Vienybė — tikrųjų krikščionių skiriamasis bruožas

„Suvarysiu juos į viena lyg avis į avidę“ (MCH 2:12).

1. Kaip kūrinija liudija apie Dievo išmintį?

VIENAS psalmininkas giedojo: „Viešpatie, kokie įvairūs tavo kūriniai! Kaip išmintingai juos visus sukūrei! Tavo kūrinių pilna žemė“ (Ps 104:24). Apie Dievo išmintį liudija gyvybės formų įvairovė ir jų tarpusavio priklausomybė. Augalai, vabzdžiai, gyvūnai, bakterijos — o jų yra milijonai rūšių — vieni su kitais glaudžiai susiję ir sudaro labai sudėtingą gyvybės tinklą. Mūsų kūnas irgi nuostabiai sudėstytas. Tūkstančiai įvairiausių procesų, vykstančių dideliuose organuose bei smulkiausiose ląstelėse, puikiai suderinti, kad jaustumės žvalūs ir sveiki.

2. Kodėl krikščionių vienybė turėjo kelti nuostabą, kaip pavaizduota 13 puslapyje?

² Jehova sukūrė žmones su poreikiu palaikyti tarpusavio ryšį. Žmonės savo išoriniais bei vidiniais bruožais ir įgūdžiais — tikras margumynas. Pirmąją porą Dievas apdovanojo ir savybėmis, būdingomis jam pačiam, kad galėtų bendradarbiauti ir vienas kitam padėti (Pr 1:27; 2:18). Deja, žmonija nuo Dievo nutolo ir jau niekaip nebeįstengė pasiekti vienybės (1 Jn 5:19). Štai todėl pirmojo amžiaus krikščionių bendruomenės, sudarytos iš labai skirtingų žmonių — vergų, graikų aukštuomenės moterų, išsilavinusių žydų ir buvusių stabų garbintojų, savo vienybe turėjo kelti tikrą nuostabą (Apd 13:1; 17:4; 1 Tes 1:9; 1 Tim 6:1).

3. Su kuo Biblijoje lyginama krikščionių vienybė ir ką šiame straipsnyje aptarsime?

³ Tikrojo Dievo garbintojai veikia darniai, tarsi vieno kūno nariai. (Perskaityk 1 Korintiečiams 12:12, 13.) Gvildendami temą apie vienybę, šiame straipsnyje aptarsime keletą dalykų. Kaip žmones suvienija tikrojo Dievo garbinimas? Kodėl vienintelis Jehova yra pajėgus suvienyti milijonus visų tautų žmonių? Kokias kliūtis, užkertančias kelią vienybei, Jehova padeda mums įveikti? Ir kuo, turint omenyje vienybę, Kristaus sekėjai skiriasi nuo vadinamųjų krikščionių?

Kaip teisingasis garbinimas suvienija

4. Kaip tikrojo Dievo garbintojai yra suvienyti?

⁴ Krikščionys, teisingai garbinantys savo Kūrėją, pripažįsta, kad jis, Jehova, yra teisėtas visatos Valdovas (Apr 4:11). Todėl visi, kad ir kokios būtų jų visuomeninės bei kitos aplinkybės, paklūsta tiems patiems Dievo įstatymams, laikosi tų pačių Biblijos principų. Tikrieji krikščionys ne veltui kreipiasi į Jehovą „Tėve“ (Iz 64:7 [64:8, Brb]; Mt 6:9). Jie yra dvasinių brolių ir sesių šeima ir džiaugiasi nuostabia vienybe, kuriai apsakyti tinka psalmininko žodžiai: „Žiūrėk, kaip gera ir malonu, kur broliai gyvena vienybėje!“ (Ps 133:1).

5. Kokia savybė padeda tikriesiems Dievo garbintojams išlaikyti tarpusavio vienybę?

⁵ Nors tikrieji krikščionys netobuli, jie  garbina Dievą vieningai, nes išmoko vienas kitą iš širdies mylėti. Rodyti tokią nuoširdžią meilę žmones išmokyti gali tik Jehova. (Perskaityk 1 Jono 4:7, 8.) Savo Žodyje jis ragina: „Apsivilkite nuoširdžiu gailestingumu, gerumu, nuolankumu, romumu ir kantrumu. Būkite vieni kitiems pakantūs ir atleiskite vieni kitiems, jei vienas prieš kitą turite skundą. Kaip Viešpats jums atleido, taip ir jūs atleiskite. Viršum viso šito tebūna meilė, kuri yra tobulumo raištis“ (Kol 3:12-14). Tikrųjų krikščionių skiriamasis bruožas yra meilė, susaistanti juos tvirčiausiais vienybės raiščiais. Tu ir pats, be abejo, įsitikinai, jog žmonės, teisingai garbinantys Dievą, išsiskiria tarpusavio vienybe (Jn 13:35).

