Skaitytojų klausimai

Kodėl vienai moteriai, žinomai nusidėjėlei, Jėzus galėjo pasakyti, kad nuodėmės jai atleistos? (Lk 7:37, 48)

Sykį, kai Jėzus vaišinosi fariziejaus Simono namuose, viena moteris priėjusi iš nugaros atsisėdo jam prie kojų, ėmė laistyti jas ašaromis, šluostyti savo galvos plaukais, bučiavo jam kojas ir tepė kvapiuoju aliejumi. Ta moteris, kaip rašoma Evangelijoje, „buvo žinoma mieste nusidėjėlė“. Suprantama, kiekvienas netobulas žmogus yra nusidėjėlis, bet Šventajame Rašte šis epitetas paprastai taikomas asmeniui, jau pagarsėjusiam savo nuodėmingu gyvenimu arba dažnai puolančiam į nuodėmę. Minėtoji moteris greičiausiai buvo paleistuvė, ir būtent tokiai palaidūnei Jėzus tada ištarė: „Atleidžiamos tau nuodėmės“ (Lk 7:36-38, 48). Ką reiškė šitie Jėzaus žodžiai? Kaip buvo įmanoma jai nuodėmes atleisti, jeigu išpirkos auka dar nebuvo paaukota?

Kai moteris nuplovė Jėzui kojas ašaromis ir patepė aliejumi, prieš atleisdamas jai nuodėmes jis pasakė vieną palyginimą, kad kai ko svarbaus pamokytų namų šeimininką Simoną. Lygindamas nuodėmę su skola, kurios atiduoti žmogus neįstengia, Jėzus Simonui taip kalbėjo: „Skolintojas turėjo du skolininkus. Vienas buvo skolingas penkis šimtus denarų, o kitas — penkiasdešimt. Jiems neturint iš ko atiduoti, jis dovanojo abiem. Katras labiau jį mylės?“ Simonas atsakė: „Manau, jog tasai, kuriam daugiau dovanota.“ Jėzus tarė: „Teisingai nusprendei“ (Lk 7:41-43). Žinia, visi privalome Dievo klausyti. O kai nebepaklūstame ir nusidedame, mes Dievui nebeatiduodame to, kas pridera, vadinasi, liekame skolingi. Vis nusidedant, skola kaupiasi. Jehova, tarsi skolintojas iš minėto palyginimo, mums noriai dovanoja. Ne veltui savo sekėjus Jėzus ragino maldoje prašyti: „Atleisk mums mūsų skolas, kaip ir mes esame atleidę savo skolininkams“ (Mt 6:12, Jr, išnašos). Luko 11:4 tos skolos tapatinamos su kaltėmis, arba nuodėmėmis.

Su kokia sąlyga Dievas atleisdavo nuodėmes praeityje? Dievo absoliutus teisingumas reikalauja nusidėjusį asmenį bausti mirtimi, todėl Adomas už nuodėmę sumokėjo gyvybe. Įstatyme, duotame Izraelio tautai, vis dėlto buvo numatyta, jog nusidėjėlis, paaukodamas Jehovai gyvulį, gali pelnyti nuodėmių atleidimą. Apaštalas Paulius rašė: „Bemaž viskas pagal įstatymą apvaloma krauju, ir be kraujo praliejimo nėra atleidimo“ (Hbr 9:22). Permaldauti Dievą buvo galima tik atnašaujant auką, ir žydai tai žinojo. Suprantama, kodėl sėdintieji drauge su Jėzumi už stalo, išgirdę, ką jis moteriai pasakė, suglumo ir ėmė svarstyti: „Kas gi jis toks, kad net ir nuodėmes atleidžia?!“ (Lk 7:49). Kokiu pagrindu nuodėmės tai nusidėjėlei galėjo būti atleistos?

Pati pirmoji pranašystė, Jehovos paskelbta po Adomo ir Ievos maišto, bylojo, kad iškils „ainija“, arba Palikuonis, kuriam Šėtonas su savo „ainija“ įgels į kulnį (Pr 3:15). Palikuoniui į kulnį buvo įgelta tada, kai Dievo priešai Jėzų nužudė (Gal 3:13, 16). Pralietas jo kraujas ir yra išpirka, laiduojanti žmonijai išlaisvinimą iš nuodėmės ir mirties. Kadangi niekas negalėjo sukliudyti Dievui savąjį žodį tesėti, nuo tos akimirkos, kai jis paskelbė aną pranašystę, išpirka paties Dievo požiūriu buvo tarytum jau sumokėta. Dabar jis galėjo atleisti visiems, kas jo pažadais tvirtai tiki.

 Jehova, dar iki Kristui ateinant į žemę, teisiais pripažino daug žmonių, tarp jų Henochą, Nojų, Abraomą, Rahabą, Jobą. Šie teisieji tikėdami laukė Dievo pažadų išsipildymo. „Abraomas patikėjo Dievu, ir tai buvo jam įskaityta teisumu“, — rašė Jėzaus mokinys Jokūbas. Apie Rahabą jis pridūrė: „Taip pat ir paleistuvė Rahaba: argi ji ne darbais buvo nuteisinta?“ (Jok 2:21-25).

Senovės Izraelio karalius Dovydas padarė keletą sunkių nuodėmių, bet niekada nesusvyravo tikėjimu ir kaskart nuoširdžiai atgailavo. Verta įsidėmėti šiuos Biblijos žodžius: „Dievas [Jėzų] paskyrė permaldavimo auka, jo kraujo galia veikiančia per tikėjimą. Jis norėjo parodyti savo teisingumą tuo, kad nenubaudė už nuodėmes, padarytas anksčiau, dieviškojo kantrumo laikais, ir norėjo parodyti savo teisingumą dabarties metu, pasirodydamas esąs teisus ir nuteisinantis tą, kuris tiki Jėzų“ (Rom 3:25, 26). Taigi būsimos Jėzaus aukos pagrindu Jehova galėjo Dovydui atleisti ir sykiu nepažeisti savo paties teisingumo principų.

Su moterimi, patepusia Jėzui kojas aliejumi, matyt, buvo panašiai kaip su Dovydu. Dėl savo amoralaus gyvenimo ji atgailavo, pripažino, jog tik išpirka gali nuplauti jos nuodėmes, ir kilniu poelgiu parodė vertinanti tą asmenį, per kurį Jehova turėjo išpirką suteikti. Nors dar nesumokėta, išpirka buvo absoliučiai garantuota, tad galėjo būti pritaikyta tokių nusidėjėlių, kaip ana moteris, labui. Todėl Jėzus jai ir pasakė: „Atleidžiamos tau nuodėmės.“

Kaip rodo šis pasakojimas, Jėzus nusidėjėlių nesišalino, netgi darė jiems gera. Jehova kiekvienam, kas nusikalto ir atgailauja, irgi yra pasiruošęs kilniaširdiškai atleisti. Kokia paguoda mums, netobuliems žmonėms, tai žinoti!

[Iliustracija 7 puslapyje]

Tai buvo jiems įskaityta teisumu