Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Nesileiskime viešosios nuomonės paveikiami

Nesileiskime viešosios nuomonės paveikiami

Nesileiskime viešosios nuomonės paveikiami

SAMPRATA, kas yra tinkama ir kas nepriimtina, kas girtina ir kas peiktina, įvairuoja, nelygu šalis ar tauta. Ir su laiku ta samprata gali keistis. Todėl skaitydami ir analizuodami Biblijos pasakojimus apie tolimos praeities įvykius, neturime vadovautis savo pačių vertinimo kriterijais. Čia dera atsižvelgti, kokios pažiūros ir kokios vertybės vyravo tada, bibliniais laikais.

Pavyzdžiui, panagrinėkime dvi sąvokas, dažnai minimas Biblijos graikiškosiose knygose, — garbę ir gėdą. Kad geriau suprastume tas eilutes, kuriose apie garbę ir gėdą rašoma, turime pasigilinti, kas ano meto žmonėms rodėsi esant garbinga ir kas gėdinga.

Vertybės pirmajame amžiuje

„Graikai, romėnai ir judėjai garbę ir gėdą laikė pamatinėmis savo kultūros vertybėmis, — aiškina vienas biblistas. — Garbė, reputacija, šlovė, pripažinimas, pagarba buvo žmonėms svarbiau už viską, net už gyvybę.“ Juos, viską matuojančius tokiu matu, lengvai paveikdavo aplinkinių nuomonė.

Visuomenėje, nuo vergų iki diduomenės griežtai susiskirsčiusioje į luomus, garbė, padėtis, statusas turėjo itin didelį svorį. Asmens garbingumas buvo jo vertė ne vien paties, bet ir kitų akyse. Pagerbti žmogų reiškė viešai pripažinti, kad jis elgiasi taip, kaip iš jo tikimasi. Sykiu tai reiškė parodyti, kad tau daro įspūdį jo turtai, užimamas postas, aukšta kilmė, ir skirti jam prideramą dėmesį. Žmogus nusipelnydavo garbės darydamas kilnius darbus arba kuo nors kitus pranokdamas. O negarbę, arba gėdą, lydėdavo viešas pažeminimas, pajuoka. Gėda buvo ne tik asmeninis išgyvenimas ar sąžinės graužatis, bet visuotinio pasmerkimo rezultatas.

Kai Jėzus kalbėjo, kad vaišėse vienas svečias sodinamas „pirmoje vietoje“, o kitas „paskutinėje“, tai, atsižvelgiant į ano meto kultūrą, irgi reiškė garbę arba gėdą (Lk 14:8-10). Jėzaus mokiniai bent porą kartų susiginčijo, „kuris iš jų galėtų būti laikomas didžiausiu“ (Lk 9:46; 22:24). Toks jų interesas tebuvo bendrų visuomenės vertybių atspindys. Išdidiems, pirmauti trokštantiems žydų religiniams vadovams atrodė, kad Jėzus, liaudžiai skelbdamas tam tikras tiesas, kėsinasi į jų garbę ir autoritetą. Nors ir mėgino nurungti jį viešuose debatuose, jų pastangos niekada nebuvo sėkmingos (Lk 13:11-17).

Pirmajame amžiuje žydai, graikai ir romėnai, pasak anksčiau minėto biblisto, taip pat laikė gėda būti „suimtam ir viešai apkaltintam“. Žmogus patirdavo pažeminimą jau vien dėl to, kad jį surišdavo ir uždarydavo į kalėjimą. Draugų, šeimos narių ir apskritai visuomenės akyse tai būdavo didelis įžeidimas — nesvarbu, ar asmenį pripažindavo kaltu, ar galiausiai išteisindavo. Tokia dėmė, temdanti žmogaus reputaciją, kenkė ir savigarbai, gadino santykius su aplinkiniais. Dar didesnė gėda asmeniui būdavo, jeigu jį išrengdavo ar nuplakdavo. Šitokia bausmė užtraukdavo panieką ir patyčias, sutrypdavo orumą.

Pats baisiausias pažeminimas buvo, kai auką prikaldavo prie kančių stulpo. Pasak mokslininko Martino Hengelio, „tokį nuosprendį skirdavo vergams. Ši bausmė reiškė ne tik didžiausią apgėdinimą ir paniekinimą, bet ir nežmoniškas kančias“. Šeimos nariai ir draugai būdavo visuomenės spaudžiami pasmerktojo išsižadėti. Kadangi Kristus kaip tik mirė ant kančių stulpo, visi krikščionys pirmajame amžiuje turėjo kęsti pajuoką. Tapti sekėju žmogaus, nubausto tokia mirtimi, daugeliui, matyt, atrodė absurdiška. „Mes skelbiame Kristų nukryžiuotąjį, kuris žydams yra papiktinimas, pagonims — kvailystė“, — rašė apaštalas Paulius (1 Kor 1:23). Kaip pirmieji krikščionys įveikė žmonių baimę?

