Atsidėjęs darbuojuosi Jehovos organizacijoje

Papasakojo Vernonas Zubko

UŽAUGAU Kanadoje, Saskačevano provincijoje, ūkyje netoli Steneno kaimo. Šeimoje buvome penki vaikai: aš, vyresnėlė Aurelija, jaunesnieji Alvinas, Alegra ir Darilas. Kad pasirūpintų visų mūsų dvasiniais bei materialiniais poreikiais, tėvai Fredas ir Adela turėjo darbuotis iš peties. Iki pat šiol esame jiems labai dėkingi, kad mokė mus Biblijos tiesos.

Tėtis, pateptasis krikščionis, buvo drąsus gerosios naujienos skelbėjas. Nors turėjo sunkiai triūsti, kad uždirbtų pragyvenimui, jis visada stengėsi, kad aplinkinių būtų žinomas kaip Jehovos liudytojas. Tiesą tėtis liudydavo kiekviena proga. Jo uolumas ir drąsa visuomet man liks įkvepiantis pavyzdys. Menu žodžius, kuriuos jis man kartodavo: „Atsidėjęs darbuokis Jehovos organizacijoje — išvengsi daugybės bėdų.“

Stenene ir aplinkinėse vietovėse gerąją naujieną dažnai skelbdavome gatvėje. Prisipažinsiu, kartais būdavo nelengva. Kiekviename miestelyje pasitaikydavo priekabiautojų. Jie neretai pristodavo prie mūsų, jaunesnių, ir visaip šaipydavosi. Sykį aš, aštuonmetis, stovėjau gatvėje prie kampo ir rankose laikiau žurnalus Sargybos bokštas ir Atsibuskite! Netikėtai mane apspito grupelė jaunuolių, stvėrė man nuo galvos naują kepurę ir užmetė šalia ant stulpo. Laimei, vienas vyresnio amžiaus brolis, stebintis mane iš tolo, viską matė ir priėjęs paklausė. „Ar viskas gerai, Vernai?“ Tie berniukai kaipmat ir nukūrė. Nors atsitikimas ne itin malonus, iš to kai ko pasimokiau: liudijant gatvėje reikia vaikščioti, o ne stovėti it kokiam stulpui. Patirtis, įgyta tais paauglystės metais, padėjo įgauti drąsos gerąją žinią skelbti po namus.

Mes su broliu Alvinu pasikrikštijome 1951-ųjų gegužę. Tuomet buvau trylikos. Krikšto kalbą sakė brolis Džekas Neitanas. * Mintyse tebeaidi jo raginimas nepraleisti nė vieno mėnesio nepaliudijus apie Jehovą. Mūsų šeimoje pionieriaus tarnyba buvo laikoma siektiniausiu tikslu. Todėl 1958-aisiais baigęs mokyklą persikėliau į Vinipegą Manitobos provincijoje, kur ir pradėjau tarnauti pionieriumi. Šeima vertėsi medienos apdirbimu ir mano pagalba tėčiui buvo reikalinga. Vis dėlto jis su mama labai vertino visalaikę tarnybą ir mano sprendimui išvykti kitur pritarė.

Nauji namai, naujas tarnybos partneris

1959-aisiais filialas visus, kas tik gali, ragino persikelti į Kvebeką, nes tenai labai trūko evangelizuotojų. Taip atsidūriau Monrealyje.  Koks didžiulis pasikeitimas! Atskleidžiau naują savo gyvenimo puslapį: reikėjo mokytis prancūzų kalbos, prisitaikyti prie kitos kultūros. Rajono prižiūrėtojas man patarė: „Niekada nesakyk: o štai pas mus buvo daroma taip ir taip.“ Šis patarimas buvo išties naudingas (1 Kor 9:22, 23).

Iš pradžių Kvebeke neturėjau tarnybos partnerio. Bet 1961-ųjų vasarį vedžiau jauną sesę Širlę Turkot, su kuria susipažinau dar Vinipege. Ji tapo mano ištikima tarnybos draugė. Širlė irgi užaugo šeimoje, kur buvo skiepijama meilė Jehovai. Tada dar nenumaniau, kokia parama ji bus man visą gyvenimą, kiek stiprybės įkvėps.

