Savo akimis regėjau, kaip auga Dievo tauta

Papasakojo Harlis Harisas

Tai buvo 1950-ųjų rugsėjo 2-oji. Mus, susirinkusius į rajono asamblėją Kenete, Misūrio valstijoje (JAV), apsupo būrys žmonių. Kad apgintų nuo įsiaudrinusios minios, miesto meras iškvietė nacionalinės gvardijos kareivius. Ginkluoti šautuvais ir durtuvais, jie išsirikiavo gatvėje. Lydimi patyčių skubėjome prie savo automobilių važiuoti į Keip Džirardą (toje pačioje valstijoje), kad tenai galėtume toliau tęsti pertrauktą asamblėją. Aš, keturiolikmetis, tąkart ir pasikrikštijau. Noriu tad jums papasakoti, kaip tokių neramumų metu stojau tarnauti Jehovai.

KETVIRTOJO dešimtmečio pradžioje mano seneliai su aštuoniais vaikais išklausė keletą brolio Rezerfordo kalbų įrašų ir greitai įsitikino radę tiesą. Mano tėvai, Bėjus ir Mildred Harisai, pasikrikštijo 1935 metų kongrese Vašingtone. Kaip jie džiaugėsi tapę nariais „milžiniškos minios“, apie kurią buvo išaiškinta kaip tik tame kongrese! (Apr 7:9, 14)

Kitąmet gimiau aš. Po metų su šeima išsikėlėme į nuošalią vietą Misisipės valstijoje. Kol tenai gyvenome, mūsų nepasiekdavo net rajono prižiūrėtojas. Tėvai susirašinėjo su filialu, taip pat dalyvaudavo didžiuosiuose sambūriuose. Su brolija kurį laiką tik tokį ryšį ir teturėjome.

Ištveriame persekiojimus

Per Antrąjį pasaulinį karą dėl savo neutralios pozicijos Jehovos liudytojai buvo smarkiai persekiojami. Mes tada gyvenome Mauntin Home, Arkanzaso valstijoje. Kartą su tėčiu liudyti išėjome į gatvę. Priėjęs vienas vyriškis griebė žurnalus tėčiui iš rankų ir čia pat akyse sudegino. Dar apšaukė mus bailiais, kam neinam į karą. Aš, penkerių metų berniukas, ėmiau verkti, o tėtis netardamas nė žodžio ramiai žvelgė į vyriškį, kol šis nuėjo.

Vis dėlto sutikome ir gerų, Jehovos tarnams palankių žmonių. Kai minia sykį apspito mūsų automobilį, mus užstojo vietos prokuroras. „Kas čia vyksta?“ — paklausė jis. „Šitie Jehovos liudytojai neina ginti savo tėvynės!“ — atsakė vienas. Tada prokuroras  pasilypėjęs ant mūsų automobilio laiptelio garsiai visiems tarė: „Kovojau Pirmajame pasauliniame kare, kovosiu ir šitame! O nuo šių žmonių atsitraukite. Jie niekam bloga nedaro.“ Susirinkusieji pamažėl išsisklaidė. Išties buvome dėkingi visiems geros širdies žmonėms, kurie su mumis elgėsi draugiškai (Apd 27:3).

Stiprybės teikė kongresai

1941-aisiais Sent Luise, Misūrio valstijoje, vykęs kongresas buvo kaip tik tai, ko reikėjo. Renginyje, kai kurių stebėtojų paskaičiavimu, dalyvavo per 115000 žmonių, o pasikrikštijo neįtikėtinai daug — 3903 asmenys! Ypač įsiminė brolio Rezerfordo kalba „Karaliaus vaikai“. Brolis kreipėsi tiesiai į mus, vaikus ir jaunuolius. Pabaigoje dar kiekvienas gavome po knygą „Vaikai“, gražią, mėlynu viršeliu. Tas kongresas padėjo pasitikti išbandymus, kurie užklupo kitais metais, kai ėmiau lankyti pradinę mokyklą. Už tai, kad nesaliutavome vėliavai, mus su pusseserėmis iš mokyklos išmetė. Tikėdamiesi, kad gal atsileido mokyklos vadovybės rūstis, į pamokas vis tiek kasdien eidavome. Atpėdinę per mišką, kiekvieną rytą būdavome parsiųsti atgal. Nors viskas taip klostėsi, žinojau, jog ištverdamas šiuos sunkumus rodau ištikimybę Dievo Karalystei.

