Kodėl reikia būti punktualiam?

VISKĄ atlikti laiku, būti punktualiam, nėra taip jau paprasta. Kliūčių pasitaiko visokių: reikia įveikti nemažus atstumus, kartais užstringame automobilių spūstyje, o gal turime tiek reikalų, kad tiesiog sunku visur suspėti. Vis dėlto būti drausmingam laiko atžvilgiu yra svarbu. Pavyzdžiui, darbovietėje punktualų žmogų laikys patikimesniu, pareigingu. O štai vėluojantysis, tikėtina, sugaišins darbą kitiems ir tai gal net atsilieps įmonės gaminių ar teikiamų paslaugų kokybei. Į pamokas vėluojantis mokinys gali praleisti ką nors svarbaus — tada kentės jo pažangumas. Jei tiksliai sutartu laiku neatvyksime pas odontologą ar kitą gydytoją, jam gali tekti mus apžiūrėti skubotai.

Punktualumas kai kuriuose kraštuose nėra itin sureikšminamas. Jei ir mūsų aplinkoje laikas skaičiuojamas kiek atsainiai ir vėlavimas tapo mums beveik įpročiu, reikėtų ugdytis kitokią nuostatą ir būti atsakingesniems. Jei gerai įsisąmoninsime, kokia punktualumo reikšmė, atitinkamai ir elgsimės. Kodėl tad svarbu laikytis punktualumo? Kaip peržengti visokius mūsų laiką gaišinančius kliuvinius? Kuo bus kiekvienam naudinga paisyti tikslaus laiko?

 Jehova — punktualumo pavyzdys

Didžiausia paskata mokytis punktualumo ta, kad norime būti Dievo sekėjai (Ef 5:1). Juk geriausias pavyzdys, kaip viską atlikti laiku, yra Jehova. Jis niekada nevėluoja ir savo sumanymus įgyvendina tiksliai nustatytu laiku. Kai Jehova nusprendė anų dienų bedievišką pasaulį pražudyti tvanu, Nojui pasakė: „Statykis laivą iš gofero medžių.“ Atėjus skirtajam metui, Jehova liepė Nojui lipti į laivą ir paaiškino: „Už septyneto dienų siųsiu žemėn lietų keturiasdešimt dienų bei keturiasdešimt naktų ir visus gyvūnus, kuriuos padariau, nušluosiu nuo žemės paviršiaus.“ Kaip ir buvo sakyta, lygiai „po septynių dienų žemė aptvino vandenimis“ (Pr 6:14; 7:4, 10). Tik pagalvokime, kaip būtų buvę su Nojumi ir jo šeima, jeigu jie nebūtų sulipę į laivą laiku? Visi turėjo būti punktualūs, nes Dievas, kurį jie garbino, buvo punktualus.

Praėjus maždaug 450 metų po tvano Jehova patriarchui Abraomui paskelbė duosiąs sūnų, iš kurio kils žadėtasis Palikuonis  (Pr 17:15-17). Dievas tarė, jog Izaokas gims „šiuo laiku kitais metais“. Ar taip ir buvo? Šventajame Rašte pasakojama: „Sara pastojo ir pagimdė Abraomui senatvėje sūnų tuo laiku, kurį Dievas buvo nurodęs“ (Pr 17:21; 21:2).

Biblijoje randame apsčiai pavyzdžių, liudijančių, jog Dievas visa daro tiksliai numatytu laiku (Jer 25:11-13; Dan 4:17-22 [4:20-25, Brb]; 9:25). Ši knyga mus ragina laukti didžiosios Jehovos teismo dienos. Net jei žmogui atrodytų, jog ta diena gaišuoja, esame patikinami, kad tikrai nesuvėluos (Hab 2:3).

Eidamas garbinti Dievo, būk punktualus

Į vietą, kur vykdavo „Viešpaties nustatytos iškilmės“, visi Izraelio vyrai privalėjo susirinkti skirtu metu (Kun 23:2, 4). Taip pat Dievas nurodė, kokiu laiku turi būti atnašaujamos tam tikros aukos (Iš 29:38, 39; Kun 23:37, 38). Argi ne akivaizdu, jog Dievas reikaluose, susijusiuose su jo garbinimu, iš savo tarnų tikisi punktualumo?

Pirmajame amžiuje apaštalas Paulius korintiečiams išdėstė, kaip turi būti vedamos sueigos, ir dar paragino juos tokiais žodžiais: „Tiktai viskas tebūna daroma padoriai ir tvarkingai“ (1 Kor 14:40). Vadovaujantis tuo principu, krikščionių sambūriai, kuriuose garbinamas Dievas, turėdavo prasidėti laiku. Jehovos nuostata dėl šito nepasikeitė (Mal 3:6). Ko tad reikėtų imtis, kad į krikščionių sueigas nevėluotume?

