonino visa, ką iš šventųjų raštų girdėjo ir ką skaitė (Lk 4:16). Jėzus turėjo ir dar kai ką vertinga — tobulą žmogaus kūną, kurį galėjo paaukoti už žmoniją. Pasikrikštijęs jis meldėsi ir galbūt apmąstė pranašiškus 40-osios psalmės žodžius (Ps 40:7-9 [40:6-8, Brb]; Lk 3:21; perskaityk Hebrajams 10:5-10 *).

8. Kodėl Jonas Krikštytojas mėgino Jėzų atkalbėti, kad nesikrikštytų?

8 Jonas Krikštytojas iš pradžių mėgino Jėzų atkalbėti, kad nesikrikštytų. Kodėl? Todėl, kad žydai, ateidami pas Joną krikštytis, šitaip parodydavo atgailą už nuodėmes, padarytas nusižengiant Įstatymui. Jonas, artimas Jėzaus giminaitis, turėjo žinoti, kad šis yra teisus žmogus ir kad jam atgailauti nereikia. Jėzus patikino, kad vis dėlto privalo pasikrikštyti. „Taip mudviem dera atlikti visa, kas reikalinga teisumui“, — sakė jis (Mt 3:15).

9. Ką reiškė Jėzaus krikštas?

9 Jėzus, tobulas žmogus, tikriausiai suvokė galįs, kaip ir Adomas, tapti tobulos ainijos tėvu. Bet šito Jėzus niekada nesiekė, nes Jehovos valia jo atžvilgiu buvo ne tokia. Dievas atsiuntė Jėzų į žemę, kad atliktų žadėtajam Palikuoniui, Mesijui, skirtą misiją. Viena, ką Jėzus turėjo čia padaryti, — tai atiduoti savąją tobulo žmogaus gyvybę kaip auką. (Perskaityk Izaijo 53:5, 6, 12.) Suprantama, Jėzaus krikštas turėjo kitokią prasmę nei mūsų. Jėzus jau buvo Izraelio, Dievui pasiaukojusios tautos, narys, tad krikštu jam nereikėjo parodyti, kad Jehovai pasiaukoja. Veikiau Jėzaus krikštas reiškė, kad jis prisistato vykdyti Dievo valios, atlikti tai, kas šventuosiuose raštuose apie Mesiją išpranašauta.

10. Ką Mesijui reiškė vykdyti Dievo valią ir su kokia nuostata jis šito ėmėsi?

10 Jehova norėjo, kad Jėzus skelbtų gerąją naujieną apie Dievo Karalystę, ruoštų mokinius ir parengtų juos pačius šį darbą tęsti. Prisistatydamas vykdyti Dievo valios, Jėzus sykiu parodė, jog yra pasiryžęs iškęsti persekiojimą ir net būti žiauriai nužudytas, idant patvirtintų Jehovos valdžios teisėtumą. Iš didžios meilės dangiškajam Tėvui Jėzus mielai vykdė Dievo valią ir savo kūną paaukojo su tikru noru (Jn 14:31). Jam buvo džiugu žinoti, kad savąją tobulo žmogaus gyvybę galės įteikti Dievui kaip išpirką ir šitaip išvaduoti mus iš nuodėmės ir mirties. Ar Jėzų, pasisiūliusį imtis šių atsakingų užduočių, Dievas maloniai priėmė? Be abejo!

11. Kaip Jehova parodė, kad Jėzų, pažadėtąjį Mesiją, arba Kristų, su pasigėrėjimu priima?

11 Jėzui, išbridusiam iš Jordano, Jehova Dievas apreiškė, kad jį su pasigėrėjimu priima, ir tai liudija visi keturi evangelistai. „Aš mačiau Dvasią, lyg balandį nusileidžiančią iš dangaus, ir ji pasiliko virš [Jėzaus], — pasakojo Jonas Krikštytojas. — Aš tai mačiau ir liudiju, kad šitas yra Dievo Sūnus“ (Jn 1:32-34). Ir Jehova tąsyk prabilo: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi“ (Mt 3:17; Mk 1:11; Lk 3:22).