Kitokios vertybės

Pirmojo amžiaus Jėzaus sekėjai paisė įstatymų ir nedarė blogų darbų, dėl kurių būtų užsitraukę gėdą. „Tegul niekas iš jūsų nekenčia kaip žmogžudys, vagis, piktadarys ar įkyruolis“, — rašė apaštalas Petras (1 Pt 4:15). Bet, kaip išpranašavo Jėzus, krikščionys turėjo patirti persekiojimą dėl jo vardo (Jn 15:20). Pasak Petro, „jei [kas nors] nukenčia kaip krikščionis, tegul nesigėdija, o tegarbina šiuo vardu Dievą“ (1 Pt 4:16). Nesigėdyti kentėti kaip Kristaus sekėjams reiškė drąsiai peržengti ano meto socialines normas.

Krikščionys nesileido, kad aplinkinių nuostatos diktuotų, kaip jie turi elgtis ir gyventi. Pripažinti Mesiju žmogų, prikaltą prie kančių stulpo, tada atrodė kvailystė. Vyraujant tokiam požiūriui, krikščionys jautėsi spaudžiami perimti įsigalėjusią mąstyseną. Tačiau jie neabejojo, kad Jėzus yra Mesijas, todėl juo sekė net ir kęsdami pajuoką. Jėzus pasakė: „Kas gėdisi manęs ir mano žodžių šios neištikimos ir nuodėmingos kartos akivaizdoje, to gėdysis ir Žmogaus Sūnus, atėjęs savo Tėvo šlovėje su šventaisiais angelais“ (Mk 8:38).

Galbūt ir šiandien esame spaudžiami paminti krikščioniškus principus. Kartais bendramoksliai, kaimynai ar bendradarbiai skatina pasielgti nedorovingai, nesąžiningai, taip, kaip krikščioniui nederėtų. Jie nori, kad savo tvirtos moralinės nuostatos imtume gėdytis. Kaip mums į tai reaguoti?

Sekime tais, kurie nesigėdijo

Kad liktų Jehovos akyse nepriekaištingas, Jėzus iškentė pačią negarbingiausią egzekuciją. Jis viską ištvėrė „nepaisydamas gėdos“ (Hbr 12:2). Priešai spjaudė Jėzui į veidą, jį mušė, išrengę nuplakė, prikalė prie stulpo ir visaip užgauliojo (Mk 14:65; 15:29-32). Tačiau tą gėdą, kurią priešai mėgino primesti, Jėzus vertė nieku. Kaip? Visaip niekinamas jis nesugniužo. Žinojo, kad Jehovos akyse orumo nepraranda, o garbės iš žmonių jam tikrai nereikėjo. Nors Jėzus mirė kaip vergas, Jehova jį pašlovino prikeldamas iš mirusiųjų ir suteikdamas jam garbingiausią vietą — antrąją po savęs. Filipiečiams 2:8-11 skaitome: „[Kristus Jėzus] nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties [...]. Todėl ir Dievas jį išaukštino ir padovanojo jam vardą, kilniausią iš visų vardų, kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme ir kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažintų: ‘Jėzus Kristus yra Viešpats!’“

Pažeminimo, kuris lydėjo egzekuciją, Jėzus negalėjo priimti visiškai šaltai, abejingai. Pasmerktas už tariamą piktžodžiavimą, jis nerimavo, kad tai užtrauks negarbę Tėvui, todėl prašė Jehovą nuo šio pažeminimo apsaugoti. Jėzus meldė: „Atitolink nuo manęs šitą taurę!“ Vis dėlto jis nuolankiai atsidavė Dievo valiai (Mk 14:36). Jėzus kantriai atlaikė visus išbandymus ir gėdą vertė nieku. O galiausiai gėda krito ant tų, kurie beatodairiškai rėmėsi tuometine vertybių sistema. Jėzus tokiomis vertybėmis tikrai nesirėmė.

Suiminėjami, plakami buvo ir Jėzaus sekėjai. Šitaip juos priešai kitų akyse žemino. Į krikščionis buvo žiūrima iš aukšto, su panieka. Bet jų dvasios tai nepakirto. Ištikimi Kristaus mokiniai nesileido viešosios nuomonės paveikiami, gėdos nepaisė (Mt 10:17; Apd 5:40; 2 Kor 11:23-25). Jie žinojo, jog turi ‘imti savo kančių stulpą ir sekti Jėzumi’ (Lk 9:23, 26, NW).

O kokios nuostatos laikysimės mes? Kas pasaulyje kvaila, silpna, kas žemos kilmės, tai Dievo akyse yra išmintinga, galinga, garbinga (1 Kor 1:25-28). Tad pagalvokime: ar tikrai būtų protinga aklai vadovautis viešąja nuomone?

Kas trokšta sau garbės, labai sureikšmina pasaulio nuomonę. O mes, kaip Jėzus ir pirmojo amžiaus krikščionys, renkamės Jehovos draugystę. Todėl gerbsime tai, kas Dievo požiūriu garbinga, ir gėdysimės to, kas jo akyse gėdinga.

[Iliustracija 4 puslapyje]

Jėzus nesigėdijo to, kas pasaulio požiūriu gėdinga