Krikščionių vienybė teikia šlovę Dievui

„Uoliai sergėkite Dvasios vienybę“ (EF 4:3).

1. Kuo pirmojo amžiaus Efezo krikščionių bendruomenė teikė garbę Dievui?

SENOVĖS Efezo krikščionių bendruomenė savo vienybe teikė šlovę tikrajam Dievui Jehovai. Kai kurie broliai, gyvenantys tame klestinčiame prekybos centre, matyt, buvo turtingi vergvaldžiai, o kiti vergai ir greičiausiai skurdo (Ef 6:5, 9). Tarp krikščionių taip pat buvo žydų, priėmusių Kristaus mokymus tada, kai apaštalas Paulius tris mėnesius skelbė gerąją naujieną jų sinagogoje. Kai kurie iš atsivertusiųjų anksčiau garbino Artemidę ir užsiiminėjo kerais (Apd 19:8, 19, 26). Kaip matyti, tikroji krikščionybė subūrė įvairių tautų ir kultūrų žmones. Dėl bendruomenės vienybės išties kilo gyrius Jehovai. Paulius kaip tik apie tai rašė: „Jam tebūnie garbė Bendruomenėje“ (Ef 3:21, Jr).

2. Kokia grėsmė kilo Efezo krikščionių vienybei?

² Vis dėlto palaiminga Efezo bendruomenės vienybė galėjo būti suardyta. Paulius vyresniuosius perspėjo: „Net iš jūsų atsiras tokių, kurie klastingomis kalbomis stengsis patraukti paskui save mokinius“ (Apd 20:30). Grėsmė vienybei kilo ir dėl to, kad kai kurie broliai dar nebuvo visiškai atsikratę nesantaikos dvasios,  pasak Pauliaus, „veikiančios neklusnumo vaikuose“ (Ef 2:2; 4:22).

Laiškas, iškeliantis vienybės svarbą

3, 4. Kaip Paulius laiške efeziečiams pabrėžia vienybės svarbą?

³ Paulius suvokė, jog norėdami darbuotis sutartinai krikščionys privalo šventai saugoti bendruomenės vienybę. Dievo įkvėptas, apaštalas efeziečiams parašė laišką, kuriame didžiausią dėmesį kaip tik ir skyrė vienybei. Štai laiško pradžioje jis pamini Dievo tikslą „visa [...] iš naujo suvienyti Kristuje“ (Ef 1:10). Paulius krikščionis prilygina akmenims, kurie sumūrijami į statinio sienas, ir paskui „darniai auga visas pastatas, tampantis šventykla Viešpatyje“ (Ef 2:20, 21). Apaštalas taip pat pabrėžia krikščionių žydų ir nežydų vienovę ir primena, kad visų jų gyvybės davėjas yra Jehova — „Tėvas, nuo kurio kiekviena šeima danguje ir žemėje gauna savo vardą“ (Ef 3:5, 6; 3:14, 15, Jr).

⁴ Nagrinėdami Laiško efeziečiams 4-ąjį skyrių, išsiaiškinsime keletą klausimų. Kodėl vienybei išlaikyti reikia pastangų? Kaip Jehova padeda mums vienytis? Kokią nuostatą privalu ugdytis, idant liktume vieningi? Kad iš aptarimo pasisemtume daugiau naudos, verta šį skyrių perskaityti visą.

Kodėl vienybei išsaugoti reikia pastangų

5. Kodėl mums, skirtingai nei angelams, būti vieningiems nėra lengva?

⁵ Savo brolius iš Efezo bendruomenės Paulius ragino: „Uoliai sergėkite Dvasios vienybę“ (Ef 4:3). Kodėl vienybę galima išsaugoti tik uoliomis pastangomis? Štai pagalvokime apie Dievo angelus. Jei žemėje nerasi dviejų lygiai vienodų gyvų būtybių, logiška manyti, kad ir kiekvieną iš milijonų angelų Jehova sukūrė unikalų, su savitais bruožais (Dan 7:10). Tačiau jie tarnauja Kūrėjui vieningomis gretomis, nes visi jam paklūsta ir vykdo jo valią. (Perskaityk Psalmyno 103:20, 21.) Ištikimieji angelai turi puikių skirtingų savybių, o krikščionys sykiu su geromis ypatybėmis turi ir kai kokių ydų. Todėl jiems pasiekti vienybę nėra taip paprasta.

