„Kas suvokė Viešpaties mintį?“

„‘Kas suvokė Viešpaties mintį, kad jį pamokytų?’ Tačiau mes turime Kristaus mintį“ (1 KOR 2:16, Jr).

1, 2. a) Ką daugeliui nelengva suvokti? b) Ką dera žinoti, koks yra mūsų ir koks Jehovos mąstymas?

AR NĖRA buvę taip, kad negalėjai perprasti kito žmogaus mąstysenos? Štai gal neseniai susituokei ir matai, jog to, ką mano tavo antroji pusė, nepavyksta gerai suvokti. Čia nieko keista, nes vyrai ir moterys mąsto ir kalba nevienodai — kai kur netgi šneka skirtingomis tos pačios kalbos tarmėmis. Galvosenos ir elgesio įvairovę taip pat lemia kultūrų ir kalbų skirtumai. Vis dėlto kuo geriau kitą pažįsti, tuo labiau aiškėja jo mąstymas.

² Tad nenuostabu, jog mūsų mąstysena toli gražu ne tokia kaip Jehovos. Jis izraelitams per savo pranašą Izaiją pasakė: „Mano mintys — ne jūsų mintys, o mano keliai — ne jūsų keliai.“ Jehova tai pabrėžė šitokiu palyginimu: „Kaip aukštas dangus viršum žemės, taip mano keliai viršija jūsų kelius ir mano mintys — jūsų mintis“ (Iz 55:8, 9).

3. Kaip galime siekti „Viešpaties draugystės“?

³ Tačiau ar tai reiškia, kad neverta nė mėginti suvokti Jehovos minčių? Verta. Nors visų jų niekada iki galo neperprasime, Biblija skatina mus siekti „Viešpaties draugystės“ (Jr). (Perskaityk Psalmyno 25:14; Patarlių 3:32.) Kaip galime su Jehova labiau suartėti? Visų pirma domėdamiesi Dievo darbais, apsakytais jo Žodyje, Biblijoje, ir juos tyrinėdami (Ps 28:5). Antra, pažindami „Kristaus mintį“ — juk jis yra „neregimojo Dievo atvaizdas“ (1 Kor 2:16, Jr; Kol 1:15). Skirkime laiko Biblijos pasakojimams studijuoti, jiems apmąstyti, tada pradėsime suprasti, koks yra Jehova, kokios jo mintys.

Nepasiduokime klaidingam polinkiui

4, 5. a) Kokiam blogam polinkiui neturime pasiduoti? Paaiškink. b) Kokia klaidinga buvo izraelitų mąstysena?

⁴ Apmąstydami, kaip Jehova vienu ar kitu atveju pasielgė, Dievo sprendimų neimkime vertinti žmogaus požiūriu. Apie tokį polinkį yra užuomina paties Jehovos žodžiuose, užrašytuose Psalmyno 50:21: „Manei, kad aš esu toks, kaip tu.“ Vienas biblistas šia tema daugiau nei prieš 175-erius metus pasakė: „Žmonės linkę spręsti apie Dievą savo požiūriu ir manyti, jog jį riboja tie patys įstatymai kaip ir juos.“

⁵ Žiūrėkime, kad nesusiaurintume supratimo apie Jehovą vertindami jį savo nuožiūra ir manydami jį turint tokius kaip mūsų troškimus. Kodėl svarbu šito vengti? Todėl, kad kai kurie Jehovos veiksmai, žinomi iš Šventojo Rašto, mums, netobuliems, riboto gebėjimo žmonėms, gali atrodyti ne visiškai teisingi. Senovės laikų izraelitai klydo manydami, kad Jehova su jais elgiasi neteisiai. Štai kaip Dievas juos įspėjo: „Jūs sakote: ‘Viešpaties kelias neteisus!’ Gerai įsiklausykite, Izraelio namai: ‘Nejau mano  kelias neteisus? Argi ne jūsų keliai neteisūs?’“ (Ez 18:25).