6. Kaip Karalystės viltis padeda mums išlikti vieningiems?

⁶ Teisingosios religijos narių vienybę lemia ir tai, kad jie vienintele žmonijos viltimi laiko Dievo Karalystę. Jie neabejoja, kad ši Karalystė netrukus pakeis dabartines žmonių valdžias, ir tada žemėje įsivyraus tikra amžina taika (Iz 11:4-9; Dan 2:44). Dėl to krikščionys paiso to, ką apie savo sekėjus pasakė Jėzus: „Jie nėra iš pasaulio, kaip ir aš ne iš pasaulio“ (Jn 17:16). Per visus politinius konfliktus tikrieji Dievo garbintojai laikosi neutralumo ir taip išlieka vieningi net tada, kai aplinkui kiti kariauja.

Vienas dvasinio ugdymo šaltinis

7, 8. Kaip Biblija grindžiami nurodymai padeda palaikyti mūsų brolijos vienybę?

⁷ Pirmojo amžiaus krikščionys išlaikė vienybę todėl, kad visi dvasinės stiprybės sėmėsi iš to paties šaltinio. Jie pripažino, jog Jėzus bendruomenę moko ir jai vadovauja per Jeruzalėje veikiančią vadovaujančiąją tarybą, sudarytą iš apaštalų ir vyresniųjų. Šie dievobaimingi vyrai viską spręsdavo remdamiesi Dievo Žodžiu, o jų priimtus potvarkius keliaujantieji prižiūrėtojai perduodavo kitų vietovių bendruomenėms. Apie vienus iš tų prižiūrėtojų Biblijoje rašoma: „Keliaudami per miestus, jie liepdavo tikintiesiems laikytis Jeruzalės apaštalų bei vyresniųjų priimtų nutarimų“ (Apd 15:6, 19-22; 16:4).

⁸ Panaši tvarka yra ir šiandieną. Vadovaujančioji taryba, kurią sudaro dvasia pateptieji krikščionys, rūpinasi pasaulinės brolijos vienybe. Jie dalija mus stiprinantį dvasinį peną — leidžia daugeliu kalbų spaudinius, grindžiamus Dievo Žodžiu. Vadinasi, visa, ko esame mokomi, yra ne žmonių, o Jehovos išmintis (Iz 54:13).

9. Kaip Dievo patikėtas darbas padeda krikščionims palaikyti tarpusavio vienybę?

⁹ Bendruomenės prižiūrėtojai, vadovaudami skelbimo veiklai, irgi stiprina krikščionių vienybę. Bendrystės dvasia, vienijanti  Dievo tarnus, daug galingesnė už bendrystės dvasią, padedančią pasaulio žmonėms palaikyti visuomeniškus ryšius. Krikščionių bendruomenė buvo įkurta ne tam, kad veiktų tarsi koks klubas, o kad aukštintų Jehovą ir atliktų jai patikėtą užduotį skelbti gerąją naujieną, ruošti mokinius, ugdyti bendratikius (Rom 1:11, 12; 1 Tes 5:11; Hbr 10:24, 25). Todėl apaštalas Paulius apie krikščionis galėjo pasakyti: „Gyvenate viena dvasia, visi kaip vienas kovojate už Evangelijos tikėjimą“ (Fil 1:27).

10. Kas Dievo tarnams padeda būti vieningiems?

¹⁰ Mes, Jehovos tarnai, esame vieningi, nes pripažįstame jo aukščiausiąją valdžią, mylime bendratikius, gyvename Dievo Karalystės viltimi ir gerbiame tuos asmenis, per kuriuos Dievas mums vadovauja. Jei bendruomenės vienybę trikdo kurio nors krikščionio netinkamas požiūris, Jehova padeda tokią kliūtį įveikti (Rom 12:2).