6. Kokia nuostata padėtų darniai bendradarbiauti su broliais, turinčiais kitokių nei mes trūkumų?

⁶ Kai netobuliems žmonėms tenka bendradarbiauti, jiems neretai kyla sunkumų. Tarkim, romaus būdo, bet įpratęs vėluoti brolis tarnauja Jehovai sykiu su broliu, kuris visada punktualus, bet greitai supyksta. Kiekvienas iš jų galbūt mano, kad antrojo elgesys ne visai pateisinamas, bet tikriausiai  užmiršta, kad ir pats yra ne be priekaištų. Kaip juodviem išmokti sutarti? Atkreipkime dėmesį, kokios laikytis nuostatos savo laiške ragina Paulius. Ir pagalvokime, kaip ugdydamiesi tokią nuostatą patys galėtume puoselėti santarvę. Paulius rašo: „Raginu jus elgtis, kaip dera [...]. Su visu nuolankumu bei meilumu, su didžia kantrybe palaikykite tarpusavio meilę, uoliai sergėkite Dvasios vienybę taikos ryšiu“ (Ef 4:1-3).

7. Kodėl svarbu dėti pastangas sutarti su kitais kaip ir mes netobulais krikščionimis?

⁷ Mokytis vieningai tarnauti Jehovai su kitais netobulais krikščionimis būtina, nes tikrieji Dievo garbintojai yra vienas kūnas. Paulius rašė: „Vienas kūnas ir viena Dvasia, kaip ir esate pašaukti į vieną savo pašaukimo viltį. Vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas. Vienas Dievas ir Tėvas visiems“ (Ef 4:4-6). Žemėje yra tik viena Jehovos pripažinta brolija ir tik ją Dievas laimina ir suteikia jai savosios dvasios. Jei kas nors bendruomenėje mus ir nuvilia, kur kitur galėtume eiti? Kur išgirstume amžinojo gyvenimo žodžius? (Jn 6:68)

Vienybę stiprina žmonės dovanos

8. Ką Jėzus pasitelkė, kad padėtų mums išsaugoti tarpusavio vienybę?

⁸ Žmonės, kuriuos Jėzus davė bendruomenei vienyti, yra tarsi dovanos. Paulius tai pailiustravo pavyzdžiu iš senovės laikų. Po kare laimėtos pergalės kareivis galėdavo kaip grobį parsivesti svetimtautę belaisvę, kuri paskui namuose būdavo jo žmonos vergė, padėdavo jai nudirbti darbus (Ps 68:2, 13, 19 [68:1, 12, 18, Brb]). Jėzus, nugalėjęs pasaulį, irgi įgijo daug savanorių vergų. (Perskaityk Efeziečiams 4:7, 8, NW.) Kokiam darbui jis tuos, taip sakant, belaisvius pasitelkė? Ogi „paskyrė vienus apaštalais, kitus pranašais, evangelistais, ganytojais ir mokytojais, idant aprūpintų šventuosius tarnystės darbui, Kristaus Kūno ugdymui, kol visi pasieksime tikėjimo vienybę“ (Ef 4:11-13).

9. a) Kaip bendratikių vienybę padeda palaikyti žmonės, vadinami dovanomis? b) Kodėl kiekvienas turime prisidėti prie bendruomenės vienybės?

⁹ Šie žmonės dovanos, paskirti ganytojais, su meile rūpinasi mūsų bendruomenių vienybe. Pavyzdžiui, pastebėjęs, jog du broliai konkuruoja tarpusavyje, vyresnysis gali kiekvienam atskirai duoti patarimų — ‘pataisyti tokius romumo dvasioje’ (Gal 5:26; 6:1, Brb). Tarnaudami mokytojais, šie vyrai padeda krikščionims ugdytis  tvirtą tikėjimą, pagrįstą Biblijos mokymais. Taip jie palaiko bendratikių vienybę, padeda broliams ir sesėms kilti link dvasinės brandos. Pauliaus žodžiais, to reikia, kad „nebebūtume maži vaikai, siūbuojami ir nešiojami bet kokio mokymo vėjelio, žmonių apgaulės, jų gudrumo, vedančio į klystkelius“ (Ef 4:13, 14). Kaip vienas kūno narys padeda funkcionuoti kitam, taip ir kiekvienas iš mūsų turime prisidėti prie brolijos vienybės. (Perskaityk Efeziečiams 4:15, 16.)