6. Ko Jobas pasimokė ir ko pasimokyti iš jo galime mes?

⁶ Kad apie Jehovą nespręstume žmogišku požiūriu, pirmiausia pripažinkime, jog mūsų suvokimas yra ribotas ir kartais net klaidingas. Kadaise su tuo turėjo sutikti Jobas. Labai kentėdamas ir grumdamasis su neviltimi, jis tiek sutelkė dėmesį į save, kad išleido iš akių svarbesnius dalykus. Jehova su didžia meile pamokė šį vyrą žvelgti plačiau. Dievas uždavė jam daugiau nei septyniasdešimt įvairiausių klausimų, bet Jobas negalėjo nė į vieną atsakyti — taip pasimatė, koks ribotas yra jo supratimas. Jobas nuolankiai tai pripažino ir pataisė savo mąstyseną. (Perskaityk Jobo 42:1-6.)

Turėkime „Kristaus mintį“

7. Kodėl suprasti Jehovos mintis gebėsime tyrinėdami Jėzaus veiklą?

⁷ Jėzus ir žodžiais, ir darbais tobulai sekė savo Tėvo pavyzdžiu (Jn 14:9). Todėl gilindamiesi į Jėzaus veiklą galėsime suprasti Jehovos mintis (Rom 15:5; Fil 2:5). Dabar ir aptarkime du evangelijų pasakojimus.

8, 9. Kokiomis aplinkybėmis, kaip rašoma Jono 6:1-5, Jėzus kreipėsi į Pilypą ir kodėl?

⁸ Įsivaizduok: artėja 32-ųjų mūsų eros metų Pascha, Jėzaus apaštalai ką tik sugrįžo iš įsimintinos evangelizacijos kelionės po Galilėją. Visi nuvargę, todėl Jėzus pasiūlo leistis į nuošalią vietą kur nors šiaurrytinėje Galilėjos ežero pakrantėje. Tačiau tūkstančiai žmonių atseka paskui juos. Jėzus būrius jų išgydo, pamoko daugelio dalykų. Tada iškyla klausimas, kaip tokioje atkampioje vietoje didelei miniai parūpinti maisto. Žinodamas, jog žmonės išalkę, Jėzus klausia Pilypą, kilusį kaip tik iš šio krašto: „Kur pirksime duonos jiems pavalgydinti?“ (Jn 6:1-5).

⁹ Kodėl Jėzus Pilypą šito paklausė? Ar nebežinojo, ką daryti? Aišku, ne. Ką tad Jėzus turėjo mintyje? Apaštalas Jonas, ano pokalbio liudininkas, paaiškina: „[Jėzus] klausė, mėgindamas jį, nes pats žinojo, ką darysiąs“ (Jn 6:6). Jėzus norėjo matyti, kiek tvirtas yra mokinių tikėjimas. Tuo klausimu prikaustė mokinių dėmesį ir davė jiems progą parodyti, ar tiki jo galia. Mokiniams, deja, tikėjimo pristigo — šiuo atveju į viską jie žvelgė per siaurai. (Perskaityk Jono 6:7-9.) Paskui Jėzus parodė galįs tai, ko jie nė neįsivaizdavo, — stebuklingai pamaitino tūkstantines išalkusiųjų minias (Jn 6:10-13).

10—12. a) Kodėl Jėzus ne iš karto įvykdė graikės prašymą? Paaiškink. b) Ką toliau aptarsime?

¹⁰ Šis pasakojimas padeda suprasti, kokios galėjo būti Jėzaus mintys ir kitu atveju. Praėjus nedaug laiko po minėto stebuklo, jis su apaštalais iškeliavo šiaurės kryptimi už Izraelio ribų — į Tyrą ir Sidoną. Čionai viena graikė ėmė maldauti Jėzų išgydyti jos dukrą. Iš pradžių Jėzus neatsiliepė į moters prašymą. Kai ši neatstojo, jis tarė: „Leisk pirmiau pasisotinti vaikams. Juk negražu imti vaikų duoną ir mesti šunyčiams“ (Mk 7:24-27).

¹¹ Kodėl Jėzus iš pradžių atsisakė tai graikei padėti? Gal norėjo ją išmėginti, kaip anąsyk Pilypą, ir leido parodyti savo tikėjimą? Jėzaus tonas, nors ir neperteiktas rašytiniame tekste, moters nėmaž nesutrikdė. Dėl žodžio „šunyčiai“ mažybinės formos palyginimas nuskambėjo švelniau. Galbūt Jėzus elgėsi su ja nelyginant  tėvas, pasiruošęs išpildyti vaiko prašymą, bet pirmiausia norintis ištirti, kiek šiam svarbus pageidaujamas dalykas. Šiaip ar taip, Jėzus mielai padėjo tai maldaujančiai moteriai, kai tik ji parodė savo tikėjimą. (Perskaityk Morkaus 7:28-30.)