Gerąją naujieną skelbiame Gaspė pusiasalyje

Praėjus dvejiems metams po vestuvių, mus paskyrė tarnauti specialiaisiais pionieriais į Rimuski miestą Kvebeko provincijoje. Pavasarį filialas paprašė, kad su gerąja naujiena apkeliautume Gaspė pusiasalį palei rytinę Kanados pakrantę. Turėjome tikslą tiesos sėklą paberti kuo plačiau (Mok 11:6). Į automobilį susikrovėme daugiau kaip 1000 žurnalų, bemaž 400 knygų, taip pat įsidėjome šiek tiek maisto, drabužių ir mėnesiui leidomės į kelionę. Su Biblijos tiesa nuosekliai apeidavome visus mažus Gaspė kaimelius. Vietinis radijas žmones perspėjo, kad lankosi liudytojai ir kad leidinių iš jų geriau neimti. Tačiau dauguma gyventojų tą pranešimą suprato visai kitaip: pamanė, kad mūsų leidinius čia reklamuoja, todėl mielai juos priimdavo.

Tuo laiku kai kuriose Kvebeko vietovėse dar nebuvo žinoma, jog turime teisę laisvai skelbti gerąją naujieną, tad kai kada mus sulaikydavo policija. Taip atsitiko ir viename mieste, kur literatūrą gyventojai ėmė beveik prie kiekvienų durų. Pareigūnas paprašė mūsų kartu su juo vykti į policijos nuovadą. Mes neprieštaravome. Paaiškėjo, jog miesto teisininkas priėmė sprendimą, draudžiantį mums kalbėti apie savo tikėjimą. Kadangi policijos viršininkas tą dieną buvo išvykęs, teisininkui parodžiau iš Toronto filialo gautą laišką, kuriame buvo išdėstyta, kokiais įstatymais pagrįsta mūsų teisė į žodžio laisvę. Perskaitęs laišką teisininkas tepasakė: „Gerai, nenoriu aš jokių nemalonumų. Čia šitos parapijos kunigas liepė jus sustabdyti.“ Nenorėdami, kad žmonės susidarytų įspūdį, jog mūsų veikla neteisėta, tučtuojau grįžome į tą pačią vietą, kur mūsų darbą nutraukė, ir tarnybą tęsėme toliau.

Kitą rytą į nuovadą nuėjome susitikti su policijos viršininku. Išgirdęs, jog buvome sulaikyti, susierzino. Reikėjo girdėti jo pokalbį telefonu su anuo teisininku! Policijos pareigūnas patikino, kad jei dar kiltų panašių nesusipratimų, galime skambinti tiesiai jam ir jis viską sutvarkysiąs. Nors buvome užsieniečiai ir prancūziškai kalbėjome ne itin laisvai, daugelis žmonių mus priėmė maloniai ir svetingai. Vis dėlto mintyse svarstėme: „Ar kada nors jie pažins tiesą?“ Atsakymą į šį klausimą gavome po daugelio metų, kai grįžome į Gaspė statyti Karalystės salių. Tuomet sužinojome, jog nemažai tų, kam tada skelbėme Karalystės žinią, tapo mūsų bendratikiais. Iš tiesų, augintojas yra Jehova (1 Kor 3:6, 7).