Saugokimės išdidumo ir pavydo

11. Kodėl išdidumas skaldo žmones ir kaip Jehova padeda šią ydą įveikti?

¹¹ Išdidumas bičiulius išskiria. Išdiduolis laiko save pranašesniu už kitus, yra egoistas, mėgsta girtis. Visa tai dažniausiai ardo vienybę. Tie, kas tokio pagyrūno klausosi, gali patys užsidegti pavydu. Jėzaus mokinys Jokūbas tiesiai įspėja: „Visas toks didžiavimasis yra blogas“ (Jok 4:16, NW). Žiūrėti į kitus iš aukšto labai nemeilinga. Įsidėmėtina, jog nuolankumo galima mokytis iš paties Jehovos — koks jis yra su mumis, netobulais žmonėmis. Dovydas apie Dievą taip pasakė: „Tavo apvaizda [„nuolankumas“, NW] padarė mane didį“ (2 Sam 22:36). Dievo Žodis moko mus vertinti save nuosaikiai ir taip padeda nugalėti polinkį puikuotis. Dievo dvasios įkvėptas Paulius rašė: „Kas gi tave išskiria iš kitų? Ir ką gi turi, ko nebūtum gavęs? O jei esi gavęs, tai ko giriesi, lyg nebūtum gavęs?“ (1 Kor 4:7).

12, 13. a) Kodėl kartais mus apima pavydas? b) Kodėl verta žvelgti į savo brolius Jehovos akimis?

¹² Kita kliūtis palaikyti vienybę yra pavydas. Dėl paveldėto netobulumo tokią ydą turime visi, ir net ilgamečiai krikščionys kartais ima kitiems pavydėti gerovės, turto, garbės ar gabumų (Pr 6:5). Štai, pavyzdžiui, šeimą turintis brolis gali jausti pavydą kuriam nors visalaikiam tarnui dėl jam tenkančių pareigų ar užduočių ir nė nenumano, kad anas visalaikis tarnas jam truputį pavydi šeimyninės laimės. Ką daryti, kad pavydas nesuardytų mūsų vienybės?

¹³ Ogi prisiminkime, kad Biblijoje pateptieji krikščionių bendruomenės nariai lyginami su žmogaus kūno dalimis. (Perskaityk 1 Korintiečiams 12:14-18.) Nors mūsų akis labiau pastebima nei širdis, argi dėl to širdį laikome mažiau vertinga? Ne, abu šie organai mums vienodai svarbūs. Panašiai ir Jehovai yra vienodai svarbūs visi bendruomenės nariai, ne tik tie, kurie vienu ar kitu metu labiau pastebimi. Tad sekime Jehova ir žvelkime į savo brolius jo akimis. Užuot pavydėję, rodykime jiems dėmesį, jais rūpinkimės. Tada kiti dar aiškiau matys, jog tikrieji krikščionys skiriasi nuo krikščionijos bažnyčių narių.

 Krikščionijos bažnyčios susiskaldžiusios

14, 15. Kaip atskalūniškoji krikščionybė susiskaldė?

¹⁴ Tikrųjų krikščionių vieningumas — visiška priešingybė krikščionijos bažnyčių nesantaikai. Atskalūnė krikščionija ketvirtajame amžiuje jau buvo taip įsigalėjusi, kad net Romos imperatorius, pagonis, ją pripažino ir pajungė savo valdžion, taip dar labiau paspartindamas jos plitimą. Paskui, prasidėjus Bažnyčios skilimui, daug šalių atsiskyrė nuo Romos ir įkūrė savo pačių valstybines religijas.

¹⁵ Daugelis tų šalių ištisus šimtmečius viena su kita kariavo. Septynioliktame ir aštuonioliktame amžiuje, kai Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir Jungtinių Valstijų gyventojai ėmė reikšti ypatingą atsidavimą savo šaliai, ir nacionalizmas tapo tarsi religija. Ši ideologija devynioliktame ir dvidešimtame amžiuje užvaldė daugumos žmonių protą. Įvairios krikščionijos bažnyčios, pasidalijusios į daugybę sektų, irgi pritaria nacionalizmo idėjoms. Bažnyčių nariai net su ginklu kovoja prieš kitataučius savo bendratikius. Matome, jog krikščionijos pasaulis dėl sektantiškų pažiūrų ir nacionalizmo yra susiskaldęs.