¹² Šie du Evangelijų pasakojimai mums labai vertingi tuo, kad leidžia įžvelgti „Kristaus mintį“. O kaip jie gali padėti geriau suvokti Jehovos mintį? Tai dabar ir aptarkime.

Jehova kalbasi su Moze

13. Kuo naudinga pažinti Jėzaus mintį?

¹³ Pažindami Jėzaus mintį galime suprasti ir sunkiau suvokiamas Šventojo Rašto eilutes. Pavyzdžiui, atkreipkime dėmesį į Jehovos žodžius, pasakytus Mozei tada, kai izraelitai pasidarė auksinį veršį ir ėmė jį garbinti. Dievas tarė: „Patyriau, kad šita tauta yra kietasprandė tauta. Taigi dabar leisk man, kad mano rūstybė užsidegtų prieš juos ir padaryčiau jiems galą, o iš tavęs padaryčiau didžiulę tautą!“ (Iš 32:9, 10, Jr).

14. Kaip Mozė reagavo į Jehovos žodžius?

¹⁴ Po šių Jehovos žodžių toliau rašoma: „Mozė maldavo Viešpatį, savo Dievą, ir sakė: ‘O Viešpatie, kam gi dega tavo įniršis prieš tautą, kurią išvedei iš Egipto žemės didžia galia ir galinga ranka? Kam gi egiptiečiai turėtų sakyti: ‘Pikto siekdamas, jis išvedė juos tik išžudyti kalnuose ir išnaikinti nuo žemės paviršiaus’? Nusigręžk nuo savo degančio įniršio, pasigailėk ir nesiųsk nelaimės savo tautai. Atsimink Abraomą, Izaoką ir Izraelį, savo tarnus, kaip tu prisiekei jiems pačiu savimi, sakydamas: ‘Padauginsiu jūsų palikuonis kaip dangaus žvaigždes ir visą šį kraštą, kurį pažadėjau, duosiu jūsų palikuonims, ir jie paveldės jį amžinai.’ Viešpats pasigailėjo ir nesiuntė nelaimės, kuria buvo grasinęs savo tautai“ (Iš 32:11-14). *

15, 16. a) Kokią galimybę savo žodžiais Jehova suteikė Mozei? b) Kokia prasme anuomet „Viešpats pasigailėjo“?

¹⁵ Ar tikrai reikėjo, kad Mozė pataisytų Jehovos mąstyseną? Aišku, ne. Nors Dievas pasakė, ką yra linkęs daryti, tai dar nebuvo galutinis jo sprendimas. Čia Jehova išmėgino Mozę, panašiai kaip vėliau Jėzus Pilypą ir aną graikę. Dievas tiesiog suteikė Mozei galimybę išsakyti savo  požiūrį. * Jehova buvo paskyręs Mozę tarpininku tarp savęs ir Izraelio ir kalbėjosi taip, kaip dera kalbėtis su asmeniu, atliekančiu tokias pareigas. Sykiu reikėjo įsitikinti, ar Mozė nepasiduos apmaudui. Gal mielai pritars Jehovos siūlymui iš jo paties palikuonių padaryti galingą tautą, o Izraelį atmesti?

¹⁶ Mozės žodžiai byloja apie jo tikėjimą ir kliovimąsi Jehovos teisingumu. Akivaizdu, kad šis vyras neturėjo jokių savanaudiškų siekių. Jam rūpėjo Jehovos vardo šlovė. Nenorėjo, kad šventas vardas būtų juodinamas. Taip Mozė parodė suprantąs „Viešpaties mintį“ šiuo klausimu (1 Kor 2:16). Kuo viskas baigėsi? Kadangi Jehova nebuvo priėmęs galutinio sprendimo, Biblijoje pasakyta, kad „Viešpats pasigailėjo“. Hebrajų kalboje tai gali reikšti, kad Jehova neužtraukė tos bausmės, kurią buvo linkęs įvykdyti visai tautai.

