Kaip išpirka mus gelbsti

„Kas tiki Sūnų, turi amžinąjį gyvenimą, o kas nenori Sūnaus tikėti — gyvenimo nematys; virš jo kybo Dievo rūstybė“ (JN 3:36).

1, 2. Kokia buvo viena paskata imti leisti „Siono Sargybos bokštą“?

„KIEKVIENAM kruopščiam Biblijos tyrinėtojui daro įspūdį tai, kiek daug joje teikiama reikšmės Kristaus mirčiai“, — buvo rašoma šio žurnalo ketvirtajame numeryje 1879 metų spalį. Straipsnis baigėsi rimtu perspėjimu: „Šalinkimės visko, kas Kristaus mirtį sumenkintų ar neigtų esant auka ir permaldavimu už nuodėmę.“ (Perskaityk 1 Jono 2:1, 2.)

² Viena iš priežasčių, kodėl 1879-ųjų liepą imta leisti „Siono Sargybos bokštą“, buvo ta, kad prireikė ginti Biblijos mokymą apie išpirką. Žurnalo skaitytojai iš tiesų gavo „maisto reikiamu metu“, mat XIX amžiaus pabaigoje vis daugiau asmenų, vadinančių save krikščionimis, ėmė abejoti, ar Jėzaus mirtis galėjo atpirkti mūsų nuodėmes (Mt 24:45, Jr). Tuo laiku daugelį patraukė evoliucijos teorija, iš esmės prieštaraujanti faktui, jog žmogus nupuolė, prarado tobulybę. Evoliucionistai moko, kad žmogus savaime kyla į aukštesnį būvį ir kad nereikia jokios išpirkos. Čia dera prisiminti apaštalo Pauliaus paraginimą Timotiejui: „Sergėk tau patikėtą turtą, vengdamas pasaulio tuščiažodžiavimo ir tariamojo pažinimo prieštaringų teigimų, nes kai kurie, jį pamėgę, nuklydo nuo tikėjimo“ (1 Tim 6:20, 21).

3. Kokius klausimus dabar aptarsime?

³ Be abejo, esame pasiryžę ‘nenuklysti nuo tikėjimo’. Todėl vertėtų apsvarstyti keletą klausimų. Kodėl man reikia išpirkos? Kokia buvo jos kaina? Kaip man pasinaudoti šia brangia dovana, gelbstinčia nuo Dievo rūstybės?

 Apsauga nuo Dievo rūstybės

4, 5. Kas rodo, kad virš šios nedoros pasaulio santvarkos kybo Dievo rūstybė?

⁴ Ir Biblija, ir pati istorija byloja, kad jau nuo tada, kai Adomas įpuolė į nuodėmę, virš žmonijos „kybo Dievo rūstybė“ (Jn 3:36). Tai akivaizdu vien iš to, kad joks žmogus neišvengia mirties. Šėtonas, neteisėtai pasigviešęs valdžią, neužstoja žmonijos nuo nelaimių srauto, o ir žmonių valdžia nesugeba patenkinti visų savo piliečių būtiniausių poreikių (1 Jn 5:19). Taigi visuomenę ligi šiol vargina ginkluoti konfliktai, nusikalstamumas, skurdas.

⁵ Aišku, Jehova šios nedoros pasaulio santvarkos nelaimina. Pauliaus žodžiais tariant, „Dievo rūstybė apsireiškia iš dangaus už visokią žmonių bedievystę“ (Rom 1:18-20). Tie, kurie savo gyvensena piktina Dievą ir nemano atgailauti, sulauks skaudžių padarinių. Šiandieną apie Dievo rūstybę liudija teisminės žinios, tarsi negandos liejamos ant Šėtono valdomo pasaulio, ir tas žinias skelbia daugelis mūsų platinamų leidinių (Apr 16:1).

6, 7. Kokioje tarnystėje pramina takus pateptieji krikščionys ir kokią galimybę dar turi asmenys, priklausantys prie šio nedoro pasaulio?

⁶ Ar tai reiškia, kad jau per vėlu mėginti atsiriboti nuo Šėtono įtakos ir pelnyti Dievo palankumą? Ne, durys į susitaikymą su Jehova tebėra plačiai atvertos. Pateptieji krikščionys, ‘Kristaus vietoj einantys pasiuntinių pareigas’, viešoje tarnystėje pramina takus pas visų tautų žmones. „Susitaikinkite su Dievu!“ — kviečia jie (2 Kor 5:20, 21).