Netrukus Jungtinių Valstijų Aukščiausiasis Teismas nusprendė, jog saliutuoti vėliavai nėra privaloma. Taigi mes vėl galėjome lankyti mokyklą. Mokytojas mūsų atžvilgiu buvo geranoriškai nusiteikęs ir leido mokytis papildomai, kad pasivytume kitus. Moksladraugiai irgi su mumis elgėsi pagarbiai.

Taip pat menu kongresą, surengtą 1942-aisiais Klivlande, Ohajuje. Brolis Natanas Noras tada sakė kalbą „Ar galima ilgalaikė taika?“ Remdamasis Apreiškimo knygos 17 skyriumi, jis išaiškino, jog po Antrojo pasaulinio karo prasidės santykinai taikus laikotarpis. Taigi buvo laukiama tolesnio Karalystės darbo augimo. Ruošiantis tam, 1943 metais buvo įsteigta Gileado mokykla. Tada dar nežinojau, kad su šia mokykla bus susijusi ir mano ateitis. Po karo iš tikrųjų stojo taika ir persekiojimai liovėsi. Deja, 1950-aisiais kilus karui Korėjoje, priešiškumas gerosios naujienos skelbimo darbui vėl įsiplieskė, kaip rodo incidentas, mano aprašytas straipsnio pradžioje.

Atsidedu Karalystės veiklai

1954 metais baigiau vidurinę mokyklą ir po mėnesio ėmiausi pionieriškos tarnybos. Darbavausi Kenete, kur 1950-aisiais mus buvo apsupusi ta įtūžusi minia. 1955-ųjų kovą mane pakvietė tarnauti Betelyje. Priklausiau bendruomenei, į kurios teritoriją įėjo Niujorko centre esanti Times aikštė. Man, gyvenusiam provincijoje, tai buvo didžiulis pasikeitimas! Niujorkiečiai, aišku, labai užsiėmę, tad norėdamas juos sudominti tiesa darydavau taip: atversdavau kurį nors smalsinantį žurnalo straipsnį ir klausdavau: „Ar jums kada nors kilo toks klausimas?“ Taip daugelis žurnalus paimdavo.

Betelyje visada laukdavau, kada rytinę garbinimo programą ves brolis Noras. Biblijos eilutes jis aiškindavo gyvai ir įdomiai, mokė jas pritaikyti kasdieniame gyvenime. Su mumis, jaunais nevedusiais broliais, jis pasikalbėdavo kaip su sūnumis, duodavo gerų patarimų, kaip elgtis su merginomis.

1960-aisiais nusprendžiau tuoktis. Raštu informavau Betelio biurą, jog po mėnesio išeinu, tačiau jokio atsakymo negavau. Baigiantis mėnesiui, nugalėjęs drovumą galiausiai paskambinau apie tai pasiteirauti. Atsiliepė brolis Robertas Volenas ir netrukus pats atėjo ten, kur dirbau. Jis paklausė, ką manau apie specialiojo pionieriaus tarnybą ir apie keliaujamąjį darbą. „Bet, Bobai, man tik dvidešimt ketveri. Visai neturiu patirties“, — atsakiau jam.

 Keliaujamasis darbas

Tą vakarą savo kambaryje radau didelį voką, o jame dvi paraiškas: vieną specialiojo pionieriaus tarnybai, kitą — rajono prižiūrėtojo. Oho! Kaip žaibas iš giedro dangaus! Taigi man teko didžiulė garbė tarnauti savo broliams Misūrio valstijos pietvakariuose ir Kanzaso rytuose. Prieš išeidamas iš Betelio dar dalyvavau keliaujančiųjų prižiūrėtojų sueigoje. Tardamas baigiamąjį žodį brolis Noras pasakė: „Nors tarnausite rajono ir srities prižiūrėtojais, tai nereiškia, jog savo žiniomis pranokstate vietinius brolius. Kai kurie turi daug daugiau patirties negu jūs, bet imtis tokios tarnystės jiems tiesiog neleidžia aplinkybės. Iš tų brolių galite daug pasimokyti.“

Kokie teisingi buvo tie žodžiai! Štai Fredas Molohanas su žmona ir jo brolis Čarlis iš Parsonso, Kanzaso valstijos, man išties buvo įkvepiantis pavyzdys. Tiesą jie sužinojo pačioje dvidešimtojo amžiaus pradžioje. Kokių įdomių dalykų jie pripasakojo iš tų laikų, kai aš dar nė nebuvau gimęs! Taip pat atmenu Džoną Risteną, malonų pagyvenusį brolį iš Džoplino (Misūris), daugelį dešimtmečių tarnavusį pionieriumi. Šie brangūs broliai didžiai gerbė teokratinę tvarką, tad ir mane, jauną keliaujantįjį prižiūrėtoją, jie pripažino ir vertino.