Ištikimas iki mirties

12. Ką pasikrikštijęs Jėzus darė tolesnius trejus su puse metų?

12 Tolesnius trejus su puse metų Jėzus atsidėjęs mokė žmones apie savo Tėvą, liudijo, kad Dievo valdžia yra teisėta. Pažadėtąją žemę išvaikščioti skersai išilgai jam kainavo daug pastangų, bet Jėzaus nesulaikė jokie sunkumai — tiesą jis garsino plačiai (Jn 4:6, 34; 18:37). Jėzus kalbėjo visiems apie Dievo Karalystę. Stebuklingai pagydydamas ligonius, pamaitindamas išalkusias minias, net prikeldamas mirusiuosius, jis parodė, ką gera ta Karalystė duos žmonijai (Mt 11:4, 5).

13. Ko Jėzus mokė melsti ir ką ragino daryti?

13 Už tai, kad žmones mokė ir kad gydė ligonius, Jėzus neprisiėmė garbės sau. Ne, jis nuolankiai skyrė visą garbę Jehovai. Koks geras pavyzdys! (Jn 5:19; 11:41-44) Jėzus taip pat nurodė ir kokių svarbiausių dalykų derėtų melsti. Savo maldose turėtume prašyti, kad Dievo vardas Jehova ‘būtų laikomas šventu’ (Jr), kad teisėta Dievo valdžia pakeistų nedorą Šėtono viešpatavimą ir kad įvyktų Dievo „valia kaip danguje, taip ir žemėje“ (Mt 6:9, 10). Jėzus, be to, ragino ir visa gyvensena parodyti, jog tai, ko meldžiame, mums iš tiesų rūpi. Štai jis prisakė: „Pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo“ (Mt 6:33).

14. Kodėl Jėzui, tobulam žmogui, nebuvo lengva atlikti tai, ką Dievas jam skyrė?

14 Jėzus suvokdamas, kokia nepaprasta atsakomybė jam patikėta, artėjant pasiaukojamai mirčiai jautė vis didesnę įtampą. Ar visa, ką Tėvas numatė, bus įgyvendinta ir ar nekris ant Dievo nešlovės šešėlis, priklausė nuo to, ar Jėzus neteisingai kaltinamas nepalūš, ar žiauriai kankinamas liks iki galo ištikimas. Penkios dienos ligi mirties Jėzus meldėsi: „Dabar mano siela sukrėsta. Ir ką aš pasakysiu: ‘Tėve, gelbėk mane nuo šios valandos!’? Bet juk tam aš ir atėjau į šią valandą.“ Išsakęs tokius natūralius žmogiškus jausmus, Jėzus sutelkė dėmesį į daug svarbesnį dalyką ir nesavanaudiškai meldė: „Tėve, pašlovink savo vardą!“ Jehova tuoj pat atsiliepė: „Aš jį pašlovinau ir dar pašlovinsiu!“ (Jn 12:27, 28). Taigi Jėzus buvo pasiryžęs ištverti didžiausią nepriekaištingumo išbandymą, koks žmogui yra kada nors tekęs. Kai išgirdo šiuos dangiškojo Tėvo žodžius, Jėzus, be abejo, įgavo pasitikėjimo, kad įstengs apginti Jehovos teisę į aukščiausią valdžią, įstengs savo Tėvą pašlovinti. Kaip žinia, Jėzui tai tikrai pavyko.