⁷ Apaštalas Paulius rašė, kad Jėzus mus ‘išgelbės nuo ateinančios rūstybės’ (1 Tes 1:10). Per tą galutinį Jehovos pykčio proveržį neatgailaujantys nusidėjėliai pražus amžiams (2 Tes 1:6-9). O kas išliks gyvi? Biblijoje aiškinama: „Kas tiki Sūnų, turi amžinąjį gyvenimą, o kas nenori Sūnaus tikėti — gyvenimo nematys; virš jo kybo Dievo rūstybė“ (Jn 3:36). Visi, kas sulauks šios santvarkos pabaigos ir darbais parodys, kad tiki Jėzų ir vertina jo auką, paskutinę Dievo rūstybės dieną bus apsaugoti.

Kaip išpirka panaikina nuodėmę

8. a) Kokia nuostabi ateitis laukė Adomo ir Ievos? b) Kaip Jehova pasirodė esąs absoliučiai teisingas Dievas?

⁸ Adomas ir Ieva buvo sukurti tobuli. Jeigu jie būtų likę Dievui klusnūs, žemė dabar būtų pilna jų laimingų palikuonių. Visi drauge gyventų rojuje. Deja, mūsų pirmieji tėvai sąmoningai pamynė Dievo įsakymą, todėl gavo amžinosios mirties nuosprendį ir buvo iš rojaus išvaryti. Tada, kai Adomas ir Ieva susilaukė vaikų, nuodėmė jau buvo įsigalėjusi. Pirmieji du žmonės ilgainiui paseno ir numirė. Visa tai liudija, kad Jehova tvirtai laikosi savo žodžio. Jis yra absoliučiai teisingas. Jehova juk buvo perspėjęs Adomą,  kad jeigu valgys uždrausto vaisiaus, mirs. Taip ir atsitiko.

9, 10. a) Kodėl Adomo palikuonys miršta? b) Kaip galime išsigelbėti nuo amžinosios mirties?

⁹ Mes, Adomo ainiai, iš jo paveldėjome netobulumą. Esame linkę į nuodėmę, ir galiausiai mūsų laukia mirtis. Kai Adomas nusidėjo, mes, vaizdžiai tariant, tebebuvome jo strėnose. Taigi mirties nuosprendis buvo paskelbtas ir mums. Jeigu Jehova be jokios išpirkos būtų užkirtęs mirčiai kelią, jis būtų išsigynęs savo paties žodžio. Paulius, galima sakyti, visų mūsų vardu pareiškė: „Mes žinome, kad įstatymas yra dvasiškas, o aš esu kūniškas, parduotas nuodėmės valdžion. [...] Vargšas aš žmogus! Kas mane išvaduos iš šito mirtingo kūno!“ (Rom 7:14, 24).

¹⁰ Kad Dievas pagrįstai atleistų nuodėmes ir išvaduotų mus iš amžinosios mirties pasmerkimo, reikėjo atitinkamo teisinio pamato, ir šitą pamatą galėjo padėti tiktai pats Jehova. Tam jis siuntė iš dangaus savo mylimąjį Sūnų, kad gimtų tobulu žmogumi ir vėliau paaukotų už mus savo gyvybę kaip išpirką. Kitaip nei Adomas, Jėzus liko iki galo nepriekaištingas, tobulas. „Jis nepadarė nuodėmės“ (1 Pt 2:22). Taigi Jėzus galėjo tapti tobulos ainijos tėvu. Vis dėlto jis leidosi Dievo priešų nužudomas, kad paskui nuodėmingus Adomo palikuonis įsivaikintų ir kad visi, kurie jį tiki, gautų amžinąjį gyvenimą. Šventajame Rašte aiškinama: „Vienas yra Dievas ir vienas Dievo ir žmonių Tarpininkas — žmogus Kristus Jėzus, kuris atidavė save kaip išpirką už visus“ (1 Tim 2:5, 6).

11. a) Kokiu pavyzdžiu galima pailiustruoti išpirkos reikšmę? b) Kaip plačiai išpirka pritaikoma?