Viešpaties dovana

1970-aisiais mums gimė dukrelė Liza. Ji, tikra Dievo dovana, suteikė gyvenime mums dar daugiau džiaugsmo. Žmona ir dukra drauge su manimi darbavosi statant daugelį Karalystės salių. Baigusi mokyklą, Liza pasakė: „Ką gi, tėveliai, kadangi dėl manęs jūs kuriam laikui turėjote nutraukti visalaikę tarnybą, pamėginsiu tai kompensuoti. Nusprendžiau būti pionierė.“ Jau daugiau kaip dvidešimt metų Liza yra visalaikė evangelizuotoja.  Tiesa, dabar jau drauge su savo vyru Silveinu. Jiems teko garbė darbuotis ir ne vienose tarptautinėse statybose. Visa šeima esame tvirtai nusistatę gyventi paprastai, kad galėtume atsidėti Jehovos tarnybai. Niekada nepamiršau Lizos pasakytų žodžių, kai nusprendė tarnauti pioniere. Atvirai sakant, būtent ji paskatino mane vėl stoti į pionierių gretas. Tad 2001-aisiais grįžau į visalaikę tarnybą ir darbuojuosi ligi šiol. Tarnaudamas pionieriumi ir toliau mokausi kiekviename žingsnyje kliautis Jehova, gyventi paprastą, tačiau prasmingą, pilnavertį gyvenimą.

Reikia meilės, atsidavimo, ištikimybės

Jehova mane kai ko išmokė: jei noriai pasisiūlome ir esame pasiruošę priimti kiekvieną užduotį, būsime dosniai palaiminti. Tarnauti regiono statybos komitete, taip pat su broliais ir sesėmis darbuotis pačiose statybose Kvebeke ir kitur yra neprilygstamas džiaugsmas.

Nors daugelis savanorių nuo pakylos ir nesako įspūdingų kalbų, dirbdami prie Karalystės salių statybos suspindi kaip žvaigždės. Šie mieli broliai dirba iš visos širdies ir tuomet atsiskleidžia jų gabumai. Galiausiai visų pastangomis iškyla gražus pastatas, į kurį žmonės renkasi šlovinti Jehovos.

Ne kartą manęs klausė: „Kokiomis savybėmis turi pasižymėti savanoris, dirbantis Karalystės salių statybose?“ Iš patirties galiu pasakyti, jog pirmiausia žmogus turi mylėti Jehovą, jo Sūnų ir krikščionių broliją (1 Kor 16:14). Antra, reikia atsidavimo ir ištikimybės. Jeigu viskas klostosi ne taip, kaip tikėjaisi, — o taip tikrai bus, — atsidavimas padės ir toliau vykdyti teokratinius nurodymus. O būdamas ištikimas, noriai pasisiūlysi prisidėti prie kitų statybos projektų.

Esu dėkingas Jehovai

Nors tėtis 1985-aisiais mirė, jo patarimas su atsidavimu darbuotis Jehovos organizacijoje mano atminty įsirėžė visam laikui. Kaip ir kiti, gavusieji paskyrimą tarnauti Dievo organizacijoje danguje, mano tėtis, neabejoju, irgi uoliai darbuojasi (Apr 14:13). Mamai dabar 97-eri. Po insulto ji nebegali taip aiškiai kalbėti, bet savo Bibliją gerai pažįsta. Rašydama mums laiškus ji cituoja Šventojo Rašto eilutes, drąsina mus ir toliau ištikimai tarnauti Jehovai. Mes, vaikai, esame be galo dėkingi Dievui už tokius mylinčius tėvus!

Dėkoju Jehovai ir už Širlę, savo ištikimą žmoną ir tarnybos partnerę. Ji įsiklausė į savo mamos kadaise pasakytus žodžius: „Vernas turės gana daug teokratinių reikalų ir tau teks išmokti juo dalytis su kitais.“ Nuo mūsų santuokos jau praėjo 49 metai. Tada pasižadėjome, jog tarnaudami Jehovai sensime drauge, o jei abu pergyvensime šios santvarkos pabaigą, drauge grįšime ir į jaunystės dienas — visą amžinybę tarnausime Dievui. Išties turėjome apsčiai Viešpaties darbo (1 Kor 15:58). O Jehova niekada mūsų neapleido ir to, kas gera, niekuomet nestokojome.

[Išnaša]

[Iliustracija 31 puslapyje]

„Visa šeima esame tvirtai nusistatę gyventi paprastai, kad galėtume atsidėti Jehovos tarnybai“