16. Kokiais klausimais nesutaria krikščionijos bažnyčių nariai?

¹⁶ Dvidešimtajame amžiuje kai kurios iš daugybės krikščionijos sektų inicijavo ekumeninį sąjūdį, siekiantį visų bažnyčių bendradarbiavimo ir vienybės. Tačiau dešimtmečių triūsas davė mažai rezultatų, nes susivienijo tik kelios konfesijos, o tikintieji tokiais klausimais kaip evoliucija, abortai, homoseksualizmas, moterų įšventinimas į kunigus iki šiol nesutaria. Kai kurių bažnyčių vadovai mėgina telkti įvairių religinių grupių narius į viena nebesureikšmindami tų mokymų, dėl kurių nuomonės anksčiau griežtai skyrėsi. Tačiau atlaidus požiūris į svarbius dvasinius mokymus tik silpnina žmonių tikėjimą ir nėmaž nepadeda sutvirtinti suskilusio krikščionijos pastato.

Tikrųjų krikščionių garbinimo netemdo nacionalizmas

17. Kas buvo išpranašauta apie tikrojo Dievo garbintojų vienybę „paskutinėmis dienomis“?

¹⁷ Nuo susiskaldžiusio kaip niekad pasaulio tikrojo Dievo garbintojai ir dabar skiriasi savo vienybe. Jehova kadaise pranašo Michėjo lūpomis pasakė: „Suvarysiu juos į viena lyg avis į avidę“ (Mch 2:12). Buvo išpranašauta, kad Jehovos garbinimas bus iškeltas aukščiau visų religijų, tiek šlovinančių netikrus dievus, tiek valstybę. Michėjas rašė: „Paskutinėmis dienomis Viešpaties namų kalnas tvirtai stovės kaip aukščiausias kalnas. Jis iškils aukščiau nei kalvos, tautos plauks į jį.“ Ir dar pridūrė: „Nors visos tautos žengia, kiekviena dėl savo dievų,  o mes žengsime dėl Viešpaties, mūsų Dievo, per amžių amžius“ (Mch 4:1, Brb; 4:5).

18. Kaip pasikeitėme stoję į tikrojo Dievo garbintojų gretas?

¹⁸ Michėjas taip pat apibūdino, kaip teisingas Dievo garbinimas suvienys buvusius priešus. Jis rašė: „Daug tautų ateis ir sakys: ‘Ateikite, kopkime į Viešpaties kalną, į Jokūbo Dievo Namus, kad jis pamokytų mus savo kelių, kad mes eitume jo takais.’ [...] Jos perkals savo kalavijus į arklus, o ietis — į geneklius. Tauta nebekels kalavijo prieš kitą tautą, nebebus mokomasi kariauti“ (Mch 4:2, 3). Tie, kas šlovina nebe išgalvotus dievus ar nacijas, o tikrąjį Dievą Jehovą, džiaugiasi pasauline brolijos vienybe. Dievas moko juos ir veda meilės keliu.

19. Ką liudija tai, kad milijonai žmonių suvienijami į tikrojo Dievo garbintojų gretas?

¹⁹ Pasaulinė tikrųjų krikščionių vienybė išties nepaprasta ir aiškiai liudija, kad Jehova per šventąją dvasią vadovauja savo garbintojams. Pirmą kartą per visą istoriją įvairiausių tautų žmonės yra suburiami į vieningas gretas. Čia išsipildo viena nuostabi pranašystė, užrašyta Apreiškimo 7:9, 14, ir tai rodo, kad Dievo angelai netrukus paleis tuos „keturis žemės vėjus“, kurie sunaikins dabartinę nedorą santvarką. (Perskaityk Apreiškimo 7:1-4, 9, 10, 14.) Kokia mums garbė būti vieningos pasaulinės brolijos nariais! O kaip kiekvienas iš mūsų galime tą vienybę stiprinti? Apie tai ir pakalbėsime kitame straipsnyje.

Kaip atsakytum?

• Kaip žmones suvienija tikrojo Dievo garbinimas?

• Ką turime daryti, kad pavydas netrikdytų mūsų vienybės?

• Kodėl tikrojo Dievo garbintojai nėra suskaldyti nacionalizmo?

[Studijų klausimai]

[Iliustracija 13 puslapyje]

Pirmojo amžiaus krikščionių bendruomenę sudarė įvairių visuomenės sluoksnių žmonės

[Iliustracijos 15 puslapyje]

Kaip bendras darbas tvarkant Karalystės sales ir jų aplinką prisideda prie brolijos vienybės?