Kas Jėzaus mirtimi buvo atlikta

15. Kodėl Jėzus prieš pat mirtį ištarė: „Atlikta!“?

15 Kabodamas ant kančių stulpo Jėzus su paskutiniu atodūsiu ištarė: „Atlikta!“ (Jn 19:30). O kokių didžių darbų per tuos trejus su puse metų nuo savo krikšto iki mirties jis su Dievo pagalba atliko! Kai Jėzus mirė, smarkiai sudrebėjo žemė, net romėnų šimtininkas, atsakingas už bausmės įvykdymą, pratarė: „Tikrai šitas buvo Dievo Sūnus!“ (Mt 27:54). Šimtininkas turbūt matė, kaip kiti iš Jėzaus tyčiojosi, kam jis skelbiasi Dievo Sūnumi. Nors ir baisiai kentėdamas, Jėzus liko nepriekaištingas ir įrodė, kad Šėtonas yra niekingas melagis. Juk dėl kiekvieno, kas remia aukščiausią Dievo valdžią, piktasis kadaise įžūliai tvirtino: „Visa, ką žmogus turi, jis atiduos už savo gyvybę“ (Job 2:4). Bet štai Jėzus liko Dievui ištikimas — vadinasi, Adomas ir Ieva daug lengvesnį išbandymą tikrai galėjo atlaikyti. Svarbiausia, savo gyvenimu ir mirtimi Jėzus patvirtino, kad Jehovos viešpatavimas yra teisėtas. (Perskaityk Patarlių 27:11.) Gal Jėzaus mirtis leido atlikti ir dar ką svarbaus? Tikrai taip.

16, 17. a) Kodėl Jehovos tarnai dar iki Kristaus galėjo būti Dievo akyse teisūs? b) Kaip Jehova apdovanojo savo Sūnų už ištikimybę ir ką Viešpats Jėzus Kristus ligi šiolei daro?

16 Iki Jėzui ateinant į žemę, jau gyveno daug ištikimų Jehovos tarnų. Dievas juos laikė teisiais ir suteikė jiems prikėlimo viltį (Iz 25:8; Dan 12:13). Tačiau kokiu teisiniu pagrindu Jehova, šventasis Dievas, galėjo nuodėmingus žmones apdovanoti šitokia malone? Biblijoje aiškinama: „Dievas [Jėzų Kristų] paskyrė permaldavimo auka, veikiančia per tikėjimą Jo kraujo galia. Jis parodė savo teisumą tuo, kad, būdamas kantrus, nenubaudė už nuodėmes, padarytas anksčiau, ir parodė savo teisumą dabartiniu metu, pasirodydamas esąs teisus ir išteisinantis tą, kuris tiki Jėzų“ (Rom 3:25, 26, Brb). *

17 Jehova Jėzų prikėlė iš mirusiųjų ir padarė prakilnesnį, nei buvo prieš ateidamas į žemę. Dabar jis, šlovinga dvasinė esybė, yra nebemarus (Hbr 1:3). Tapęs Vyriausiuoju Kunigu ir Karaliumi, Viešpats Jėzus Kristus ligi šiolei padeda savo sekėjams aukštinti Dievo teisumą. O kokie mes dėkingi, kad dangiškasis Tėvas Jehova dosniai atlygina visiems, kas seka jo Sūnaus pėdomis — garsina jo teisumą ir jam ištikimai tarnauja! (Perskaityk Psalmyno 34:4 [34:3, Brb]; Hebrajams 11:6.)

18. Apie ką bus kalbama kitame studijų straipsnyje?

18 Ištikimi Dievo tarnai, pradedant Abeliu, visada glaudėsi prie Jehovos, nes tikėjo ateisiant žadėtąjį Palikuonį. Jehova žinojo, kad jo Sūnus išliks nepriekaištingas ir kad savo mirtimi visiškai padengs „pasaulio nuodėmę“ (Jn 1:29). Jėzaus mirtis nepraranda reikšmės iki pat šios dienos (Rom 3:26). Taigi pasvarstykime: ką gera Kristaus išpirka mums duoda? Apie tai — kitame straipsnyje.

[Išnašos]

^ pstr. 7 Apaštalas Paulius 40-ąją psalmę čia cituoja iš graikiško Septuagintos vertimo, kuriame yra žodžiai „paruošei man kūną“. Išlikusiuose Biblijos hebrajiškųjų knygų nuorašuose šios frazės nesama.

^ pstr. 16 Žiūrėk skyrelį „Skaitytojų klausimai“, p. 6—7.

Kaip atsakytum?

• Kaip buvo užginčytas Dievo teisumas?

• Kokia buvo Jėzaus krikšto reikšmė?

• Kas buvo Jėzaus mirtimi atlikta?

[Studijų klausimai]

[Iliustracija 9 puslapyje]

Ar žinai, ką reiškė Jėzaus krikštas?