1962-aisiais vedžiau linksmą rudaplaukę pionierę Kloris Knokę. Keliaujamąjį darbą dabar jau dirbome kartu. Apsistodavome bendratikių namuose ir taip geriau su jais susipažindavome. Ypač stengdavomės skatinti jaunuolius, žadindavome jiems norą imtis visalaikės tarnybos. Dviem mūsų rajono jaunuoliams, Džėjui Kosinskiui ir Džoanai Kresman, kaip tik to ir reikėjo. Drauge su mumis darbuodamiesi lauko tarnyboje, girdėdami, kokių džiaugsmų atsidėję tarnystei patiriame, ir jie panoro siekti dvasinių tikslų. Džoana tapo specialiąja pioniere, o Džėjus tarnavo Betelyje. Vėliau juodu susituokė ir jau apie 30 metų drauge dirba keliaujamąjį darbą.

Misionieriška tarnyba

1966 metais brolis Noras pasiteiravo, ar nenorėtume tarnauti užsienyje. „Mums labai patinka čia, kur esame, — atsakiau, — bet jeigu reikia pagalbos kitur, mes pasiruošę.“ Po savaitės buvome pakviesti į Gileado mokyklą. Kaip džiaugiausi galėdamas grįžti į Betelį ir, kol vyko mokykla, pabūti kartu su senais pažįstamais ir mylimais draugais. Užsimezgė ir naujų draugysčių su Gileado mokyklos bendrakursiais, kurie ištikimai atlieka savo tarnystę ligi šiolei.

Mudu su Kloris, Denisas ir Edvina Kristai, Ana Rodriges ir Delija Sančes buvome paskirti į Ekvadorą, Pietų Ameriką. Kristai įsikūrė sostinėje Kite, o mes su Ana ir Delija išvykome į Kuenką, trečią pagal dydį miestą. Mūsų teritorija buvo dvi provincijos. Pirmąją sueigą Kuenkoje surengėme savo pačių namuose. Dalyvavome tik mes keturi ir dar pora žmonių. Mintys nerimo: kaip  įstengsime visame šiame krašte paskelbti gerąją naujieną?

Kuenkoje buvo daug bažnyčių ir šventadieniais čia vykdavo religinės procesijos. Vis dėlto vietiniams žmonėms kildavo įvairių klausimų. Štai pirmąkart pakalbinęs Kuenkoje gyvenantį Marijų Polą, dviračių sporto čempioną, išgirdau netikėtą klausimą: „Kas yra ta ištvirkėlė, paminėta Apreiškimo knygoje?“

Vieną vakarą Marijus atėjo į mūsų namus labai sunerimęs. Pasirodo, evangelikų pastorius jam buvo davęs literatūros, juodinančios Jehovos liudytojus. Abudu nusprendėm, jog į tokius kaltinimus turi būti leista atsakyti, apsiginti. Tad kitą dieną Marijus pastorių ir mane pasikvietė į namus pokalbio. Per tą susitikimą pasiūliau diskutuoti apie Trejybės doktriną. Kai pastorius perskaitė Jono 1:1, pats Marijus ėmė aiškinti, koks skirtumas graikų kalboje yra tarp žodžių „Dievas“ ir „dievas“ (iš mažosios raidės). Taip nagrinėjome vieną eilutę po kitos. Kad Dievas yra trejybė, pastorius, aišku, įrodyti negalėjo. Marijus su žmona įsitikino, jog mokome tiesos, ir patys tapo šauniais Dievo tiesų gynėjais. Negalime atsidžiaugti savo akimis matydami, kaip nuostabiai čia auga Dievo tarnų gretos. Kuenkos mieste dabar jau 33 bendruomenės, o visoje didžiulėje teritorijoje, į kurią buvome paskirti tarnauti, jų yra 63. Išties neregėta plėtra!

Tarnauju filiale

1970-aisiais mane kartu su broliu Alu Sčulu pakvietė į šalies filialą Gvajakilyje. Dviese tvarkėme visus filialo reikalus. Retkarčiais padėdavo brolis Džo Sekerakas — 46-ioms šalies bendruomenėms jis paskirstydavo literatūrą. Tuo metu, kai dirbau Betelyje, Kloris darbavosi lauko tarnyboje. Ji padėjo priimti tiesą 55 žmonėms. Beveik kiekvieną asamblėją pasikrikštydavo trys, keturi ar net penki jos Biblijos studijuotojai.