¹¹ Kiek daug išpirka mums reiškia, galima pailiustruoti tokiu pavyzdžiu. Nesąžiningi bankininkai išvilioja iš žmonių visas santaupas ir jas pasisavina. Už nusikaltimą juos pelnytai nuteisia kalėti. O ką daryti nukentėjusiems indėlininkams, kurie dabar patys klimpsta į skolas? Jie pasmerkti skursti, neturi jokios išeities. Bet įsivaizduokime, kad turtingas žmogus iš kilnių paskatų banką perima ir sugrąžina prarastus pinigus, išvaduoja indėlininkus iš skolų. Panašiai padarė Jehova Dievas ir jo mylimasis Sūnus — atpirko Adomo palikuonis ir dėl pralieto Jėzaus kraujo dovanojo nuodėmės skolą. Jonas Krikštytojas todėl galėjo apie Jėzų pasakyti: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę!“ (Jn 1:29). Pasaulis, kurio nuodėmės panaikinamos — tai ne tik gyvieji, bet ir mirusieji.

Kokia buvo išpirkos kaina

12, 13. Ką suprantame apgalvoję, kaip Abraomas galėjo jaustis, kai ruošėsi paaukoti Izaoką?

¹² Kiek daug mūsų dangiškajam Tėvui ir jo mylimam Sūnui išpirka kainavo, neįmanoma gerai protu aprėpti. Šiek tiek aiškiau darosi tik pasigilinus į kai kuriuos Biblijos pasakojimus. Štai Abraomui Dievas paliepė: „Paimk savo sūnų, [...] savo vienturtį sūnų Izaoką, kurį myli, nueik į Morijos kraštą ir paaukok jį kaip deginamąją auką ten viename kalne, kurį tau nurodysiu.“ Įsivaizduokime, kaip Abraomas jautėsi išsiruošęs į tą kelionę, — o iki Morijos reikėjo eiti net tris dienas! (Pr 22:2-4)

¹³ Pagaliau Abraomas ateina į nurodytą vietą. Pagalvokime, kaip širdį veria, kada tenka surišti Izaokui rankas ir kojas, tenka guldyti jį ant savo pastatyto aukuro. Koks sielvartas Abraomą drasko, kada jis pakelia peilį, kuriuo turės sūnų nužudyti! Įsivaizduokime ir ką jaučia Izaokas gulėdamas  ant aukuro, laukdamas tos akimirkos, kai nudiegs baisus skausmas ir akis aptemdys mirtis. Jehovos angelas pačiu laiku Abraomą sulaikė, kad nieko bloga nepadarytų. Šita Abraomo ir Izaoko patirtis leidžia numanyti, kiek daug Jehovai kainavo sprendimas atiduoti savo Sūnų į Šėtono bendrų rankas, atiduoti jį, kad nužudytų. O Izaoko nuoširdus klusnumas tėvui pailiustruoja, kaip noriai Jėzus sutiko kentėti ir už mus numirti (Hbr 11:17-19).

14. Koks įvykis iš Jokūbo gyvenimo padeda geriau įvertinti išpirkos kainą?

¹⁴ Išpirkos kainą padeda geriau įvertinti ir vienas įvykis iš Jokūbo gyvenimo. Mylimiausias Jokūbo sūnus buvo Juozapas. Broliai jam pavydėjo ir jo neapkentė. Tėvo paprašytas Juozapas vis dėlto mielai sutiko keliauti pažiūrėti, kaip broliams sekasi. Tuo metu Jokūbo bandas jie ganė už kokio šimto kilometrų į šiaurę nuo Hebrono, kur buvo apsigyvenę. Įsivaizduokime, kaip Jokūbas jautėsi, kai jam parnešė krauju suteptą Juozapo drabužį! „Mano sūnaus apdaras! — sušuko jis. — Plėšrus žvėris jį prarijo! Juozapas tikrai žvėries sudraskytas!“ Širdgėlos prislėgtas Jokūbas raudojo Juozapo daug dienų (Pr 37:33, 34). Jausmai, kuriuos sukelia koks skaudus įvykis netobulam žmogui, ir jausmai, kurie kyla pačiam Jehovai, aišku, nėra visiškai tapatūs. Bet pamąstę apie šiuos Jokūbo išgyvenimus gal kiek geriau suprantame ir kaip Dievas jautėsi, kai čia, žemėje, iš jo mylimo Sūnaus tyčiojosi ir jį žiauriai nužudė.

Ką gera išpirka laiduoja

15, 16. a) Kaip Jehova parodė, kad išpirką priima? b) Ką išpirka reiškia tau pačiam?