Ugdykimės tinkamą naują nuostatą

10. Kaip amoralus elgesys gali sugriauti mūsų vienybę?

¹⁰ Iš Pauliaus laiško efeziečiams 4-ojo skyriaus akivaizdu, jog puoselėdami meilę išsaugome vienybę, kaip ir dera brandiems krikščionims. Taip pat matome, ką reiškia meilę rodyti. Viena, tai sergėtis ištvirkavimo ir palaido elgesio. Paulius ragino efeziečius ‘nebesielgti, kaip elgiasi pagonys’. Tie žmonės, „netekę bet kokio doros jausmo, [...] atsidavė ištvirkimui“ (Ef 4:17-19, Jr). Šis dorumą praradęs pasaulis mūsų vienybei išties kelia grėsmę. Apie ištvirkavimą žmonės laido juokus, jį apdainuoja, stebi pramoginėse laidose ir atvirai ar slapčia atsiduoda tokiai nedorybei. O krikščionys turi vengti net flirtuoti. Jeigu rodai dėmesį priešingos lyties asmeniui visai neketindamas tuoktis, greitai gali atitolti nuo Jehovos ir krikščionių bendruomenės. Kodėl? Kadangi flirtas paprastai veda prie ištvirkavimo. O jei flirtuoti ima ir paskui nusideda susituokęs asmuo, išyra šeimos vienybė, skaudžiai nukenčia nekalta antroji pusė. Tikras susiskaldymas! Paulius ne veltui priminė: „Jūs juk ne šito išmokote apie Kristų!“ (Ef 4:20, 21).

11. Kaip Biblija ragina mus pasikeisti?

¹¹ Paulius ragina mus valyti savo protą nuo destruktyvių minčių ir ugdytis tokią nuostatą, kuri padėtų sutarti su kitais. Jis sako: „Privalu atsižadėti ankstesnio senojo žmogaus gyvenimo būdo, žlugdančio apgaulingais geismais, atnaujinti savo proto dvasią, apsivilkti nauju žmogumi, sutvertu pagal Dievą teisume ir tiesos šventume“ (Ef 4:22-24). Kaip įmanoma „atnaujinti savo proto dvasią“? Jeigu dėkinga širdimi apmąstome tai, ko išmokstame iš Dievo Žodžio, ir jeigu sekame puikiu brandžių krikščionių pavyzdžiu, mūsų pastangos „apsivilkti nauju žmogumi, sutvertu pagal Dievą“, tikrai duos vaisių.

Mokykimės kalbėti naujaip — maloniai

12. Kaip mes, kalbėdami tiesą, palaikome vienybę ir kodėl atsikratyti melo kai kuriems nelengva?

¹² Visi, kurie susaistyti šeimos ryšiais ar priklauso krikščionių bendruomenei, tiesiog privalo kalbėti vieni kitiems tiesą. Nuoširdi, atvira ir maloni kalba žmones suartina (Jn 15:15). Na, o jeigu šeimos narys ar bendratikis kitiems meluoja? Kai melas iškyla aikštėn, pasitikėjimas išblėsta. Paulius ne be reikalo ragino: „Kiekvienas kalbėkite tiesą savo artimui, nes mes esame vieni kitų nariai“ (Ef 4:25). Žmogui, kuris priprato meluoti gal jau nuo  vaikystės, atsikratyti šios ydos gali būti nelengva. Tačiau Jehova įvertins jo pastangas ir padės keistis į gera.