Kloris Biblijos mokė vieną moterį, vardu Lukresija. Nors jos vyras tiesai buvo priešiškas, Lukresija pasikrikštijo ir ėmėsi reguliariosios pionierės tarnybos. Dievo Žodžio ji taip pat mokė ir savo vaikus. Dabar du jos sūnūs yra bendruomenių vyresnieji, vienas — specialusis pionierius, duktė tarnauja reguliariąja pioniere. Anūkė ištekėjo už puikaus brolio ir abu tarnauja specialiaisiais pionieriais. Ši visa šeima į tiesos kelią atvedė daug žmonių.

1980 metais Ekvadore skelbėjų skaičius išaugo iki 5000. Mūsų biuras, žinoma, jau buvo per mažas. Vienas brolis pasiūlė 32 hektarų žemės sklypą už Gvajakilio miesto. Tame sklype 1984-aisiais pradėjome naujo filialo ir asamblėjų salės statybas. 1987 metais šiuos pastatus dedikavome Jehovai.

Prisideda dar daugiau savanorių

Širdį džiugino matant, kaip kitų šalių skelbėjai ir pionieriai persikelia į Ekvadorą, kad padėtų, kur itin didelis poreikis. Vienas pavyzdys man neišblėsta iš atminties. 1985-aisiais iš Kanados į Ekvadorą atsikėlė brolis Andis Kidas, į pensiją išėjęs mokytojas, kuriam tada jau buvo septyniasdešimt. Čia jis ištikimai tarnavo iki pat savo mirties 2008-aisiais. Mirė sulaukęs devyniasdešimt trejų. Kai su šiuo broliu susipažinau, jis buvo vienintelis mažutės bendruomenės vyresnysis. Kad ir strigdamas, ispaniškai jis pasakė kalbą, paskui vedė Sargybos bokšto studijas. Jis taip pat vedė teokratinės tarnybos mokyklą ir atliko didumą tarnybos sueigos užduočių. Dabar toje vietovėje yra dvi brandžios bendruomenės su maždaug 200 skelbėjų ir jas prižiūri daug vietinių vyresniųjų.

Kitas brolis, Ernestas Diasas, atsikėlęs į Ekvadorą iš Jungtinių Valstijų, po aštuonių mėnesių tarnystės pasakojo: „Visi trys mūsų vaikai jau išmoko naują kalbą ir patys moko Biblijos tiesų kitus. Aš, nemažos šeimos tėvas,  pagaliau įgyvendinau savo svajonę, kuri šioje sistemoje man rodėsi nereali, — tapau reguliariuoju pionieriumi. Dabar, kaip ir kiti šeimos nariai, esu visalaikis tarnas. Kartu sudėjus vedame 25 Biblijos studijas. Mūsų šeima dabar vieninga kaip kumštis, o svarbiausia, jaučiu dar nepatirtą artumą su Jehova.“ Kokie brangūs mums visi šie broliai ir seserys!

1994 metais mūsų biuras buvo praplėstas — patalpų plotas padvigubėjo. 2005-aisiais skelbėjų skaičius šalyje pasiekė 50000 ir filialą vėl reikėjo plėsti. Padidinome asamblėjų salę, pastatėme naują gyvenamąjį namą, vertimo skyriaus patalpas. Naujųjų pastatų dedikacija įvyko 2009-ųjų spalio 31-ąją.

1942-aisiais, kai mane pašalino iš mokyklos, Jehovos liudytojų Jungtinėse Valstijose buvo maždaug 60000, o dabar jau gerokai per milijoną. Kai 1966 metais atvykome į Ekvadorą, Karalystės skelbėjų tenai buvo 1400, o dabar jų skaičius viršija 68000. Tikimės ir tolesnio augimo, nes šalyje vedama 120000 Biblijos studijų, o Kristaus mirties minėjime 2009-aisiais dalyvavo daugiau kaip 232000 žmonių. Niekada neįsivaizdavome, kad savo tautą Jehova šitaip palaimins. Koks didis džiaugsmas gyventi plėtros laiku ir matyti tokį nuostabų Dievo tautos augimą! *

[Išnaša]

[Iliustracijos 5 puslapyje]

Asamblėja po atviru dangumi Gvajakilyje (1981) ir asamblėjų salė, čia pastatyta 2009-aisiais