Jehova kalbasi su Abraomu

17. Kaip Jehova parodė didelę kantrybę išklausydamas susirūpinusio Abraomo?

¹⁷ Kitas pavyzdys, kaip Jehova savo tarnams duoda progą parodyti tikėjimą ir pasitikėjimą juo, yra Abraomo prašymai dėl Sodomos. Jehova su didžia kantrybe leidosi aštuonis kartus patriarcho klausinėjamas. Vienu momentu Abraomas kalbėjo Dievui su dideliu užsidegimu: „Ne tavo būdas daryti tokį dalyką — žudyti teisųjį kartu su nedorėliu ir padaryti teisųjį lygų nedorėliui! Tai ne tavo būdas! Argi tas, kuris yra visos žemės Teisėjas, nesielgs teisingai?“ (Pr 18:22-33).

18. Ką sužinome iš Jehovos kalbos su Abraomu?

¹⁸ Ką sužinome iš šito pasakojimo apie Jehovos mąstyseną? Argi Jehovai reikėjo svarstyti sykiu su Abraomu, koks sprendimas būtų teisingas? Ne, nereikėjo. Jau pačioje pokalbio pradžioje Jehova galėjo tiesiog nurodyti, kokie yra jo nutarties motyvai. Tačiau leisdamasis klausinėjamas, Jehova davė Abraomui laiko suvokti jo mintį ir kodėl sprendimas būtent toks. Be to, Abraomas galėjo pajusti, koks didis Jehovos gailestingumas ir teisingumas. Jehova išties elgėsi su Abraomu kaip su draugu (Iz 41:8; Jok 2:23).

Ko mes pasimokome

19. Kaip galime sekti Jobo pavyzdžiu?

¹⁹ Ką suprantame gilindamiesi į „Viešpaties mintį“? Pirma — kad Jehovos mąstysena mums atsiskleis, tik jeigu leisimės jo Žodžio formuojami. Niekada nemanykime, kad Jehova yra toks ribotas kaip mes, žmonės, ir nespręskime apie jį vadovaudamiesi savo normomis ir savo mąstysena. Jobas padarė tokią išvadą: „[Dievas] nėra žmogus kaip aš, kad Jam  galėčiau atsakyti ir abu galėtumėme stoti į teismą“ (Job 9:32, Brb). Kada imame suvokti Jehovos mintį, pritariame Jobo žodžiams: „Tai tik jo galybės užuominos, mes tik jos šnabždesį teišgirstame. Kas gali suprasti jo galybės griausmą?“ (Job 26:14).

20. Ką turime daryti skaitydami tokias Šventojo Rašto eilutes, kurias mums sunku suprasti?

²⁰ O kaip tada, jeigu nesuprantame kai kurių Šventojo Rašto eilučių, ypač jei mums neaiškus Jehovos požiūris tuo ar kitu atveju? Pirmiausia patyrinėkime plačiau, bet jei atsakymo negavome, žiūrėkime į tai kaip į mūsų pasitikėjimo Jehova patikrinimą. Nepamirškime: kai randame tam tikrus sunkiai suvokiamus teiginius, mums yra puiki proga parodyti, jog gerai pažįstame Jehovą, tikime jo meile, teisingumu, kliaujamės visomis kitomis jo dieviškomis savybėmis. Nuolankiai pripažinkime, jog ne visus Jehovos darbus perprantame (Mok 11:5). Tada sutiksime su šiais apaštalo Pauliaus žodžiais: „O Dievo turtų, išminties ir pažinimo gelme! Kokie neištiriami jo sprendimai ir nesusekami jo keliai! Ir kas gi pažino Viešpaties mintį? Ir kas buvo jo patarėjas? Arba kas jam yra davęs pirmas, kad jam būtų atmokėta? Iš jo, per jį ir jam yra visa. Jam šlovė per amžius! Amen“ (Rom 11:33-36).

[Išnašos]

Ar atsimeni?

• Ko reikia, kad nepasiduotume polinkiui spręsti apie Jehovą žmogaus požiūriu?

• Kaip mes, perprasdami Jėzaus darbus, galime siekti „Viešpaties draugystės“?

• Ko pasimokei iš Jehovos pokalbio su Moze ir su Abraomu?

[Studijų klausimai]

[Iliustracijos 5 puslapyje]

Ką sužinome apie Jehovos mąstyseną iš jo pokalbio su Moze ir su Abraomu?