¹⁵ Jehova Dievas ištikimąjį Sūnų prikėlė šlovingu dvasiniu kūnu (1 Pt 3:18). Prikeltasis Jėzus per keturiasdešimt dienų ne sykį pasirodė savo mokiniams, stiprino jų  tikėjimą, ruošė juos dideliam evangelizacijos darbui, kuris dar laukė priešaky. Paskui jis pakilo į dangų ir prisistatė Dievo akivaizdoje, kad pripažintų jo kraujo auką, atiduotą už ištikimus sekėjus, tikinčius išpirkos galia. Jehova Dievas parodė, jog Kristaus išpirką priima, — įgaliojo Jėzų išlieti šventosios dvasios savo mokiniams, 33-iaisiais mūsų eros metais per Sekmines susirinkusiems draugėn Jeruzalėje (Apd 2:33).

¹⁶ Pateptieji Kristaus sekėjai tuojau pat ėmė raginti savo tautiečius pasikrikštyti vardan Jėzaus Kristaus, kad būtų atleistos jiems nuodėmės, ir šitaip bėgti nuo Dievo rūstybės. (Perskaityk Apaštalų darbų 2:38-40.) Nuo tos atmintinos dienos ligi šiolei įtikėję Jėzaus išperkamąja auka prie Dievo buvo patraukti milijonai žmonių iš visų tautų (Jn 6:44). Čia mums reikėtų aptarti dar du klausimus. Ar amžinojo gyvenimo viltį įgyjame dėl savo pačių nuopelnų? Ir ar nėra pavojaus šią nuostabią viltį prarasti?

17. Kaip turėtum vertinti savo draugystę su Dievu?

¹⁷ Išpirka mums yra nepelnyta malonė. Tikėdami ja milijonai žmonių tapo Dievo draugais ir puoselėja viltį amžinai gyventi žemės rojuje. Tai, kad pavyko užmegzti draugystę su Jehova, savaime dar nėra garantija, jog šiuos ryšius išsaugosime. Privalome visada didžiai vertinti „Kristaus Jėzaus atpirkimą“ — tik šitaip išsigelbėsime būsimą Dievo įniršio dieną (Rom 3:24; perskaityk Filipiečiams 2:12).

Savo tikėjimą išpirka parodykime darbais

18. Ką daryti mus skatina tikėjimas išpirka?

¹⁸ Šio straipsnio teminė citata, Jono 3:36, byloja, kad Viešpaties Jėzaus Kristaus tikėjimas neatsiejamas nuo paklusnumo. Jeigu išpirką branginame, gyvensime taip, kaip Jėzus mokė, laikysimės jo nurodytų moralės principų (Mk 7:21-23). „Dievo rūstybė ištinka“ visus, kas be sąžinės graužimo ištvirkauja, krečia nepadorius juokus ir yra susiteršę „visokiu netyrumu“, pavyzdžiui, įnikę į pornografiją (Ef 5:3-6).

19. Iš kokių darbų turi matytis, kad mes tikime išpirka?

¹⁹ Kadangi išpirką tikrai vertiname, mes uoliai dirbsime „atsidavimo Dievui darbus“ (2 Pt 3:11, NW). Visada skirkime pakankamai laiko nuoširdžiai pasimelsti ir asmeniškai pastudijuoti Bibliją, nepraleiskime sueigų, kas savaitę renkime šeimos dvasinio ugdymo vakarą, su užsidegimu skelbkime žinią apie Dievo Karalystę. ‘Nepamirškime daryti gera ir dalytis su kitais geru, nes tokiomis aukomis patiksime Dievui’ (Hbr 13:15, 16).

20. Kaip bus apdovanoti visi, kurie, vertindami išpirką, darė tikėjimo darbus?

²⁰ Kai ant šio nedoro pasaulio išsilies Jehovos rūstybė, kokie būsime laimingi, kad, pripažindami ir vertindami išpirką, darėme tikėjimo darbus! Ir Dievo pažadėtame naujajame pasaulyje mes visą amžinybę dėkosime už šią nuostabią dovaną, apsaugojusią mus nuo Dievo rūstybės. (Perskaityk Jono 3:16; Apreiškimo 7:9, 10, 13, 14.)

Kaip atsakytum?

• Kodėl mums reikia išpirkos?

• Kokia buvo išpirkos kaina?

• Ką gera išpirka mums laiduoja?

• Kokius tikėjimo darbus darome vertindami Jėzaus išperkamąją auką?

[Studijų klausimai]

[Iliustracija 13 puslapyje]

Durys į susitaikymą su Jehova tebėra plačiai atvertos

[Iliustracijos 15 puslapyje]

Pasigilinę, ką teko išgyventi Abraomui, Izaokui ir Jokūbui, geriau suprantame, kokia didelė buvo išpirkos kaina