13. Ko reikia, kad susilaikytume nuo įžeidžiamų žodžių?

¹³ Jehova moko, kad jei norime šeimoje ir bendruomenėje vienas kitą gerbti, turime tvirtai nusistatyti, kokios kalbos negalima vartoti. Paulius rašė: „Joks bjaurus žodis teneišeina iš jūsų lūpų [...]. Tebūna toli nuo jūsų visokie šiurkštumai, piktumai, rūstybės, riksmai ir piktžodžiavimai su visomis piktybėmis“ (Ef 4:29, 31). Susilaikyti nuo įžeidžiamų žodžių bus lengviau, jei ugdysimės kuo pagarbesnį požiūrį į kitus žmones. Pavyzdžiui, vyras, užgauliojantis žmoną, turi mokytis žiūrėti į ją kitaip, ypač kai sužino, kaip Jehova gerbia moteris. Kai kurias iš jų Dievas netgi patepa savo šventąja dvasia ir suteikia teisę karaliauti drauge su Kristumi (Gal 3:28; 1 Pt 3:7). Žmona, kuri įpratusi šaukti ant sutuoktinio, irgi turi apmąstyti savo elgesį ir mokytis iš Jėzaus — jis net ir provokuojamas niekad neatsakydavo piktuoju (1 Pt 2:21-23).

14. Kodėl pavojinga lieti pyktį?

¹⁴ Kaip užgauli kalba, taip ir nevaldomas pyktis žaloja tarpusavio santykius, gali net išskirti artimus žmones. Pyktis tarsi liepsna — prasiveržia ūmai ir sukelia daug bėdų (Pat 29:22). Net jei manome, jog mūsų nepasitenkinimas kuriuo nors asmeniu yra ne be pagrindo, akylai stebėkime, kad neužvaldytų piktumas ir brangintini santykiai su žmogumi nenukentėtų. Krikščionys privalo mokytis būti atlaidūs, negiežti apmaudo, nepriminti to, kas buvo (Ps 37:8; 103:8, 9; Pat 17:9). Paulius efeziečiams patarė: „Rūstaudami nenusidėkite! Tegul saulė nenusileidžia ant jūsų rūstybės! Ir nepalikite vietos velniui“ (Ef 4:26, 27). Jei lietume pyktį, Šėtonui būtų proga kėsintis į bendruomenės vienybę, sėti joje nesantaiką.

15. Kodėl būtų bloga imti tai, kas mums nepriklauso?

¹⁵ Vienybę bendruomenėje palaikome ir gerbdami kitų nuosavybę. Štai pasakyta: „Kas vogdavo, tegu nebevagia“ (Ef 4:28). Jehovos liudytojai vieni kitais apskritai pasitiki. Jei krikščionis, piktnaudžiaudamas tuo pasitikėjimu, savintųsi tai, kas jam nepriklauso, palaimingą bendruomenės vienybę pažeistų.

Meilė Dievui laiduoja vienybę

16. Kaip savo ugdančia kalba galime stiprinti tarpusavio vienybę?

¹⁶ Vienybę krikščionių bendruomenėje laiduoja tai, kad visi jos nariai, meilės Dievui įkvėpti, su kitais irgi elgiasi meilingai. Dėkingumas Jehovai už jo gerumą skatina mus visa širdimi laikytis priesako: „Kalbėkite vien kas gera, kas prireikus ugdo ir duoda malonę klausytojams. [...] Būkite malonūs, gailestingi, atlaidūs vieni kitiems, kaip ir Dievas Kristuje jums buvo atlaidus“ (Ef 4:29, 32). Mums, netobuliems žmonėms, Jehova mielai atleidžia. Argi tai ne paskata noriai atleisti savo bendratikiams, kai matome jų trūkumus?

17. Kodėl turime uoliai saugoti tarpusavio vienybę?

¹⁷ Dievo tautos vienybė teikia šlovę Jehovai. Tą vienybę jis padeda visokeriopai stiprinti per savo šventąją dvasią, o jos vadovavimui mes tikrai nenorime priešintis. Paulius rašė: „Neliūdinkite Šventosios Dievo Dvasios“ (Ef 4:30). Vienybė mums — tikras lobis, ją turime labai saugoti. Vienybę lydi džiaugsmas ir už tai kyla garbė Jehovai. Tad nepamirškime Pauliaus žodžių: „Būkite Dievo sekėjai, kaip jo mylimi vaikai, ir gyvenkite meile“ (Ef 5:1, 2).

Kaip atsakytum?

• Kokia nuostata padeda krikščionims būti vieningiems?

• Kaip savo elgesiu stipriname bendruomenės vienybę?

• Kaip savo kalba palengviname tarpusavio bendradarbiavimą?

[Studijų klausimai]

[Iliustracija 17 puslapyje]

Šiuos skirtingus žmones sieja vienybė

[Iliustracija 18 puslapyje]

Ar suvoki, jog flirtuoti pavojinga?