Laiką gaišinantys kliuviniai

Kai kurie iš patirties pasakytų, jog gerai yra iš anksto viską suplanuoti (Pat 21:5). Jei, pavyzdžiui, mums reikia nukeliauti tam tikrą atstumą ir į vietą atvykti konkrečią valandą, ar būtų protinga iš namų išeiti tik tik laiku? Ar ne geriau pasilikti keletą minučių atsargos nenumatytiems atvejams kelyje, kad netyčia paskiau nepavėluotume? (Mok 9:11) Jaunuolis, vardu Chosė, sako: „Viena, kas padeda atvykti punktualiai, tai gebėjimas įvertinti, kiek užtruks kelionė.“ *

Kad į krikščionių bendruomenės sueigas atvyktų laiku, kai kuriems net tenka išsiprašyti iš darbo. Štai vienas liudytojas, gyvenantis Etiopijoje, pamatė, jog, darbo laikui pasikeitus, į sueigas vėluos 45 minutes. Tada brolis susitarė su bendradarbiu, kad šis sueigų vakarą ateis kiek ankstėliau jo paleisti. Už tai brolis bendradarbiui sutiko atidirbti papildomą septynių valandų pamainą.

Jei turime mažamečių vaikų, laiku atvykti į bendruomenės sambūrius ypač nelengva. Rūpestis suruošti vaikus paprastai gula ant mamos pečių, bet jai galėtų, netgi turėtų padėti kiti šeimos nariai. Meksikietė Esperansa pati viena rūpinasi aštuoniais vaikais. Jų amžius — nuo penkerių iki dvidešimt trejų metų. Esperansa aiškina, kaip jos šeima geba laikytis punktualumo: „Vyresnės dukros padeda suruošti mažuosius. Taip galiu baigti darbus namuose ir pati susiruošti, kad į sueigą išvyktume laiku.“ Sesers šeima nusistatė tikslų laiką, kada išeiti iš namų, ir kiekvienas narys stengiasi tos tvarkos paisyti.

Kodėl derėtų į krikščionių sambūrius atvykti anksčiau

Verta apmąstyti, ką gera laimime, kai į sueigas atvykstame laiku. Taip rasis paskata labiau stengtis ir į krikščionių susibūrimus niekada nevėluoti. Šitokį gerą įprotį išsiugdžiusi mergina, vardu Sandra, sako: „Džiaugiuosi, kad, atvykusi į sueigą kiek ankstėliau, galiu pasveikinti brolius ir seses, pasikalbėti su jais, geriau juos pažinti.“ Jei į Karalystės salę ateiname anksčiau, mums  atsiveria proga pasiklausyti bendratikių pasakojimų, bylojančių apie jų ištvermę, jų pasiaukojamą tarnybą. Būdami draugėje, užvesdami prasmingus pokalbius, savo brolius ir seseris galime labai pastiprinti ir paskatinti „mylėti ir daryti gerus darbus“ (Hbr 10:24, 25).

Bendruomenės sambūrius visada pradedame giesme ir malda — o tai itin svarbi programos dalis (Ps 149:1). Giesmėmis šloviname Jehovą, jos mums primena, kokie turime būti, paskatina su džiaugsmu atlikti Dievo tarnybą. O ką galime pasakyti apie maldą, kuria pradedame sueigą? Senovės laikais Jehova savo šventyklą vadino „maldos Namais“ (Iz 56:7). Šiandieną savo maldas, tarsi auką, Dievui skiriame atėję į krikščionių sambūrius. Pradinėje maldoje ne tik prašome Jehovos vadovavimo ir šventosios dvasios, bet ir paruošiame savo protą ir širdį priimti tądien aptariamą informaciją. Tad nusistatykime į sueigą nevėluoti, kad visi drauge pradėtume giedoti giesmę ir deramai kreiptumės į Dievą.

Dvidešimt trejų metų sesuo Helena apie tai, kodėl stengiasi į krikščionių bendruomenės sambūrius atvykti anksčiau, sako: „Manau, jog šitaip galiu parodyti meilę ir dėkingumą Jehovai už visa, ką jis teikia: už žinių porciją, taip pat giesmes ir maldą.“ Ar neturėtume ir mes būti tokio nusistatymo? Turėtume. Taigi stenkimės ugdytis įprotį visur kur būti punktualūs, o ypač reikaluose, kurie susiję su tikrojo Dievo garbinimu.

[Išnaša]

[Iliustracija 26 puslapyje]

Pradėk ruoštis gerokai iš anksto

[Iliustracija 26 puslapyje]

Palik laiko nenumatytiems atvejams

[Iliustracijos 26 puslapyje]

Pagalvok, kiek daug laimėsi atvykęs į sueigą ankstėliau